Branduolį išsaugojusi penkiskart Lietuvos čempionė „Kaunas-VDU“ komanda kelia ambicingus tikslus
„Kauno-VDU“ nuotr. | Organizatorių nuotr.
Penkiskart Lietuvos čempionės Kauno „Kauno-VDU“ tinklininkės, vadovaujamos komandos vyr. trenerės Vidos Makauskienės, pradeda naują sezoną, kuris žada būti įdomus ir įtemptas.
Komandos vadovas Vidas Makauskas džiaugiasi, kad pirmą kartą per daugelį metų pavyko išsaugoti visą kolektyvo branduolį, nes iki šiol po sezono keisdavosi 4-6 žaidėjos.
„Turime stabilią sudėtį, bet ar tai pateisins mūsų viltis ir įgyvensime tai, ką planuojame, parodys laikas. Viliuosi, kad tai turėtų duoti teigiamų rezultatų.
Išliko ir tas pats trenerių štabas. O nuo gruodžio mėnesio prie mūsų trenerių komandos prisijungs Valdonė Petrauskaitė, buvusi Lietuvos rinktinės žaidėja, kuri 2011 metais su Urbino „Tiboni“ (Italija) klubu tapo Europos tinklinio konfederacijos (CEV) taurės laimėtoja. Prisijungs ir vienas vadybininkas, kuris dirbs administracijoje. Po truputį plečiamės, klubas tvirtėja“, - mintimis dalijasi V. Makauskas.
- Jau šį šeštadienį namie pradedate kovas Baltijos lygoje. Kokius komandai keliate tikslus, tikriausiai jūsų netenkins vien tik patekimas į finalo turnyrą?, - paklausėme V.Makausko.
- 2017-aisiais komandai pavyko tapti čempione, o pastaraisiais metais tik patekdavome į finalo turnyrus. Tačiau iki sėkmingo pasirodymo vis kažko pritrūkdavome.
Praėjusiais metais užėmėme ketvirtąją vietą, tačiau tuo per daug nesidžiaugėme.
Lyga buvo neadekvati, sužaidėme labai mažai, gal tik šešerias rungtynes, ir dalyvavome finaliniame šešių komandų turnyre Estijoje.
Šiemet Baltijos lygoje po pertraukos vėl dalyvaus 12 komandų, bus daug rungtynių. Manau, atsigriebsime už praėjusius metus.
Tikėjomės, kad šiemet Baltijos lyga prasidės bent jau antroje rugsėjo pusėje, tačiau buvo daug nesusikalbėjimo tarp organizatorių, iškilo nemažai klaustukų.
Vieni iš kitų kažko tikėjosi, o laikas bėgo. Baltijos lygą koordinuoja visų šalių tinklinio federacijų atstovai, visos dirba po truputį, todėl toks darbas neduoda gerų vaisių.
Iš tikrųjų turėtų būti vienas vadovas, vienas šeimininkas, kuris priimtų sprendimus, gal tada Baltijos lygoje darbas būtų sklandesnis, nebūtų nesusipratimų.
Jau šį savaitgalį namie susitiksime su Latvijos komandomis: šeštadienį – su Rygos RSU-MVS, o sekmadienį – su „Jelgava“.
Tikslai? Pirmiausiai norėtume patekti į pajėgiausiųjų komandų finalo ketvertą. O kaip bus toliau, sunku prognozuoti.
Beveik visą spalio mėnesį rungtyniausime namuose, todėl turėsime gerą pasirengimo etapą CEV „Iššūkio" taurės turnyrui, kuriame dalyvausime antrą kartą.
- Praėjusiais metais, debiutuodami šiame turnyre, be kovos patekote į aštuntfinalį, nes šešioliktfinalio varžovės šveicarės atsisakė dalyvauti varžybose. Tačiau aštuntfinalyje Stambulo „burbule“ pralaimėjote būsimai turnyro laimėtojai vietos „Sistem9 Yesilyurt“ komandai. Kokios viltys šiemet?
- Šiemet taurės turnyre yra užsiregistravusios 38 komandos. Vienos žais kvalifikaciniame turnyre, o mes kovas pradėsime nuo šešioliktfinalio.
Spalio 25 d. išvyksime į Bosniją ir Hercegoviną ir pirmajame rate susitiksime su Mostaro SOK.
Šis klubas naujas ir jaunas, tai susitarėme abiem naudingomis sąlygomis abejas rungtynes sužaisti tenai.
Laimėjusi komanda žengs į kitą etapą. Tikėkimės, kad gal mums tai pavyks padaryti. Sėkmės atveju lapkričio mėnesį vyktume į Turkiją.
Pernai patekti į aštuntfinalį mums padėjo pandemija. Ką darysi, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas nepasiekia rezultato.
Mūsų pagrindinis tikslas šiemet – varžytis Europoje, kaupti patirtį, siekti kuo didesnio meistriškumo, garsinti savo miestą.
Komanda nusiteikusi kovingai, nuo rugpjūčio pabaigos žaidėjos pradėjo pasirengimą naujam sezonui ir daug treniruojasi salėje. Vasarą surengėme dvi treniruočių stovyklas Dauguose ir Nidoje, žaidėjos stiprėjo fiziškai.
Sportininkės išsiilgusios varžybų. Jonavoje dalyvavome tradiciniame trenerio Alfonso Oganausko atminimo turnyre.
Bandėme jėgas su Lietuvos jaunimo rinktine ir Jonavos „Aušrine“, mūsų komanda tapo nugalėtoja.
Turnyro dalyvėms tai buvo kontrolinio pobūdžio varžybos, jėgų pasitikrinimas.
Buvome gavęs daugiau pasiūlymų, bet būtų reikėję išvykti iš Lietuvos, o mūsų ne visos žaidėjos buvo susitvarkiusios europinius galimybių pasus.
Negalėjome per daug kur blaškytis. Dabar visos jau turi reikiamus dokumentus, neiškyla jokių problemų.
- Ar su tinkliniu dar nežada atsisveikinti jūsų dukra, komandos kapitonė Viltė Makauskaitė-Bogdanovič?
- Šį sezoną komandai dar atstovaus abi mūsų dukros Viltė ir Eglė, kurios žais pagrindiniame šešete.
Tinklinį mėgėjiškai dar žaidžia ir Viltės vyras Jaroslavas Bogdanovičius, kuris atstovauja Kauno „RIO-Starto“ komandai.
Mūsų šeimoje – visi tinklininkai. Labai gerai sutariame: dalijamės patarimais, trinties nebūna, kiekvienas turime savo užduotis.
- Ar klube dirbama tik su aukšto meistriškumo tinklininkėmis, ar ugdoma ir pamaina?
- Dirbame tik su aukšto meistriškumo žaidėjomis, o jaunimo ugdymu neužsiimame - pamainą mums rengia Kauno sporto mokykla „Startas“, naudojamės jos paslaugomis.
Šiemet komandą papildė „Starto“ žaidėja Martyna Paukštytė.
- Tinklinio klubas „Kaunas“ įkurtas 2015 metais. Kaip jam pavyksta išsilaikyti?
- Pagrindinė mūsų rėmėja – Kauno miesto savivaldybė. Rašome įvairius projektus, dalyvaujame konkursuose.
Turime tradicinių rėmėjų, šiemet prisidėjo du nauji: viešbutis „Ibis“ ir „Norvelita“.
