Olimpinės rinktinės psichologas A.Liachovičius: apie sportininkus pasivijusias pergales, „perdegimą“ ir formulę, kurios nėra (1)
Andrius Liachovičius | asmeninio archyvo nuotr.
„Kol kas dažnu atveju sporto psichologiją linksniuojame, galima sakyti, iš blogosios ir tikrai liūdnosios pusės“, – kiek su apmaudu pradėjome pokalbį su Lietuvos olimpinės rinktinės psichologu Andrium Liachovičiumi.
Specialistas priminė labai plačiai išplitusią naujieną apie JAV gimnastės Simone Biles psichologines problemas: iš pradžių buvo skelbiama, kad 24-erių gimnastikos žvaigždė patyrė traumą, bet vėliau pasirodė pranešimai, kad sportininkė turi tam tikrų psichologinių problemų.
„Bet sporto psichologija nėra tik tai, – suskubo perspėti A.Liachovičius. – Dažnai žmonės nepastebi, bet tai yra įgūdžių lavinimas, o ne darbas su negaluojančiais žmonėmis. Sporto psichologija – tai darbas su sveikais žmonėmis“.
Darbuotis su dalimi olimpinės rinktinės narių psichologas pradėjo kur kas anksčiau negu liepos mėnesį.
„Su šiais sportininkais vyko kryptingas psichologijos darbas – įgūdžių, kurių gali prireikti prieš svarbiausius startus, lavinimas. Jau esant Japonijoje teko trumpai prisiminti dalykus, kuriuos sportininkai jau žinojo, – sportas.lt sakė A.Liachovičius. – Su sportininkais, kurių neteko pažinti prieš žaidynes, vyko mažiau kryptingas darbas – „ugnies gesinimas“ šaukšto pagalba, todėl visada sakau, kad geriausia dirbti pradėti dar likus daugiau laiko į startų. Tai turėtų būti ne dviejų ir net ne trijų mėnesių darbas. Tuomet žinotume, kaip prieiti prie sportininko, ką galima būtų padaryti, kaip padėti. Kartais būna, kad tam tikros sporto šakos komandoje dirbi tik su keliais žmonėmis, o kiti tiesiog nesupranta tavo vaidmens“.
Prasidėjus kalbai apie spaudimą sportininkui dėl medalio A.Liachovičius pabrėžė, kad pirmiausia sportininkas turi suprasti, kad varžybose jis turi padaryti viską, ką gali geriausiai, ir, greičiausiai, tai gaus.
„Bet jeigu mes Lietuvoje turime sportininkų, kuriems iš anksto yra kabinami medaliai, turime suprasti, kad tokių sportininkų turi ir kitos valstybės – jų tikslas yra lygiai toks pats. Natūralu, kad šioje situacijoje negali laimėti visi, – sakė specialistas. – Todėl mūsų darbas ir yra išmokyti sportininkus parodyti savo stipriąsias savybes tuomet, kai to reikia. Dažnu atveju pažadas grįžti su medaliu tik pakiša koją“.
A.Liachovičius priminė, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse net nestartavo sportininkai, kurie jau žino, ką reiškia laikyti savo rankose medalį. „Ir jie patyrė nemažą spaudimą iš aplinkos, o svarbiausia, patys save kaltina. Ir žinome labai gerą tos pačios S.Biles pasisakymą „Patirtis ir pergalės mane pasivijo“. Buvusios pergalės visada didina spaudimą. Nežinojimą, kaip pakartoti sėkmę galėčiau palyginti su paskolos ėmimu. Tarkime, iškovojame olimpiadoje medalį – paimame paskolą – ir dabar mums reikia gražinti procentus – susitaikyti su spaudimu, kuris tave užpuola. Pirmiausia, reikia žinoti, kaip buvo pasiektas rezultatas, tada žinosime, kaip gražinti paskolą, kurią pasiėmėme“, – vaizdžiai dėstė psichologas.
Pasak jo, kartais sportininkai įtiki, kad turi įgūdį su viskuo susitvarkyti.
„Todėl džiugu, kad olimpinėse žaidynėse buvo nemažai mokymų, kuriuose sportininkai dalijosi patirtimi ir pasakojo, kad psichinė sveikata dažniausiai pablogėjo po pasiektų gerų rezultatų, – sakė A.Liachovičius. – Buvo netgi pavyzdžių, kuomet sportininkas, iškovojęs medalį, po kelių mėnesių bandė žudytis. Turime suprasti, kad privaloma šviesti sportininkus, kad rezultatas, kurio siekiama, gali atnešti ne tik gerus dalykus. Ir sportininkas, jaučiantis spaudimą, turi suprasti, kad jis yra aukščiau negu jo problema. Tuomet mes galime judėti į priekį“.
Pastaruoju laikotarpiu sportininkai neslepia, kad rezultatą nemaža dalimi lemia būtent psichologija. „Tačiau procentaliai išvestos formulės čia nėra, – perspėja A.Liachovičius. – Svarbios yra visos detalės – fizinis, taktinis, techninis ir psichologinis pasirengimas. Bet jeigu kalbame apie patį aukščiausią varžybų lygį, supraskime, kad sportininkas gali pasirodyti tiek, kiek mažiausiai mūsų parengta dalis. Jeigu mes visiškai neakcentuojame psichologinio pasirengimo, tai tik tiek ir galime pasirodyti“.
Bet visada yra ir kita medalio pusė. Pasak A.Liachovičiaus, jeigu iš sportininko niekas nieko nesitiki, rezultatas gali būti geresnis, bet ateityje psichologinio pasirengimo tikrai reikės.
„Ir čia matome, kaip sportininkai pasiekia rezultatą, tačiau vėliau būna sunkiau jį pakartoti. Bendraujant su sportininkais išmokau, kad iki pasiekimų jiems atrodo, kad sunkiau yra laimėti, tačiau laimėję jie suvokia, kad išlikti aukštumoje yra kur kas sunkiau, – patirtimi dalijosi sporto psichologas. – Susiduriame su situacijos rimtumo nesuvokimu“.
Sportininko „perdegimas“ – paprastais žodžiais?
„Besijaudinant mes į savo kūną pradedame leisti hormonus – jei kryptingai nepradedame su savimi dirbti, kūnas pradeda kovoti su tuo, kas darosi, ir eikvoja savo resursus. Tai reiškia, mes sudeginame visą savo energiją prieš startą. Reikia startuoti, bet kūnas jau neturės visų jėgų, – labai paprastai paaiškino A.Liachovičius. – Būna atvejų, kai sportininkai jau dieną prieš startą pradeda „degti“. Psichologas turi tai pastebėti“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
