Miguelis Moreira | fkriteriai.lt nuotr.

Miguelis Moreira | fkriteriai.lt nuotr.

Vieną dieną sėkminga gynyba prieš keturiolikmetį Cristiano Ronaldo, kitą dieną – Portugalijos jaunimo čempiono titulas, trečią – kvietimas į Portugalijos U-15 rinktinę. Kiekvieno jaunuolio siekiamybė? Pasirodo, ne. Pavyzdžiui, naujasis „Riterių“ strategas Miguelis Moreira gūdžiais 1999-aisiais svajojo ne apie svaiginančią futbolininko karjerą, o apie tai, kaip vadovaus kitiems.

Kiekvienos treniruotės metu savo treneriams vis sudėtingesnius klausimus kėlęs, o vakarais futbolo menedžeryje, kaip dabar pats sako, savo mąstymą tobulinęs jaunuolis save matė vadovaujantį didžiam klubui. Neišsipildžiusi svajonė? „Dar ne vakaras“ – į tokią pastabą atsako M. Moreira.

Treneri, ar jūs save laikėte talentingu futbolininku?

Aš visada maniau, kad talentas yra pervertinta sąvoka. Nenoriu kalbėti apie save, nes visiems turbūt įdomesnis Cristiano Ronaldo. Manau, kad jis geriausias pavyzdys, kai darbas nustelbia talentą. Taip, jis visada buvo geras žaidėjas, tačiau tuo metu tikrai buvo geresnių už jį. Apskritai, Lisabonos „Sporting“ akademijoje nėra nei vieno blogo žaidėjo, tačiau prasimuša toli gražu ne visi.

Cristiano visada būdavo labai susitelkęs į savo darbą, labai daug treniravosi, ateidavo net naktimis, niekam nežinant ir treniruodavosi pats vienas tiek aikštėje, tiek sporto salėje. Ką noriu pasakyti? Ne talentas, o mentalitetas ir begalinis užsispyrimas atvedė jį ten, kur jis yra dabar. Jo sunkus darbas ir didelis noras leido tapti vienu geriausių visų laikų pasaulio žaidėjų.

Mano nuomone, mes negimstame su talentu. Taip, kai kurie turi genetinių privalumų, kurie padeda pasiekti savo tikslus lengviau nei kitiems, bet kaip bežiūrėsi, privalai būti susikoncentravęs į savo tikslą, sunkiai ir daug treniruotis, būti atsidavęs visu šimtu procentų. Tik tada galėsi pasiekti tai, ko trokšti.

Prisimenate tą dieną, kai futbolininkas Miguelis Moreira tapo treneriu Migueliu Moreira?

Susidėjo keli dalykai. Kaip minėjau, tapti treneriu buvo mano svajonė. Kadangi labai jaunas pradėjau suprasti, kad kaip žaidėjas aukščiausio lygio nepasieksiu, pradėjau planuoti studijas, kurios leistų man pasiekti svajonę. O tuomet dariau viską, kad juo tapčiau.

Būdamas 21-erių pradėjau treniruoti trylikamečių komandą, po dviejų metų – devyniolikmečių, dar vėliau buvau pakviestas į „Sporting“ klubo akademiją, dar po metų užsitarnavau profesionalaus klubo kontraktą. Taip, iki atvykdamas į Lietuvą dešimt metų praleidau dvejose stipriausiose Portugalijos lygose.

Daugelį metų dirbote kartu su dabartiniu „Benfica“ vyriausiojo trenerio asistentu João de Deusu. Kaip jūs atradote vienas kitą?

Treneris gavo pasiūlymą dirbti „Sporting“ klube su B komanda ir ten pasikvietė mane. Taip prasidėjo mano trenerio karjera profesionaliame lygyje. Turėjome ketverius puikius metus, po kurių išlikome draugais. Tiesą sakant, už daug ką esu jam dėkingas. Ir ne tik jam. Visi treneriai, su kuriais yra tekę dirbti, buvo labai skirtingi – pradedant skirtumais treniruočių procese, baigiant bendravimo stiliumi su personalu.

Kodėl karjeros tęsiniui pasirinkote Lietuvą?

Prieš atvykdamas čia, dirbau techniniu direktoriumi komandoje, kuri yra netoli mano namų. Viskas mane tenkino, bet ateina laikas, kai pradedi jausti, jog karjeroje reikia žengti kitą žingsnį, surizikuoti, priimti naujus iššūkius. Todėl šiandien esu čia.

Futbole ne visada galime numatyti ateitį, nes nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Turiu pažįstamų trenerių, kurie pradėjo darbą kaip pagrindiniai treneriai, o dabar dirba aukščiausio lygio komandų asistentais. Mano svajonė visada buvo dirbti vyriausiuoju treneriu. Vis dar tikiu, kad galiu pasiekti patį aukščiausią lygį. Ir jei taip nutiks, visada žinosiu, kad kažkada priėmiau teisingą sprendimą atvykdamas į Lietuvą.

Bet Lietuva nėra futbolo šalis…

Turiu kitokią nuomonę. Per tiek laiko, kiek esu čia, susidariau įspūdį, kad žmonės futbolą mėgsta. Apskritai, Lietuva ir Portugalija turi panašumų. Aišku, Portugalijoje aukštesnis trenerių paruošimo lygis, geresnės infrastruktūros sąlygos, bet iš esmės nėra tokio didelio skirtumo, kaip jums patiems atrodo.

Lietuvai reikėtų atkreipti dėmesį į aikštes, treniruočių sąlygas, trenerių parengimą, kvalifikacijos tobulinimą. Valdžia ir futbolo federacija turėtų daugiau investuoti laiko ir finansų į šiuos dalykus.

1990 metais Portugalijos futbolo lygis, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, nebuvo toks geras, todėl ėmėme ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Pradėjome investuoti į trenerių edukaciją. Tam, kad treneris gautų PRO licenciją, jis turi mokytis bent aštuonerius metus.

Reikia suprasti, kad futbolas nėra tik žaidimas. Būdamas futbolo dalimi, turi išmanyti sporto mediciną, psichologiją ir begalę kitų dalykų. Stebuklų nebūna – Lietuva privalo eiti tuo pačiu keliu. Turiu omenyje, ženkliai padidinti organizuojamų kvalifikacijos tobulinimo kursų skaičių. Procesas užtruks, bet pradėti reikia būtent nuo to.

Ko tikėjotės ir ką gavote atvykęs į „Riterių“ klubą?

Iš esmės, gavau viską, ko ir tikėjaus. Portugalijoje aukščiausios lygos klubai vien už televizijos transliacijas gauna po septynis milijonus eurų. Žinojau, kad Lietuva tuo pasigirti negali, todėl jums yra gerokai sunkiau.

Apskritai, norint, kad klubas augtų, yra du būdai. Jei turi daug pinigų, pasisamdai gerus žaidėjus ir eini pergalingu keliu. Kitas būdas – produkto sukūrimas nuo nulio. Aišku, šis būdas užtrunka ilgiau, tačiau tokių pavyzdžių turime ne vieną.

„Riterius“ jau matėte kitų A lygos komandų kontekste. Kokius skirtumus matote tarp savo komandos ir, pavyzdžiui, „Sūduvos“?

„Sudūva“ yra laipteliu už mus aukščiau. Klubas turi gerą stadioną, sąlygas, turi futbolininkų su ypatinga patirmi, žaidusių net Ispanijos aukščiausioje lygoje. Jų lygis tikrai aukštesnis.

Ką galime pasiūlyti į tai? Pirmiausia, kantrybę, kuri padėtų sulipdyti mūsų komandą. Tai yra didelis darbas, bet tik tai gali padėti susiremti su „Sudūvos“ komanda kaip lygus su lygiu. Aišku, vienose rungtynėse, galbūt, ir dabar galėtume juos įveikti, bet lyga yra ne sprintas, o maratonas, todėl tam maratonui turime pasiruošti tinkamai.

„Riteriai“ savo sudėtyje turi daug jaunų žaidėjų, kuriems reikia laiko subręsti ir užaugti ne tik kaip žmonėms, bet ir kaip žaidėjams. Jie turi turėti laiko klysti ir išmokti pamokas, o klaidų darymas yra mokymosi proceso dalis. Klubas nori užauginti lietuvius žaidėjus – tuo mes ir skiriamės nuo daugelio kitų lygos klubų.

Aš realistas, todėl puikiai žinau, kiek laiko užima futbolininkui užaugti iki profesionalaus žaidėjo lygio. Tikslaus termino neįvardinsiu, bet kiekvieną mėnesį ši komanda turi tapti vis labiau užtikrinta ir stabili.

Kokius tikslus keliate sau tiek šiame sezone, tiek kitiems metams?

Šio sezono tikslas yra sukurti naują treniruočių proceso metodologiją bei išmokyti žaidėjus būti profesionalesniais. Futbolas nėra žaidžiamas tik aikštelėje – reikia mokėti žaisti ir už aikštės ribų. Turiu omenyje tai, kaip rūpintis savo forma individualiai, puoselėti sveikatą, maitintis ir panašiai.

Atrodo, paprasti dalykai, bet visumoje tai sudaro labai svarbią dalį futbolininko esybės. Jauni futbolininkai turi mokėti ir žinoti, kaip tai įgyvendinti. Portugalijoje to vaikai išmoksta keturiolikos, Lietuvoje reikia mokytis dvidešimties. Ar ne per vėlu? Ne, geriau vėliau nei niekada, o sunkiu darbu visada pasieksi rezultatą.

Kitas tikslas – šį sezoną užbaigti penktoje vietoje, o trečias – pakelti žaidėjų lygį ir vertę, kad klubas ateityje galėtų juos parduoti turtingesniems.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų