Savo kova su D.Abena nelikęs sužavėtas S.Maslobojevas: „Tai buvau ne aš“ (5)
Sergejus Maslobojevas ir Donegi Abena | Youtube.com nuotr.
„Šūdina savijauta. Labai blogai“, – atsiduso „Sparta Fight Gym“ kovotojas Sergejus Maslobojevas (33-5) po kovos „Glory 79: Collision 3“ ringe su Donegi Abena (24-9).
34-ų Lietuvos kovotojas skirtingu teisėjų sprendimu (29-28, 29-28, 28-29, 28-29, 30-27) iškovojo pergalę prieš 23-ų D.Abena, bet akivaizdžiai pats liko nepatenkintas savo pasirodymu.
„Bet visos dienos iki kovos buvo super. Tikrai gerai leidau laiką – ir su kamera pavaikščiojau, ir sportuodamas gerai jaučiausi, bet... Per makaulę davė dviejų metų pertrauka. Tiek laiko nebuvau ringe ir teko grįžti į aukščiausią lygį – kovoti su trečiu numeriu pasaulyje. Jau eidamas į ringą supratau, kad negaliu suvaldyti emocijų, bet žemaitiškas charakteris davė vaisių. Jaučiau, kad esu pavargęs, nieko nesinorėjo, tačiau dingtelėjo mintis „Šito aš tikrai nepaleisiu“, nes suvokiau, kad jis (D.Abena, – aut.past.) – ne mano lygio. Ir smūgio jėga, ir kituose srityse aš dviem galvomis aukštesnis. Tik nesusivaldžiau su savo emocijomis. Visiškai nejaučiau priešininko, negalėjau normaliai judėti, negalėjau mušti iš toli, išlaikyti distancijos“.
Priminsime, kad prieš kovą su D.Abena lietuvis paskutinė kartą ringe kovėsi 2020-ųjų vasarį, kuomet „Glory 75: Utrecht“ turnyre pirmajame raunde nokautavo olandą Roelį Mannaartą.
„Šįkart tiesiog stovėjau, puoliau išsitempęs, mušiau iš visų jėgų – nesąmonė“, – Lietuvos kovotojas pabandė reziumuoti savo kovą su D.Abena.
– Ar galima sakyti, kad tai buvo psichologiškai sudėtingiausia karjeros kova, virtusi lengvu chaosu?
– Sunkiausia, galbūt, ne. Sunkiausia kova, pavirtusi chaosu buvo su Thomasu Bridgewateriu (2017-ųjų kovas, Vilnius). Tuomet ėjau į ringą ir visiškai nesupratau, kas vyksta. Dabar šioks toks suvokimas buvo, bet visiškai nejaučiau priešininko. Tačiau jaučiau, kad kovą „vedžiau“, kad laimėjau. Suvokiau, kad pademonstravau tvirtesnį charakterį.
– Buvo jaudulio laukiant teisėjų verdikto?
– Buvo didžiulis nuovargis ir nesupratimas, kas vyksta, kas bus toliau. Faktas, kad jauduliukas buvo. Tačiau galvojau „Negali būti... Ne dėl to tiek daug meldžiuosi ir tiek daug gėrio visiems siunčiu, kad būčiau apleistas – ne, ne, viskas turi būti gerai“. Viskas ir buvo gerai.
– Beje, ar prisimeni, ką po pirmojo, pralaimėto, raundo ringo kampe tau sakė treneris Andrius Šipaila?
– Ar prisimeni, ką tu man sakei (atsisuko į tame pačiame viešbučio kambaryje esantį A.Šipailą)?
A.Šipaila: Aišku, kad atsimenu.
S.Maslobojevas: Aš ni***a neatsimenu. Tik pamenu, kad jis man sakė, jog reikia pradėti kažką daryti, o jam pasakiau „Bl***, aš perdegiau“. O jis man atgal: „Tai gerai, neperdek“. Tai bent pasikalbėjome.
A.Šipaila: Aš tau pasakiau, kad vidutinėje distancijoje reikia dirbti.
S.Maslobojevas: Čia po pirmo ar antro raundo sakei?
A.Šipaila: Po pirmo, todėl antrą ir laimėjai užtikrintai. Tai ir buvo tavo pergalė. Nes jei antras nebūtų toks užtikrintas, tai...
S.Maslobojevas: Ach, prisimenu. Jis sakė, reikia dirbti vidutinėje distancijoje, o aš paklausiau, ar vidutinėje man priimt smūgius, ar nuo jo nueiti... Andrius net pasimetė.
A.Šipaila: Tai užklausei visiškos nesąmonės! Vidutinė distancija reiškia, kad nereikia eiti į artimą.
S.Maslobojevas: Bet tu gali ir priimti, ir nueiti... Na, tiek to. Bet buvau tarsi apsvaigęs. Tai buvau ne aš. Parodėme tik 50 proc. to, ką galime. Bet to mažai.
– Kiek suprantu, daugiau tokios ilgos pertraukos tarp kovų nenorėtumei?
– Faktas. Tik kiek neramina tasai apie save priminęs lūžęs kojos pirštas ir pradėjęs skaudėti petys. Tikiuosi, kad kitą savaitę viskas susitvarkys ir galėsiu lapkričio 20 dieną pasirodyti Vilniuje vyksiančiame „Mega Battle“ turnyre. Labai tikiuosi.
– Gal jau žinoma ir kitos „Glory“ kovos data?
– Tiksliai ne, bet per interviu ringe išgirdau, kad mane lyg ir tikisi pamatyti vasarį.
– Kylama laipteliais į viršų. Manau, kad tai reikalauja pokyčių ir pasirengimo metodikoje. Ką tavo manymu, galbūt, reikėtų keisti?
– Apie tai aš galvojau, kol nuo arenos vykau iki viešbučio. Svarsčiau, kur reikėtų nuvažiuoti, ką atsivežti, kaip ir kiek investuoti, kad padirbėti su „dideliais“. Man reikia daugiau spaudimo, pasiboksuoti su mažesnėmis pirštinėmis. Faktas, kad dabar man trūksta pasitikėjimo savimi. Lietuvoje man tenka dirbti su „mažiukais“ ir didelėmis pirštinėmis. O čia išeini į ringą – ir chebra didesnė, ir pirštinės mažesnės. Tai truputį trikdo. Ir tai šįkart pajaučiau su kaupu. Atrodo, per apšilimą viskas buvo gerai, bet tik reikėjo į ringą eiti ir, bac, atrodo, kojomis žemės nejaučiu. Pasijaučiau šiek tiek plūduriuojantis. Bet dabar svarbiausia, kad aš vėl pajaučiau, kas yra ringas, kas yra kova. Nebegalima atleisti vadelių. Kova po kovos ir būsime pasirengę. Kaip čia dabar pasakius... Nenurašykite dar seniuko!
– Kokie dabar būtų tavo pageidavimai „Glory“ ringe? Kam būtumei pasirengęs?
– Dabar aš nugalėjau trečią numerį. Nežinau, kaip dabar pasikeis reitingai, negaliu pasakyti, kuris dabar būsiu aš (prieš kovą buvo penktas, – aut.past.). Visi, kurie yra virš manęs – jie yra mano taikiniai (Arielis Machado, Felipe Micheletti, Luisas Tavaresas ir čempionas Artemas Vakhitovas,– aut.past.). Kovoti su A.Vakhitovu dėl čempiono titulo? Dar anksti. Man reikia dar apšilti kojas. Fantastiška būtų susitikti su juo kitais metais. Labai norėčiau.
– Su A.Vakhitovu spėjote pabendrauti prieš pat turnyrą. Apie ką buvo kalbama? Juk abu suprantate, kad keliai gali susikirsti!
– Jis išreiškė palaikymą dėl kovos su D.Abena. Sakė, kad čia viskas yra aišku, kad turiu laimėti. Bet kažkaip nepakalbėjome apie mano pergalių galutinio tikslo svorio kategorijoje, kurioje esame abu. Bet kalbėjome ir po kovos. Jis pasveikino su pergale, aš pasakiau, kad nėra čia su kuo ir sveikinti, nes gavosi šūdų krūva. Jis pabrėžė pastebėjęs, kad buvau ne savo batuose, lėtas ir daug mosikavau rankomis. Prisipažinau, kad perdegiau po ilgos pertraukos. Jis gražiai paguodė, kad grįšiu stipresnis. Pažadėjau tai ir padaryti. Taip gražiai ir pabendravome. Fainas, draugiškas, šiltas žmogus pasirodė. Bet žinome, kad visos draugystės baigiasi ringe.
– Sergejau, prieš kovą sakei, kad Michaelas Duutas tavęs prašė „atjungti“ D.Abena. Nepavyko. Po kovos apie tai kalbėjote?
– Dar nekalbėjau, tik sutikau vieną jo komandos narį. Kvietė kartu gerti šampano – atšvęsti tiek Michaelio, tiek mano pergalių (juokiasi). Su M.Duutu tikrai daug bendravome prieš kovą. Jis irgi pasirodė labai šiltas ir atviras žmogus. Nustebau. Nes anksčiau jis atrodė visada konfliktuojantis su kitais kovotojais – tai apkeikdavo kurį nors, tai apsistumdydavo. O, pasirodo, savas toks.
– Tai gal jau yra, kur nuvažiuoti per kitą pasirengimą kovai?
– Apie tai irgi kalbėjome. Jis manęs paklausė „Ką manai, jei pas tave atvažiuočiau pasportuoti?“ Super. Jei mes su savo pasirodymais tampame traukos centru elitiniams kovotojams, tai yra labai didelis įvertinimas. Sukalbėjome, kad gal ir man pavyktų nuvykti pas jį.
– Paklausiu atvirai. Filmavai, galvojai apie savo vlog'us prieš pat kovą – nemanai, kad tai sutrukdė susikoncentruoti į pagrindinį darbą, į laukiančią kovą?
– Andrius irgi apie tai kalbėjo. Bet aš tikiu, kad man tai tik padėjo. Vaikščiojau po miestą, filmavau – galvojau tik apie tai. Nė kiek apie kovą. Todėl turėjau energijos, gerai išsimiegojau. Ta veikla, kurią minėjai, man padėjo išvengti savęs spaudimo... O jau ryte prieš kovą pajaučiau, kad delnai prakaituoja, nes pradėjau galvoti apie artėjančia kovą. O po kovos rūbinėje net pradėjo šaltis purtyti – adrenalinas „nuėjo“. Kūnas – tarsi po šoko. Toks krūvis gavosi per dieną psichologiškai. Normalu, kai esi aukščiausiame lygyje. Karjeros pradžioje aš bijojau apie tai net pasvajoti. O dabar esu čia... Savęs spaudimas duoda daug neskanių vaisių. Tačiau tai priverčia susirinkti „manatkes“ ir eiti dirbti į salę, tobulėti, kai sunku, kai nesinori.
– Svajonės svajonėmis, tai apie svajoji dabar?
– Noriu grįžti namo ir išsivirti uzbekišką plovą!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
