Ne kartą „nurašyta“ olimpietė ėjikė B.Virbalytė: „Esu įrodymas, kad viskas yra įmanoma, jei užsispiri ir sunkiai dirbi“ (5)
Brigita Virbalytė | asmeninio archyvo nuotr.
„Daugelis sakė, kad papildomi olimpinio ciklo metai man bus tik į naudą, – tik pradėjusį pokalbį su sportas.lt atsiduso olimpietė ėjikė Brigita Virbalytė. – Taip, jie buvo į naudą, bet ne tiek, kiek tikėjausi aš pati, kiek tikėjosi mano aplinka“.
2018-aisiais B.Virbalytė patyrė traumą, kuri, atrodo, apvertė visą jos sportinę karjerą.
„Buvau viena Brigita iki traumos, esu kita Brigita po traumos, – kalbėjo 36-ų sportininkė. – Liūdniausia, kad po paties sėkmingiausio karjeros starto sekė juodžiausias karjeros periodas“.
Prieš trejus metus Berlyne vykusiame Europos čempionate B.Virbalytė buvo ketvirta 20 kilometrų ėjimo rungtyje. B.Virbalytės rezultas tapo naujuoju Lietuvos rekordu.
Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą B.Virbalytė įvykdė praėjusių metų rudenį. „Ir tuomet sakiau, kad tai yra mano sugrįžimas, labai vyliausi, kad nejausiu traumos pasekmių, bet... Visgi turiu susitaikyti su tuo, kad Brigita niekada nebus ta Brigita, kuri buvo iki 2018-ųjų rudens“, – sakė B.Virbalytė.
Traumos pasekmes ėjikė jaučia iki šiol. „Bet tai nėra skausmas, kurio aš negalėčiau iškęsti, – nusišypsojo lengvaatletė. – Juk mes, sportininkai, esame įpratę, kad mums kažką skauda. Bet treniruotėse negaliu demonstruoti rezultatų, kuriuos demonstruodavau geriausiais savo karjeros laikais. O mano lūkesčiai visada buvo dideli. Iki šiol pamenu, kaip sakiau, kad tai bus mano sugrįžimas, tikėjau, kad galėsiu kopti į viršų“
Bet B.Virbalytė greitai suprato, kad lūkesčiai buvo per dideli – rezultatas pirmose sezono varžybose kovo mėnesį nedžiugino.
„Ir kiti startai nebuvo tokie, kokių tikėjausi, nors vyliausi atsistoti ant kojų. Rezultatai vis ėjo blogyn ir blogyn. Tasai sunkus periodas tęsėsi nuo kovo iki, galima sakyti, dabar, – nusišypsojo B.Virbalytė. – Ar atsakiau į klausimą, kokios mano nuotaikos, laukiant olimpinio starto? Pasakyti, kad Tokijas yra išmylėtas ir išlauktas, būtų sunku“.
Tokijas – trečiosios B.Virbalytės olimpinės žaidynės: „Ir, žinoma, tikėjausi, kad tai bus mano karjeros žaidynės...“
– Tačiau tai yra kiek kitokios žaidynės negu esame įpratę, Brigita?
– Jau dalyvavau dvejose olimpinėse žaidynėse, kur jaučiausi tikra olimpietė ir didžiavausi, kad atstovauju Lietuvai. O dabar mes, ėjikai, esame „ištremti“ nuo paties Tokijo 800 kilometrų. Nelabai suprantame, kodėl. Organizatoriai žadėjo, kad Sapore bus vėsiau, todėl maratoninkai ir ėjikai varžysis būtent čia. Dėl oro sąlygų – netiesa, nes karštis čia lygiai toks pats. Stovyklaudami Hiracukoje jau tai buvome supratę. Tai tik prisidėjo prie permainingų ir prieštaringų jausmų viduje. Todėl dabar labai sunku vertinti savo savijautą.
– Žinau, kad traumos, apie kurią kalbėjai, diagnozės laukei labai ilgai.
– Aš iki šiol naujai sutiktam žmogui negaliu raiškiai paaiškinti, kokia yra mano trauma. O paprastai pasakius, tai yra daugelio metų mano kūno problemos. O jų turėjau tikrai nemažai. Juk jau nuo karjeros pradžios buvau „nurašinėjama“ dėl savo skoliozės bei kitų labai prastų fizinių duomenų. Daug metų neturėjau jokios priežiūros, tarkime, kineziterapeuto, kuris būtų padėjęs stiprinti kūną. O ir mano pačios užsispyrimas treniruotėse viską atlikti 100 proc., galbūt, šiek tiek pakenkė. Mano treneris Brentas Vallance'as man kartą net yra pasakęs, kad nėra matęs tokio žmogaus, ypač moters, žinant mūsų nuotaikų svyravimus, kuris vykdytų treniruočių planą 100 proc. Netgi dabar, kai jaučiu skausmą kojoje, aš dirbu pilnai pagal planą, o treneris man sako, kad kartais aš galiu kažko ir nepadaryti – planas yra tam, kad jis būtų koreguojamas. Bet man taip nesigauna. Aš turiu planą ir jo laikausi, nepaisant visko. Tik tada jaučiuosi gerai. Taip, tai yra mano problema. Todėl tą traumą 2018-aisiais ir patyriau, nes spaudžiau iš savęs maksimumą, nors mano kūnas to nenorėjo. Mano trauma – daugelio metų problemų kratinys.
– Nurašinėjama, Brigita? Labai dažnai nurašinėjami nuleidžia rankas, pasiduoda, o aš dabar kalbuosi su triskart olimpiete.
– Mes netgi juokaujame, kad trečiosios olimpinės žaidynės jau leidžia vadintis veteranu. Nenustebčiau, kad po mano starto antraštėse bus žodis „veteranas“. Esu jau prie tų žmonių (juokiasi). O nurašinėjama buvau nuolat. Žiauriausias to pavyzdys buvo 2008-aisiais metais, kai buvau įvykdžiusi olimpinį B normatyvą. Su Neringa Aidietyte, kuri taip pat turėjo B normatyvą, turėjome vilties, kad pavyks įšokti į olimpinį traukinį. Vyresnės kolegės turėjo A normatyvus, todėl būtinai kuri nors turėjome padaryti A normatyvą. Nesugebėjome nei viena. Bet sunkiausia buvo pasirengimo laikotarpiu, kai vyko įvairūs medicininiai patikrinimai. Vienas iš mūsų medikų pasakė neprisiimsiantis atsakomybės už mano... Nepamenu, ar buvo ištartas žodis „mirtis“. Buvo suprasta, kad varžybose man gali nutikti bet kas. Taip buvo kalbama apie mano fizinius duomenis: plaučių tūrį (2,8), kuris nesiekia net normalaus, nesportuojančio mano kūno matmenų žmogaus ribos, mano širdis mažutė, jei treniruotėse mano pulsas pakyla iki 200 dūžių per minutę, tai man yra kasdienybė, o kitiems – šokas. Jau prieš tai minėjau skoliozę, dar prie to prisideda ir tai, kad mano viena kūno pusė yra mažesnė... Tas problemas galėčiau vardinti ir vardinti (šypsosi). Bet man pakako kovingumo, norėjau įrodyti, kad netgi ir taip sporte galima pasiekti gerų rezultatų. Metų metus buvau nurašinėjama, gal tam tikra prasme netgi gniuždoma, todėl kartais būdavo sunku išlaikyti pasitikėjimą savimi. Atvirai? Pasitikėjimo savimi man trūksta ir dabar. Atrodo, 2018-asiais aš išmokau tikėti ir pasitikėti savimi, sugebėjau išugdyti kovotojo dvasią, žiūrėdama į konkurentus nustojau galvoti, kad negaliu jų aplenkti. Panašių žybtelėjimų buvo ir 2015-aisiais, kai pasaulio čempionate užėmiau 7-ą vietą, o tie jau ne kartą minėti 2018-ieji buvo, iš tiesų, buvo įspūdingi. Juk net netikėjau, kad galiu pagerinti Lietuvos rekordą, bet pavyko tai padaryti. Pasitikėjimas atsirado, tasai daugelį metų trukęs aplinkinių gniuždymas nuėjo į užmarštį. Bet sugrįžo trauma, grįžo ir spaudimas. Prie to dar prisidėjo ir mano nuolatinis amžiaus minėjimas. Sudėtinga. Aš kartais ir pati prie starto linijos apsidairau ir pažiūriu, ar yra dar vyresnių atlečių. Ir dabar pasiguodžiu, kad olimpinėse žaidynėse yra mano bendraamžių. Taigi prie viso to „nurašinėjimo“ dar prisidėjo ir „metų našta“. Liūdna. Suprantu, kad sporte tie skaičiai tiek pase, tiek kūno testavime yra svarbūs, bet tai tikrai nėra pagrindinis dalykas. Kovotojo dvasia ir vidinis užsispyrimas yra svarbiau. Tikiu, kad esu įrodymas, kad viskas yra įmanoma, jei užsispiri ir sunkiai dirbi. Tikiu, kad tai padeda pasiekti didžių dalykų netgi didžiajame sporte.
– Ar sunkus „darbas“ būti pavyzdžiu?
– Aš nebijau prisiimti vėliavnešės vaidmens. Šią funkciją jau prisiėmiau tapdama dvikryptės karjeros pavyzdžiu. Suprantu, kad vėliavnešio vaidmenį kažkam reikia prisiimti. Galbūt, mano aukštesni rezultatai būtų pridėję svorio mano vaidmeniui, tačiau jau keletą metų bandau jauniems žmonėms įdiegti, kad meilė sportui ir pats sportas gali atnešti labai daug gražių dalykų. Sportas yra mano „numeris vienas“, mano aistra. Norėčiau tai perteikti jauniems žmonėms. Matau, kad tai nėra lengva, matau nemažai nusivylimų, kai jauni žmonės pasirenka kitą kelią. Aš raginu visus eiti dvikrypčiu keliu – tuo pavyzdžiu būti man nesunku, man gera. Liūdna tik dėl to, kad Lietuvos sportiniame ėjime vis mažiau atsiranda talentingų žmonių. Arba mes nemokame jų prikviesti, arba jie renkasi kitas veiklas. Alytus, deja, jau nebėra ta meka, kur auga sportinio ėjimo atstovai. Su Tadu (Šuškevičiumi, – aut.past), Mariumi (Žiūku, – aut.past) jau virš dvidešimt metų bandome būti pavyzdžiais, kad viskas yra įmanoma, kad užsispyrus galima tapti olimpiečiu. Liūdna, kad tai nevilioja jaunimo. Bet tai nėra tik sportinio ėjimo realybė. Jau dabar Lietuvos sporte matome galutinį tašką, kai turime mažiausią rinktinę, kol kas neturime medalių. Labai tikiuosi, kad juos iškovoti dar pavyks, bet matome, kas darosi. Reikia pasižiūrėti, kad rezultatų jau neturime ir vaikų bei jaunimo čempionatuose. O jeigu ir pavyksta, tai turime vieną talentą, aplink kurį žmonės nesibūriuoja. Tarkime, viskas atrodytų kitaip, jei vienoje sporto šakoje turėtume bent penkis talentingus žmones. Jiems būtų ir treniruotis grupėje lengviau, ir motyvacija būtų kur kas didesnė. To neturime. Kai su bendraminčiais įkūrėme Nacionalinę sportininkų asociaciją pamatėme visas problemas iš arčiau, todėl pastaruosius ketverius metus bandėme viską keisti. Bet matome, kad tai daryti yra sudėtinga. Būti pavyzdžiu? Vėliavnešiu? Sutikčiau, bet jau suprantu, kad to neužtenka. Pavyzdžiu turi būti ir treneriai, ir sportininkai, ir mūsų sporto funkcionieriai. Daug čia įvairių dalykų, nemažai skaudulių. Užsilikau ilgai sporte, nes jį labai myliu, todėl man skauda dėl kiekvieno dalyko. Bet kartais susimąstau, kad reikėtų nusimesti tą naštą nuo pečių ir žiūrėti daugiau savęs. Bet taip man nesigauna. Per daug skauda dėl Lietuvos sportininkų ir visų problemų, kurias turime.
– Brigita, esi buvusi Paryžiuje?
– (juokiasi) Nesu.
– Maniau, kad baigsime tą pokalbį apie skaudulius...
– Bet pažvelkime į mūsų rinktinę ir paskaičiuokime, kiek čia yra sportininkų, įžengusių į mano dešimtį – ir ne vienas, ir ne du, ne trys, ne keturi. Juokaujame, kad reikės sportuoti iki Paryžiaus olimpinių žaidynių, kad karjerą galėtume baigti normaliomis žaidynėmis. Tikime, kad situacija per trejus metus susitvarkys. Bent jau sportininkai, kuriems virš trisdešimt, suprantame, kad dabar sunku galvoti apie Paryžių, nes didžiausius sprendimus reikės priimti po starto Tokijuje. Apie ateitį sulaukdavau kausimų jau pernai. „Kada baigsi karjerą?“ – klausdavo manęs. Ir šio klausimo sulaukdavau po kiekvienų olimpinių žaidynių. O aš visada atsakydavau, kad taško nededu. Nesakau, kad Tokijas yra mano paskutinės olimpinės žaidynės. Ir netikiu, kad sprendimą turėsiu po šio sezono, nemanau, kad jis gali būti ir kitais metais. Mums, ėjikams, patrauklu, kad kitais metais galėsime startuoti ir Europos ir pasaulio čempionatuose. Ši dviguba galimybė labai vilioja. Juokaujame, kad vėliau liks dveji metai normatyvų vykdymams ir reitingo taškų rinkimui. O tie metai labai greitai lekia. O prisiminus, kad 23 metai su sportu jau pralėkė, pradedi ieškoti atsakymų. Džiaugiuosi, kad aš vis dar mėgaujuosi, nepaisant visų trikdžių, skausmo, nesėkmių. Šio savo gyvenimo laikotarpio nekeisčiau į nieką. Kartais net pagalvoju, kad kitoje savo karjeroje aš prarandu savo šansus, nes esu sporte, kuriam skiriu itin daug laiko. Bet tikiu, kad tie prarasti šansai nėra verti to, ką aš patiriu didžiajame sporte – atrasti žmonės, išugdyta mano asmenybė, kuri nuolat augo. Atsakant į tavo klausimą tiksliau – Paryžius vilioja (juokiasi). Manau, jei reikėtų laukti ketverius metus, ne vienas mūsų rinktinės narys sakytų „stop“... Aš? Treji metai ir man 39-i? Kažkuriame savo karjeros etape esu skaičiavusi, kad tai bus riba. Paryžiuje jau tikrai sakyčiau, kad tai – paskutinės mano olimpinės žaidynės. O dabar džiaugiuosi, kad negaliu pasakyti, kad Tokijo žaidynės bus paskutinės. Optimizmo tikrai turiu. Žinau, kad galiu pasiekti aukštą lygį netgi turėdama dabartines sveikatos problemas, nes šalia turiu trijų stiprių kineziterapeutų komandą – Laura Gedminaitė yra čia su manimi, Zigmas Živatkauskas kantriai manes laukia Vilniuje ir Kęstutis Laurinskas nekantrauja Kaune. Tai yra žmonės, kurie man padėjo labai daug. Jų dėka dabar mano kūnas yra stipresnis negu buvo visą mano karjerą, bet mano koja vis dar primena apie save. Tikiu, kad su viskuo galima susitvarkyti su specialistų priežiūra.
– Paskutinis klausimas: vienu žodžiu gali apibendrinti visą savo 23-ų metų karjerą?
– (galvoja) Nepakartojama!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
