Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Kai berniukai žaidžia krepšinį, vyrai imtyniauja“, – priminė užrašą ant vaikystėje Kristupo Šleivos nešiotų marškinėlių imtynininko teta. Žodžiai buvo palydėti griausmingais aplodismentais ir nuoširdžiu juoku.

„Šitas geras, tokie marškinėliai tikrai buvo. Čia tėčio nuopelnas“, – plodamas ir dėkodamas už prisiminimą pabrėžė graikų-romėnų imtynininkas, sekmadienį grįžęs iš pasaulio čempionato su bronzos medaliu.

Vilniaus oro uoste 25-ų sportininką pasitiko imtynių bendruomenė, tėvai, giminės, kolegos. Po išdalytų interviu ir pozavimo fotografams su medaliu, visi ramiai susėdo aptarti pirmenybių ir, žinoma, ilgai laukto rezultato. Per nepriklausomos Lietuvos istoriją šalies imtynininkai iki K.Šleivos pasirodymo buvo laimėję 3 pasaulio čempionato medalius: 1 sidabro ir 2 bronzos.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Sportas.lt primena, kad K.Šleiva pasaulio čempionatą svorio kategorijoje iki 72 kg pradėjo pergalėmis 11:1 prieš kazachą Kaharmaną Kissymetovą ir 8:0 – prieš bulgarą Deyvidą Dimitrovą. Ketvirtfinalyje lietuvis 0:5 pralaimėjo armėnui Malchasui Amojanui, o paguodos imtyje 2:1 palaužė norvego Haavardo Joergenseno pasipriešinimą. lietuvis pateko į mažąjį finalą ir jame dėl bronzos susikovė su iraniečiu Mohammadu Mokhtari. Kova baigėsi anksčiau laiko. Lietuvis sutriuškino iranietį net 10:1.

Vaikystės marškinėlių vaizdas mintyse K.Šleivai leido kuo puikiausia prisiminti pirmuosius savo žingsnius sporte.

„Pamenu, kad buvau super hiperaktyvus. Lankiau futbolą. Vieną dieną. Buvau išmestas. Nepamenu, ko prisidirbau. Lankiau ir karatė. Irgi buvau išmestas, nes per meditacijas, kurios vykdavo po treniruočių, negalėdavau nustigti vietoje. Pamenu, kad manęs iš treniruotės pasiimti atvykę tėvai išgirdo „Šitas nebus karatistas“. Rankinį lankiau tris mėnesius... O vėliau atėjo laikas imtynėms“, – nusišypsojo K.Šleiva.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ir čia pradinukas išgirdo žodžius, kurie tapo didele motyvacija.

„Reikėjo atlikti kūlversčius ir dar kažką... Aš dariau, kas buvo liepta, o treneris pasakė „Tokio dalyko nepadaro dvejus metus treniruotes lankantis vaikas, o tu tai padarai pirmoje treniruotėje“, – prisiminė K.Šleiva. – Gali būti, kad būtent tai mane ir užkabino. Man ir toliau sekėsi, todėl pasilikau“.

Savo palinkėjimą prie stalo išsakė ir Lietuvos imtynių federacijos Garbės prezidentas Rimantas Bagdonas.

„Septynerius metus laukėme prizininkų iš pasaulio čempionato. Džiugu, bet noriu palinkėti, kad dar iki olimpinių žaidynių Paryžiuje taptumei pasaulio čempionu“, – nuskambėjo vienintelio Lietuvos imtynininko, tapusio pasaulio čempionu (1965 m.), palinkėjimas.

Vėl nugriaudėjo plojimai.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

K.Šleiva pernai į Lietuvą parvežė Europos čempionato bronzą, šįkart grįžo su pasaulio pirmenybių medaliu.

„Šio to trūksta kolekcijoje – olimpinio medalio. Tačiau taip toli nežiūriu. Mano svajonė yra patekti į olimpines žaidynes. Jau kai bus kelialapis, tada bus pradėtas ir pasirengimas. Tikiu, jei susikaupsiu, viskas bus gerai iš psichologinės pusės, galima bus galvoti ir apie olimpinį medalį. Nenoriu nieko prižadėti, tačiau esu įpratęs visada sakyti, kad noriu pačių geriausių rezultatų. Garsiai išsakytos mintys gali tik padėti viską susidėlioti tinkamai, taip atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, kuris yra labai svarbus“.

Prabilęs apie psichologinį pasirengimą, K.Šleiva prisipažino, kad per karjerą ne vieną kartą buvo palūžęs.

„Jau, žiūrėk, skambinu mamai ir sakau, kad grįžtu namo, nes daugiau nebegaliu, – sportas.lt pasakojo K.Šleiva. – Tada mama skambina treneriui, kuris ateina pasikalbėti su manimi. „Gerai pailsėk dvi ar tris dienas, pagalvok, ir man pasakysi, ką nusprendei“, – girdėdavau šiuos trenerio žodžius. Praeina tos paros ir grįžtu į salę pilnomis jėgomis. Kodėl atsiranda tasai noras viską mesti? Blogos dienos treniruotėse, plius, sukrenta dar kas nors blogo ant jų – bėdos, nesėkmės, problemos. Per tas porą dienų supranti, kad visiems pasitaiko blogų dienų, visiems būna gerų. Kartais tereikia poilsio, dienų, kai gali tiesiog gulėti lovoje ir viską apgalvoti“.

Sveikinimo žodžiui netrukus pakilo ir K.Šleivos treneris Vladimiras Audickas.

Kristupas Šleiva su treneriu Vladimiras Audickas ir tėveliais l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva su treneriu Vladimiras Audickas ir tėveliais l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Nors labai laukiu, kada galėsiu paimti kopėčias ir prie tavo nuotraukos užklijuoti užrašą, kad pasaulio čempionate iškovojai bronzos medalį, bet linkiu ir tikiu, kad tai tik pradžia, kad tai mažiausias tavo pasiekimas iš tų, kurie dar laukia ateityje“, – sakė treneris, priminęs „Šlovės sieną“, esančią Vilniaus treniruočių bazėje.

Šioje sienoje iškabintos visų tarptautinėse varžybose medalius skynusių atletų nuotraukos.

Nors kalbų netrūko apie Paryžiaus olimpines žaidynes, tačiau imtynininkas prisiminė ir nutrūkusį kelią į Tokiją bei pasaulinę atranką, į kurią išvykti nepavyko.

„Svoris padarytas, kitą dieną turėjome skristi... Atsikėliau ryte, pasimatavau temperatūrą – 39 laipsniai. Tada negalėjau sutvardyti emocijų. Paskambinau treneriui, jis mane nuramino, priminė, kad nervai nepadės ir „yra kaip yra“. Dabar prisiminiau, pažvelgiau į pasaulio čempionato bronzą ir supratau, kad viskas yra gerai. Labai labai gerai. Bet olimpiada yra olimpiada. Tai – kiekvieno sportininko svajonė“, – neabejojo sportininkas.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Kristupas Šleiva l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ir čia bendraudami su K.Šleiva mes pasiekėme kritinį tašką – prasidėjo pokalbis apie sunkiausius žurnalistų klausimus.

Pirmasis: „Kaip jauteisi, iškovoję medalį?“

„Papasakoti savo emocijas? To neįmanoma papasakoti, – nusijuokė K.Šleiva. – Kiekvienas sportininkas skirtingai išgyvena emocijas. Skrisdamas į Lietuvą galvojau, kaip reikės atsakyti į šį klausimą. Supratau, kad tai buvo nežmoniškas jėgos antplūdis. Užpuola adrenalinas. Esi toks laimingas, kad tau niekas neberūpi. Tiesiog sklaidaisi rankomis ir viskas. Neįmanoma to apibūdinti“.

Antrasis sunkusis klausimas: „Kada ir kaip gimė olimpinė svajonė?“

„Negaliu atsakyti, – nukirto imtynininkas. – Manau, tada, kai atvykau sportuoti į Vilnių, čia supratau, kas yra sunkus darbas. Suvokiau, kad sportuoti be svajonės – nesąmonė. Ateiti į treniruotes, atbūti, vakare tiesiog eiti miegoti? Ir net nesvajoti apie olimpinį medalį? Būtų tikra nesąmonė!“

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (3)
Registruoti
Anoniminiai (3)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų