A.Budraitis. Jei būtų mano valia, J.Ryvkinas liktų Lietuvos rinktinėje (18)

Mūsų šalis yra unikali tuo, kad mūsų žmonės viską žino. Reikia patarimų krepšinio treneriui? Kreipkitės per bet kurį didesnį turnyrą, pagalbininkų rasite kone tris milijonus. Reikia sužinoti, su kokia daina galime laimėti Euroviziją? Anokia čia problema, lietuviai staiga tampa muzikos žinovais. Per pandemiją – mes kiečiausi medicinos ekspertai, per pasaulio (ar Europos) futbolo čempionatus – kiečiausi futbolo taisyklių žinovai, per pasaulines krizes – finansų analitikai. Ir taip toliau, ir panašiai. Turbūt nieko keisto, kad įsibėgėjus pasaulio futsal čempionatui, publikai atėjo laikas savo žinias pademonstruoti ir apie salės futbolą.

O tų žinių begalės.. nuo to, kaip patobulėjo iki to, kaip susimovė Lietuvos rinktinė, koks prastas Lietuvos rinktinės treneris ir, klasika, futbolas – vobšče ne lietuviams.

Šiame tekste pagrindinį dėmesį skirsiu, galbūt, jau buvusiam rinktinės vyriausiajam treneriui Jevgenijui Ryvkinui.

Sekmadienio vakare SFL prezidentas Paulius Malžinskas facebooke pasidalino tokia žinute: „Lietuvos futsal rinktinė nusipelnė pagarbos, matėsi didelis progresas ir atsidavimas, tačiau panašu, kad vyr. treneriui Jevgenijui Ryvkinui su tuo progresu nepakeliui“.

Ši citata šiam tekstui svarbi dėl to, kad ji, turbūt, tiksliausiai atspindi daugelio komentuotojų požiūrį. Vis tik, man šiame sakinyje trūksta logiškojo ryšio. Juk jeigu matomas rinktinės progresas būtent tuo laikotarpiu, kai jai vadovavo Jevgenijus Ryvkinas, tai kaip gali būti su juo nepakeliui? Ir kaip žaidėjų, kurių dalis yra visiški mėgėjai, grupei netinka treneris su CV?

2014 – ieji. Dabartinis Lietuvos rinktinės strategas stovi už Ukrainos rinktinės vairo. Jo vadovaujama rinktinė nukeliauja iki ketvirtfinalio etapo ir ten per plauką (pralaimėta 1:2) nenugali vienos čempionato favoričių – Portugalijos nacionalinės komandos.

Kas tuo metu buvo Lietuvos rinktinė? Preliminarių atrankos etapų į Europos čempionatus dalyvė. Kad nekiltų nereikalingų klausimų, pažymėsiu, kad Lietuva NĖ KARTO nesugebėjo įveikti preliminaraus etapo ir pagrindinėje atrankoje NIEKADA nežaidė. Ar tai buvo fiasko? Ne, tokia buvo realybė. Mėgėjiškas čempionatas, mėgėjiška rinktinė ir, pavadinkime, mėgėjiški rezultatai.

2017 – ųjų lapkritį Lietuvos futbolo federacija pranešė, kad futsal rinktinės vairą perima specialistas iš Ukrainos Jevgenijus Ryvkinas. Pats treneris savo naują karjeros stotelę pavadino iššūkiu, o salės futbolo visuomenė gūščiojo pečiais vienas kito klausdami, kaip taip pavyko? Priminsiu, kad tuo metu dar nebuvo aišku, kad pasaulio čempionatas vyks Lietuvoje.

Be abejo, J.Ryvkinui buvo lengviau nei jo pirmtakams, nes tuo metu klubinėje padangėje atsirado „Vyčio“ vardas. Dėl ko lengviau? Tai buvo pirmas Lietuvos klubas, nusprendęs kurti nebe mėgėjišką, o profesionalią sistemą. Toje komandoje jau žaidė Justinas Zagurskas, Lukas Sendžikas ir Albertas Voskunovič – dabartinės rinktinės pagrindo žaidėjai.

Treji metai – tai daug ar mažai norint, iš esmės, pakeisti rinktinės veidą? Taip pakeisti, kad net į pagrindines Europos čempionatų atrankas nepatenkanti komanda per tiek laiko taptų lygiavertė varžovė pasaulio čempionato nuolatiniams dalyviams! Mano asmenine nuomone, tai yra beveik neįmanoma.

Neabejoju, kad yra galvojančių kitaip. Pavyzdžiui, Jurijus Jeremejevas – vienas geriausių Lietuvos salės futboloininkų, po konfliktų su treneriu, netekęs vietos rinktinėje. Ar jis buvo vertas tos vietos? Pagal žaidimą, be abejo, taip. Ar jis būtų išgelbėjęs Lietuvos rinktinę? Veikiausiai, ne. Kodėl čia jį prisiminiau? Dėl jo įrašo facebooke: „Manau, kad jau gana #Ryvkin out“.

Nesinori grįžti prie J.Jeremejevo istorijos, tačiau dabartiniame kontekste, kai būtent jo nepakvietimu dažnai yra kaltinamas J.Ryvkinas, manau, reikėtų.

Tuo metu, kai ukrainietis buvo paskirtas Lietuvos salės futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu, J.Jeremejevas dirbo ir Lietuvos futbolo federacijoje, ir salės futbolo asociacijoje, ir šiaip buvo gana įtakingas tos bendruomenės narys. Nesinori spekuliuoti žodžiais, bet gali būti tuomet jis pasijuto pernelyg įtakingas.

Ką tai reiškia? Kontrolinėse rungtynėse Jurijus bandė įvesti savo tvarką ir vadovauti komandai kaip tą sėkmingai darė Jonavos „Vikinguose“. Tik tarp rinktinės ir „Vikingų“ buvo vienas skirtumas – nacionalinė komanda jau turėjo trenerį.

Vėliau buvo dar vienas konfliktas, kai nesibaigus turnyrui Andoroje, J.Jeremejevas paliko komandos draugus. Turbūt, pats futbolininkas turėtų argumentų, kodėl taip pasielgė, tačiau šis jo žingsnis nepatiko nei treneriams, nei komandos draugams. Futbolininko neliko rinktinėje ir tai nemaža dalimi lėmė buvusių komandos draugų žodis.

Šioje vietoje dar galime atsiminti ir lemiamas 2020/21 metų Lietuvos futal A lygos finalo rungtynes, kuriose susikibo Lukas Sendžikas ir Jurijus Jeremejevas ir jie abu buvo pašalinti iš aikštės. Natūralu, kad gerokai vėliau (artėjant čempionatui), kai kilo klausimas, ar verta Jurijų sugrąžinti į komandą, bent jau „Kauno Žalgirio“ atstovai pasakė aiškų NE.

COVID-19 iš J.Ryvkino atėmė pagrindinį ginklą – kontrolines rungtynes su stipriais varžovais. Be abejo, mes nežinome, ką tai būtų pakeitę, tačiau bent jau rungtynės su Kosta Rika labai aiškiai parodė, ką treneris nuolat turėdavo omeny.

Be abejo, kreditų J.Ryvkinui neprideda ir paskutinė Lietuvos rinktinės diena pasaulio čempionate, kai prieš pat rungtynes Artūras Juchno pareiškė, kad „dėl asmeninių priežasčių“ palieka rinktinę. Nuosprendis – kivirčas su treneriu.

Labai gaila, kad pats Artūras nekomentuoja šios situacijos, tačiau pakalbinau tris skirtingus futsal aplinkos žmones ir visi trys paneigė bet kokį galimą konfliktą su treneriu. Kai pagalvoji, juk futbolininkai po konfliktų su rinktinių treneriais karjerų nebaigia.

Ko toje situacijoje nepadarė treneris, bet turėjo padaryti? Jis nesugebėjo nuraminti savo auklėtinio ir neprivertė persigalvoti. Vieno iš dviejų techniškų savo auklėtinių.

Ką iš to turime? Antrasis techniškas žaidėjas Albertas Voskunovičius per rungtynes patyrė traumą ir komandoje nelieka žaidėjų, kurie yra geriausi žaidime penki prieš keturis.

Reziumuojant, toli gražu ne viskas buvo idealu, bet.. dabar Lietuva turi komandą, kuriai pagyrų negaili buvę jos varžovai. Ar liks J.Ryvkinas prie vairo, ar ne – ne taip svarbu. Svarbu, kad ši komanda neiširtų ir tobulėtų toliau. Ir vis tik, jei būtų mano valia, J.Ryvkinas turėtų tęsti darbą toliau.