„Titaniniai“ bičiuliai M.Narauskas ir M.Pultaražinskas: apie pavyzdį, „laimingus“ šortus ir būsimus revanšus (11)
Matas Pultaražinskas ir Mindaugas Narauskas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Kai tik atėjau į klubą „Titanas“, mes nebendravome. Tuomet tikrai jautėsi ketverių metų amžiaus skirtumas. O dabar jau skaičiuojame, kad esame pažįstami šešerius metus“, – apie draugystę su bendraklubiu Mindaugu Narausku (23) sakė Matas Pultaražinskas (19).
„Jau šešerius metus?“ – sujudo nustebęs M.Narauskas.
Taip, pažinties dieną klube „Titanas“ Matui buvo trylika, o Mindaugui septyniolika.
„Tai nelabai ten man su tuo trylikamečiu ir buvo apie ką kalbėti“, – nusijuokė M.Narauskas.
Tačiau dabar kovotojai – neišskiriami draugai. Juos kartu galima rasti ne tik „Titane“, bet sutiksite juos ir už sporto salės ribų. Ilgamečiai kambariokai išvykose į varžybas ar stovyklas sutiko paatvirauti portalui sportas.lt.
– Kada, Mindaugai, jau radote su Matu bendrų temų?
M.Narauskas (toliau M.N.): Gal, kai jam buvo penkiolika?
M.Pultaražinskas (toliau M.P.): Šešiolika! Kai kartu pradėjome važinėti į čempionatus.
– Matai, dabar gali prisipažinti, ar turi kokių nors senų nuoskaudų iš tų laikų? Skriaudė vyresnis Mindaugas?
M.P.: Mindaugas ir dabar mane paspardo (juokiasi). Iki šiol būna, kad per sparingą pasipykstame, bet pykčio ilgai vienas ant kito nelaikome. Juk tai – treniruotė. Privalai sugebėti viską, kas joje įvyko, palikti salėje.
M.N.: Yra buvę tokių sparingų, kai sustodavome į porą, o vėliau visą treniruotę vienas kitam net žodžio nepratardavome... Ir namo išvažiuodavome net neatsisveikinę (juokiasi).
M.P.: Bet vėliau viskas būdavo gerai. Tai – tik sportas.
– Bet išsisukai nuo atsakymo apie vaikystę, Matai? Kaip būdavo tada?
M.P.: Mindaugas visada buvo ir yra labai mandagus. Jis niekada nebuvo pasikėlęs, niekada nerietė nosies ir skaitydavosi su jaunesniais.
– Mindaugai, gal prisimeni dienas, kai Matas buvo perkeltas į tą „varžybinę“ grupę?
M.N.: Puikiai! Jis jau tada buvo geras. Su juo būdavo įdomu dirbti, nors skirtumas lygyje tikrai jautėsi. Prabėgo metai ar dveji ir pradėjome dirbti kaip lygus su lygiu. Taip ir pamenu, kad atėjo vaikiškas, bet labai greitai kopė meistriškumo lygio kopėčiomis. O vėliau prasidėjo kelionės į įvairiausius čempionatus... Įgijo patirties vaikis ir jau visiems su juo porose reikėdavo stipriai stengtis, kad negautų kruopų, kad neprasileistų į galvą.
– Kažkodėl spėju, kad išvykose jūs būnate kambariokai?
Choru: Taip, taip...
– Tai reiškia, jūs beveik viską vienas apie kitą žinote!
M.P.: Daug žinome. Bendraujame ne tik treniruotėse. Mūsų draugystė tęsiasi ir už „Titano“ ribų. Esame labai geri draugai.
– OK, paslapčių atskleidimo laikas. Ko Mindaugas niekada niekam nėra pasakojęs, bet tu tai žinai, Matai?
M.P.: Oi, nežinau, čia daug pinigų turėtumei sumokėti, kad papasakočiau.
– Griebiu savo flomasterius ir puolu piešti kupiūrų!
M.P.: Ne, ne, yra tam tikrų dalykų, kurie lieka tik tarp mūsų.
– Gerai, bet būnate kartu ir varžybose, kai tiek vienam, tiek kitam reikia žengti į ringą. Kaip tuomet jaučiatės? Žvalgotės vienas kito, jaudinatės?
M.P.: Neseniai buvome su Mindaugu turnyre Lenkijoje. Atvirai? Stebėdamas Mindaugo kovą jaudinuosi labiau negu per savo kovą. Tačiau visada yra smagu dalintis gera emocija po pergalės. Jeigu turnyre abu laimime – dar smagiau. Juk beveik kartu viską pradėjome nuo vaikystės, daug kartu išgyvenome, todėl džiugu, kai tiek vienam, tiek kitam sekasi skinti pergales.
M.N.: Bent jau aš, kai tik rūbinėje prasideda pasirengimas kovai, įžengiu į tam tikrą transą. Tai – keista būsena. Taip, pažiūriu Mato kovą, emocijų netrūksta, tačiau kai pats esi pasirengęs kovoti, papildomo streso nepatiri.
– Neretai paprasčiausi klausimai tampa pačiais sunkiausiais. Kaip apibrėžtumėte dabar sąvoką „draugystė“?
(abu žvalgosi vienas į kitą)
– O jei paklausčiau, per kiek laiko pasiilgstate vienas kito?
M.P.: Kad retai turime ilgesnį laiko tarpą, kada nesimatome.
M.N.: Turbūt, iš viso nėra taip buvę... Bet gal per savaitėlę pasigendi. Jau tada sėdi ir rašai „Ką tu? Kur dingęs?“
– Ką už „Titano“ ribų veikia draugai?
M.N.: Prieš varžybas nieko realiai įdomaus. Arbatos nueiname kur nors atsigerti, pasėdėti.
M.P.: Paprastas tas mūsų bendravimas.
M.N.: Barbekiu vakarėlį kokį nors pasidarome, „Alias“ pažaidžiame. O jeigu nesirengiame varžyboms... Nueiname ir pabaliavoti.
M.P.: Alučio išgerti (juokiasi).
– Matai, esi vienas iš pradininkų Lietuvoje tarp sportininkų, kuris atvirai prisipažįsta, kad mėgsta pabaliavoti...
M.P.: Taip, taip, o ką čia jau slėpsi (juokiasi).
M.N.: O ir mūsų bendrų draugų ratas yra tas pats. Tiesiog susitinkame visi kartu ir leidžiame laiką. Nėra taip, kad kiekvienas turime savo atskirus draugų ratus...
M.P.: Didžioji dalis draugų – tie patys žmonės.
– Net neabejoju, kad vienas iš kito kažko išmokote. Pradėkime nuo salės. Matai, ko išmokai ar vis dar mokaisi iš Mindaugo?
M.P.: Iš Mindaugo išmokau labai daug. Kartais kopijuodavau jo stilių ir žmogiškąsias savybes. Laikiausi jo vertybių. Visada stengiausi būti toks paprastas kaip Mindaugas, daug sportuoti kaip Mindaugas. Iš Mindaugo išmokau, kad mūsų kelyje reikia daug valios. Taip, manyje tikrai yra nemažai dalykų, kuriuos įskiepijo būtent Mindaugas. Turbūt, natūralu, juk buvau jaunesnis, paauglystėje ieškojau pavyzdžio. Jį visada turėjau šalia.
M.N.: O, pasirodo, buvau geras pavyzdys.
– Net pats išsigandai, ar ne?
M.N.: Būčiau žinojęs, kad esu jam toks svarbus, gal būčiau labiau pasistengęs (juokiasi).
– Ko tu išmokai iš Mato?
M.N.: Matas yra „sugalvojau-darau“ žmogus. O aš – Svarstyklės – būna, daug galvoju.
– Matai, tu pagal zodiaką, kas?
M.P.: Jautis!
M.N.: Štai iš jo ir mokausi kartais mažiau galvoti, daugiau daryti. O šiaip mes dažnai kalbamės, klausiame vienas kito patarimo. Tų ketverių metų skirtumas jau nelabai ir jaučiasi. Matas jau turi prikaupęs patirties. Tik skirtumas tarp mūsų tame, kad aš vis dar noriu būti jaunas, o jis labai nori būti suaugęs.
– Esame kalbėję, bet su kiekvienu atskirai apie tą istoriją apie „laimingus“ varžybinius šortus. Beje, kuris dabar su kuriuo šortais sėdite?
M.P.: Aš vėl su Mindaugo šortais (juokiasi). Bet jau kitais. Taip gavosi. O tos istorijos su šortais Mindaugas, turbūt, net neprisimena.
M.N.: Čia kurios?
M.P.: Kai keliu nokautavau priešininką pirmoje kovoje su tavo šortais.
M.N.: Pamenu, žinoma.
– Kaip viskas prasidėjo? Kaip pas tave atsirado Mindaugo šortai?
M.P.: Neturėjau „Titano“ šortų, žinojau, kad Mindė turi dvejus. Ir dar žinojau, kad vienų tikrai nenaudoja. Paprašiau. Man juos duodamas Mindaugas sakė, kad su jais visus nokautuodavo, su jais gerai sekėsi – „laimingi“ šortai. Nokautavau ir aš tada savo priešininką ir Mindaugas man padovanojo tuos šortus.
– Mindaugas bijojo, kad gražinsi neišskalbtus?
M.N.: Na, taip, daug reikalų būtų buvę (juokiasi).
M.P.: Pas mane daug Mindaugo rūbų lieka.
M.N.: Tai pagalvojau, kol išskalbs, po to pamirš… O po mėnesio paprašysiu, kad atiduotų, jis atvežtų po trijų mėnesių, tai tiek jau to – imk dovanų. Su tais šortais „prasivedžiau“, manau, apie septyniasdešimt kovų.
– Bet, Matai, jau turi nuosavus „Titano“ šortus?
M.P.: Ne, vis dar su Mindės.
– Artėjančiame KOK turnyre taip pat būsi su jais?
M.P.: Ne, turėsiu vardinius.
M.N.: O mano vardiniai yra „Titano“ šortai.
– Kadangi jau perėjome prieš artėjančio KOK’84 turnyro temos…
M.N.: O ką aš galiu pasakyti? Jau esu kovojęs su vienu brazilu, kuris darė beleką ir belekada. Ko galiu tikėtis iš šio brazilo? Sunku pasakyti. Daug apie priešininką Cristiano Silva nežinau. Bet esu pasirengęs gerai. Noriu pergalės.
– Matai, tavo priešininkas turnyre bus kur kas geriau žinomas – Vitas Karosas!
M.P.: Na, jis šiek tiek geriau žinomas.
– Ir kova vyks dėl tavo turimo laikinojo čempiono diržo!
M.P.: Jis yra namuose, ten ir liks. Esu tikras savo pergale. V.Karosas – mano karjeroje yra žingsnis atgal. Nematau jo kaip aukšto lygio kovotojo KOK organizacijoje. Visi žino, kad jis buvęs boksininkas, kad atlieka milijonus smūgių per kovą, bet viską pamatysime spalio 2 dieną. Nesu matęs nė vienos jo kovos, nes jis man visiškai neįdomus.
– O „Rimkenzo“, su kuriuo turėjai kautis, kovas žiūrėdavai?
M.P.: Taip, nes jis man tikrai įdomesnis negu V.Karosas.
– Kaip manai, su Dovydu Rimkumi dar susitiksi ringe?
M.P.: Duok Dieve. Manau, jis neužsibus „One Championship“ organizacijoje...
M.N.: (juokiasi)
M.P.: O jeigu ir užsibus, pereisiu į „One“, pasirašęs sutartį vienai kovai, kad su „Rimkenzo“ sukovočiau, ir grįšiu į „King of Kings“. Bet manau, greičiau jis čia sugrįš iš ten išmestas.
– O jeigu paklausčiau apie patį aukščiausią tikslą sporte? Klausimas abiem!
M.N.: Pradėk, tu žinai, ko nori.
M.P.: KOK čempiono titulas, o vėliau „Glory“ arba „One Championship“ diržas. Čia, tikiu, būtų aukščiausia, ką galima būtų pasiekti.
M.N.: O aš labai toli į ateitį nežiūriu. Aš ir Lietuvoje turiu daug priešininkų, su kuriais norėčiau sukovoti. Pirmiausia, čia reikia užsibaigti visus reikalus. Aš neturiu tokio stipraus „Aš noriu kovoti „Glory“. Man tiesiog patinka kovoti. Mano svorio kategorijoje – iki 71 kilogramo – yra reikalų ir Lietuvoje. Yra tų, su kuriais nesu kovojęs, yra tų, su kuriais noriu revanšo.
– Revanšas su čempionu?
M.N.: Ne vienas yra, su kuriuo norėčiau revanšo. Henrikas Vikšraitis? O ką jis? Ne su juo man svarbiausias revanšas. Dukart su juo kovojau, dukart gavau malkų. Bet dar yra Nauris Lukošiūnas, su kuriuo sukovojome lygiosiomis. Dar yra latvis Marekas Pelcis... Su juo kovodamas gavau traumą. „Rimkenzo“ irgi mano svorio kategorijoje, dar norėčiau sukovoti su Janu Nausu. Su visais norėčiau prasivesti po kovelę. Nes dabar ir taip aišku, kad Henrikas yra geriausias.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
