Giedrė Rakauskaitė | asmeninio archyvo nuotr.

Giedrė Rakauskaitė | asmeninio archyvo nuotr.

„Vakar atsisėdau į automobilį ir pirmą kartą turėjau laiko viską apmąstyti. Mintys užpildė tylą. Bandžiau suvokti, kas nutiko, – sportas.lt prisipažino savaitgalį Tokijo paralimpinėse žaidynėse aukso medalį iškovojusi irkluotoja Giedrė Rakauskaitė. – Dabar viskas atrodo nerealu. Prieš 15 metų tapau neįgali, o dabar – paralimpinė čempionė“.

Ankstų sekmadienio rytą (Lietuvos laiku) Didžiosios Britanijos mišrios pavienės keturvietės su vairininku įgula – Ellen Buttrick, G.Rakauskaitė, Jamesas Foxas, Oliveris Stanhope'as ir Erin Kennedy – užtikrintai nukalė auksinę pergalę.

Giedrė Rakauskaitė (dešinėje) | asmeninio archyvo nuotr.

Giedrė Rakauskaitė (dešinėje) | asmeninio archyvo nuotr.

„Niekada anksčiau negalvojau, koks jausmas būti paralimpine čempione... O ir pastarosios paskutinės dvi dienos buvo greitai lekiantis košmaras – finišavome, spėjome apsikabinti su komandos draugais, išmesti vairininką į kanalą, ceremonija, greitai į autobusą, kuris nuvežė į interviu zoną... Pamenu, kad nuo devintos iki dvidešimtos valandos buvau nieko nevalgiusi. Tokio tempo nesitikėjau, net nesupratau, kad esu čempionė“, – juokėsi buvusi trenerio Antano Lavicko auklėtinė.

O dabar, grįžus namo, kiti rūpesčiai. „Turiu tris „tašes“ rūbų, kuriuos reikia išskalbti“, – mostelėjo ranka į skalbyklę G.Rakauskaitė.

Nuo sportininkės veido nedingsta šypsena prisiminus „maratoną“ prieš žaidynes.

COVID-19 situacija diktavo savo sąlygas: pirmiausia G.Rakauskaitė buvo iškraustyta iš savo namų, kad būtų kuo mažesnė galimybė užsikrėsti. Teko keltis į vieno Didžiosios Britanijos olimpiečio butą, kur teko praleisti dvi savaites. Vėliau sportininkė buvo perkelta į viešbutį, iš kurio išvyko tiesiai į Japoniją.

„O dabar visas tas „aštuonias savaites“ reikia išskalbti“ , – juokėsi paralimpinė čempionė.

– Giedre, paprastas klausimas – gyvenimas jau spėjo pasikeisti tapus paralimpine čempione?

– Esame kviečiami į įvairiausias televizijos laidas – vieni kaip dalyviai, kiti kaip žiūrovai. Pati ką tik sulaukiau kvietimo į vieną mokyklą parodyti medalį, kalbą pasakyti. Taip, sulaukiame daugiau dėmesio... Ir žurnalistai keli iš Lietuvos su manimi susisiekė. Kažkaip keista visas tas dėmesys. Gyvenimas bent jau trumpam pasikeitė, bet dabar norisi to paties normalumo, nes tos aštuonios savaitės nebuvo normalios.

– Ko labiausiai pasiilgai iš to „normalumo“?

– Savo gyvenimo kontrolės, galimybės daryti, ką ir kada noriu. Grafikas buvo įspūdingas – mus tik vežiodavo iš vienos vietos į kitą. Treniruotė, viešbutis, treniruotė kitoje bazėje, viešbutis... Viskas pagal grafiką per tuos pačius punktus ir taip kiekvieną dieną. Jokio pasirinkimo. Taip visas aštuonias savaites. Net negalėjau rinktis, ką noriu valgyti – ką paduodavo, tą ir valgydavome. Įsivaizduokite, maisto negaminau aštuonias savaites. Šiandien ryte pasigaminau kiaušinių... Tai buvo patys skaniausi kiaušiniai. Džiaugiausi jais su grybais (juokiasi). Pasiilgau pačių paprasčiausių dalykų, bet svarbiausia, pagaliau turiu galimybę rinktis. Negaliu sulaukti, kada susitiksiu su šeima. Dvejus metus šeimynos nemačiau, kiek trukdė ir apribojimai dėl COVID-19. Rugsėjo 17 dieną keliausi pas mamą ir tėtį, susitiksiu su broliu. Bus labai daug emocijų.

– Grįžti ne tuščiomis – su aukso medaliu.

– Ir tėčiui japoniško viskio lauktuvių parvežiau! Reikės aplaistyti medalį (juokiasi).

Giedrė Rakauskaitė (antra iš kairės) | Scanpix nuotr.

Giedrė Rakauskaitė (antra iš kairės) | Scanpix nuotr.

– Dėkime, Giedre, viską ant svarstyklių – vienoje pusėje pasirengimo ciklo ašaros, skausmai, pykčiai, emocijos, o kitoje – aukso medalis. Medalis viską atsvėre?

– Atsvėrė! Medalis? Tu negali jo gauti, kada nori. Tai gali būti vienintelis tavo šansas. Gal daugiau gyvenime aš niekada nepatirsiu tokių emocijų, kurios mane lydi jau pastaruosius dvejus metus. Gal niekada man nebus taip sunku, kaip šioje kovoje dėl medalio. Ta kova buvo ilga, bet atsipirko... Nežinau, ar čia tinka žodis „atsiperka“. Aš gavau tai, ko daugelis žmonių net neturi galimybės siekti. Man teko šnekėti su Lietuvos plaukiku Edgaru Mataku, mačiau Lietuvos vėliavą olimpiniame kaimelyje. Žinau, kad sportininkų iš Lietuvos nėra daug paralimpinėse, tačiau jie visi kaunasi iš visų jėgų. Faina, kad Lietuvos sportininkai su negalia turi galimybę. Didžioji Britanija atvežė į žaidynes virš 200 sportininkų... Ir čia mes matome, kokios skirtingos yra sąlygos žmogui su negalia tapti sportininku skirtingose šalyse. Norėtųsi, kad visi sportininkai turėtų tokią galimybę. Galbūt, aš pati nebūčiau jos turėjusi, todėl dabar žinau, ką galėjau prarasti... Labai buvo smagu žinoti, kad lietuviai yra ten, žaidynėse, kad kovoja, kad turi galimybes tai daryti, kad jiems gerai sekasi. Ir galime kalbėti ne tik apie Lietuvą. Aš norėčiau, kad viso pasaulio žmonės su negalia galėtų sportuoti, sulauktų savo galimybių parodyti, kokie yra stiprūs. Aš noriu, kad tie žmonės turėtų galimybę būti savimi, išreikšti save, džiaugtis. Aš žinau, kiek laimės man atneša sportas. Didelė garbė yra būti savimi, atiduoti visas savo jėgas paralimpinėse žaidynėse.

Giedrės Rakauskaitės įgula Tokijo paralimpinėse žaidynėse | Scanpix nuotr.

Giedrės Rakauskaitės įgula Tokijo paralimpinėse žaidynėse | Scanpix nuotr.

– Prieš 15 metų, tikiu, atrodė, kad visas tavo kurtas pasaulis žlugo ir negalėjai pagalvoti, kad likimas leis siekti savo tikslų...

– Atvirai? Jei papasakočiau apie savo gyvenimą, atrodo, niekas ir nepatikėtų. Prieš 15 metų – neįgali, prieš 10 išvažiavau studijuoti į Didžiąją Britaniją, prieš 5 tapau šios šalies rinktinės nare, o dabar paralimpinė čempionė. Aš pati būčiau iš savęs nuoširdžiai pasijuokusi prieš 15 metų, jei kas nors būtų papasakojęs tokį scenarijų. Lietuvoje man sunkiai sekėsi atsirinkti į rinktinę, todėl buvau pakeitusi kryptį – norėjau dirbti trenere. O tai, kas nutiko čia, Didžiojoje Britanijoje – laimės dalykas. Man pasisekė. Pasas? Žinau, kad klausite apie šį sprendimą. Tada aš pasirinkau būti savimi. Būti savimi man reiškia būti sportininke. Žinojau, kad gailėsiuosi, nedavusi sau šanso tapti sportininke, kuria aš norėjau būti prieš avariją. Taip, po avarijos aš ilgą laiką tikėjausi, kad galėsiu būti sportininkė – buvau jauna maksimalistė (juokiasi). O dabar? Aš noriu, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę, kokia buvo suteikta man. Tikiuosi, ateityje man pavyks padėti žmonėms ją gauti ir tapti į paralimpinio sporto dalimi, nes jis gali suteikti gyvenimui reikšmę, kai, atrodo, jos nebelieka. Man irklavimas yra viskas. Esu bandžiusi įvairiausius sportus, bet pritapau tik irklavime – čia jaučiau, kad galiu būti savimi. Labai tikiu, kad kiti gali jaustis savimi kitose sporto šakose. O būti savimi yra labai svarbu. Irklavimas man suteikė prasmę, padovanojo daug draugų... Ir to negalima sverti pasu. Tiek prieš avariją, tiek po jos aš visada būdavau nedrąsi, tyli – norėjau būti nematoma. Bet savo sporte aš jaučiausi patogiai, tiek man ir tereikėjo.

– Europos čempionė, pasaulio čempionė, paralimpinė čempionė... Apie kokį dabar medalį svajosi?

– Dabar didžiausias mano medalis bus atostogos (juokiasi). Ir ne vienos. Gal kokios trejos. Visko man per daug buvo, prikaupiau visko – iš irklavimo viską paėmiau, jam viską atidaviau, dabar apie jį galvoti nenoriu (toliau juokiasi). Dabar man reikia atostogų kaip ir visoms įsimylėjėlių porelėms.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (16)
Registruoti
Anoniminiai (16)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų