Maksimas Marusičius | fkriteriai.lt nuotr.

Maksimas Marusičius | fkriteriai.lt nuotr.

Ieškodami, kas galėtų užpildyti atsilaisvinusią puolėjo vietą, „Riterių“ vadovai dar birželį kreipėsi į ukrainietį Maksimą Marusičių. Pastarojo kandidatūra buvo ideali – jis iki atvykdamas į Vilnių puikiai pažinojo „Optibet A lygos“ virtuvę, labai sėkmingai žaidė Latvijoje ir nuo „Jonavos“ laikų bendravo su „Riterių“ sporto direktoriumi Tadu Simaičiu.

Tado ir Maksimo susirašinėjimas pakankamai greitai virto bendradarbiavimu. Ukrainietis atvyko į Lietuvą ir šiuo metu per aštuonerias rungtynes yra pelnęs vieną įvartį bei atlikęs tris rezultatyvius perdavimus.

28-erių M.Marusičiaus futbolo kelias prasidėjo Poltavoje, kai jis žiūrėdavo į tuomet dar žaidžiantį savo tėtį. Septynerių puolėjas pateko į „Vorsklos“ futbolo akademiją, kurioje praleido net dešimt metų.

„Iš pradžių nebuvo aišku, ar kas iš manęs gausis. Buvau kaip visi kiti vaikai ir prireikė laiko, kad atsikleisčiau. Būdamas devynerių, tapau komandos lyderiu, o netrukus – ir kapitonu. Mūsų komanda žaidė aukščiausioje Ukrainos lygoje. Deja, ten kartelė buvo užkelta per aukštai, o dvikovose prieš Kijevo „Dinamo“, Donecko „Shakhtar“ ar Charkovo „Metalist“ neturėdavome šansų.

Iškritome į Pirmą lygą. Tuo metu aš labai stipriai išaugau, todėl treneriai nusprendė, kad man geriausia vieta aikštėje – gynėjo pozicija. Iš pradžių dešiniojo, o vėliau vidurio. Nepaisant tokio trenerio sprendimo, aš būdavau rezultatyviausias komandos žaidėjas.

Akivaizdu, kad tie įvarčiai nepraslydo pro pagrindinės „Vorskla“ trenerių štabo akis ir aš buvau pakviestas į dublerių komandą. Kadangi man dar nebuvo nė šešiolikos, pasirašėme preliminarų kontraktą ir tokiu būdu aš pradėjau profesionalaus futbolininko kelią“, – prisiminimais dalijosi M. Marusičius.

Pagrindinis stimulas stengtis buvo svajonė debiutuoti Ukrainos aukščiausioje lygoje su vaikystės komanda. Dar vienas motyvacinis lygmuo – 300 JAV dolerių siekiančios premijos už kiekvieną pergalę.

„Kartais taip nutikdavo, kad nors buvau pats jauniausias, gaudavau šansą pasitreniruoti su pirma komanda. Tuo metu ji buvo tarp geresnių Ukrainos ekipų, kurioje netrūko legionierių iš Serbijos, Albanijos ir panašiai.

Treneriai keitėsi, vieniems aš patikau, kitiems nelabai. Tačiau net ir tais atvejais išlikdavau optimistu. Už mane kalbėjo statistika – tiek dublerių, tiek U-19 čempionatuose įvarčius štampavau vos ne kiekvienose rungtynėse.

Mano pavardė pagaliau atsirado ir pagrindės komandos rungtynių protokole, tačiau su „Vorskla“ marškinėliais aukščiausiame lygyje aš taip niekada ir nedebiutavau. Treneriai tokio šanso man nesuteikė.

Žaidžiau U-21 komandoje, tačiau man to buvo maža. Sutartis su klubu baigėsi ir abipusiai nusprendėme jos nebepratęsti. Tuomet išvykau į Lvovo „Karpaty“ komandos peržiūrą. Nuvažiavome į Slovėniją ir ten lemiamose rungtynėse prieš Jūrmalos „Spartaks“, kuriose sprendėsi mano likimas, aš įmušiau du įvarčius. Tie sėkmingi smūgiai garantavo man kontraktą bei debiutą Ukrainos aukščiausioje lygoje.

Po trijų mėnesių klubas susirado dar vieną puolėją ir man teko atlaisvinti vietą. Tai reiškė ir faktą, kad iš aukščiausios lygos turiu grįžti į Pirmąją. Ten chaoso netrūko, tad pradėjau galvoti apie legionieriaus karjerą. Tokiu būdu pirmąkart atsidūriau Lietuvoje“, – pasakojo M. Marusičius.

Dabartinio „Riterių“ puolėjo agentas bendradarbiavo su Latvijos agentu, kurio draugas buvo tuometinis „Jonavos“ vyriausiojo trenerio asistentas Mindaugas Čepas. Tokia grandinė lėmė M. Marusičiaus atvykimą į Lietuvą bei gerą sezoną čia.

„Tuomet išvis nieko nežinojau nei apie jūsų kraštą, nei apie futbolą. Kadangi atvykau į Jonavą, tai kurį laiką neturėjau galimybės susipažinti su šia nuostabia šalimi. Kelionės į Kauną, Trakus, Vilnių buvo tas indikatorius, kuris rodė, kad mano pasirinkimas – teisingas.

Prieš atvykdamas į „Riterius“ jau žinojau, ko laukti, todėl ir emocijos buvo kitokios. Žinojau, kas yra Lietuva, koks futbolo lygis, koks čempionatas. Man Lietuva tinka tiek gyvenimui, tiek futbolui. Su kai kuriais vaikinais iš „Riterių“ komandos buvome jau susitikę aikštėje, o su sporto direktoriumi Tadu dar iki mano atvykimo bendravome kelis mėnesius, derinome sąlygas“, – sakė M. Marusičius.

Už aikštės ribų puolėjas propaguoja aktyvų laisvalaikį – žvejyba, grybavimas, gamta, draugai. Futbolininkas neslepia, jog nemažai dėmesio skiria mitybai, kad, kaip pats sako, visavertiškai atsigautų po krūvių.

M. Marusičius į „Riterius“ atvyko dar vadovaujant Valdui Trakiui. Pats futbolininkas trenerių pasikeitimo nesureikšmina, o tiesiog stengiasi duoti tai, ko komandai labiausiai reikia.

„Daug jaunų žaidėjų, todėl pačiai komandai reikia laiko. Potencialo yra daug, o kaip pavyks jį išvystyti – pamatysime. Treneris mums visada akcentuoja, kad turime parodyti gerą žaidimą, kovoti kiekvienose rungtynėse, tada bus rezultatas.

Į komandą atvykus Migueliui, kai kurie dalykai pasikeitė. Jo taktinis požiūris kitoks nei Valdo, jis bando įdiegti savo filosofiją, o mes kiekvienos treniruotės metu imame vis labiau jį suprasti.

Jis pataria, kaip turėtų žaisti puolėjas. O man, žinoma, labai malonu, kad treneris skiria savo laiką ir dėmesį, akcentuoja subtilybes, kurios tikrai svarbios ir gali padėti augti“, – reziumavo puolėjas.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų