Sėkmingo irkluotojų sugrįžimo į olimpines žaidynes paslaptis: vieno „vienaragio“ istorija (1)
Donata Karalienė, Milda Valčiukaitė ir Rasa Batulevičiūtė l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Kai pagalvoji, kur prieš metus mes abi buvome, turbūt stebuklas, kad esame čia, – po Tokijo olimpinių žaidynių moterų porinių dviviečių finalo žurnalistams sakė irkluotoja Milda Valčiukaitė. – Prieš metus aš net nežinojau ar vaikščiosiu“.
Olimpinėse žaidynėse M.Valčiukaitė ir Donata Karalienė iškovojo ketvirtą vietą.
Tačiau dar prieš metus D.Karalienė vis dar nebuvo apsisprendusi, ar grįš į didįjį sportą, o M.Valčiukaitė gydėsi staiga gyvenimą pristabdžiusią traumą. Praėjusių metų vasarą irkluotojai pasidarė sunku kentėti nugaros skausmus – tai trukdė netgi vaikščioti, bėgioti. Rugsėjo mėnesį sportininkė beveik negalėjo pajudėti ir spalio pradžioje jai buvo atlikta mikrodiskektomija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos.
Kilo klausimas, ar M.Valčiukaitė spės pilnai pasveikti iki olimpinių žaidynių – irkluoti sportininkė pradėjo tik sausio mėnesį.
Atrodo, reikėjo stebuklo, kad olimpinės žaidynės taptų realybė.
Ir čia priėjo „vienaragis“.
Lietuvos irklavimo rinktinės kineziterapeute Rasa Batulevičiūtė, kurios „olimpinę“ kuprinę puošė žaismingas vienaragio antsiuvas su užrašu „We Ca Do It“, nusijuokia: „Yra toks juokelis, kad kineziterapeutai – vienaragiai. Nes juos dažnai lygina su gydytojais, kurie dirba griežčiau ir turi tikrai griežtesnius gydymo rėmus. Kineziterapeutai į darbą žiūri kūrybingiau, čia daug vietos interpretacijos“.
„Irkluotojų traumos būna lėtinės dėl ilgai trukusio didelio krūvio ir nuovargio, dėl to ir atsigavimas gali užtrukti, – žeria apie savo darbą su irkluotojais R.Batulevičiūtė. – Jie gali justi nuovargį pusę metų ir staiga atsiradus skausmui gali paklausti „iš kur?“ Atrodo, darė tą patį visus metus, bet ir trauma susiformavo ne per vieną dieną. Dėl to daugiausia tenka dirbti su traumų prevencija: pramankštos, treniruotės skirtos liemens raumenų stiprinimui, masažai“.
Prabilusi apie operaciją, kuri buvo atlikta M.Valčiukaitei, kineziterapeutė neslėpė, kad šiek tiek jaudinosi, ar tai sportininkei padės.
„Pamenu, kai Mildai prasidėjo nugaros ir klubo skausmai, kurie pradžioje trukdė irkluoti, vėliau net ir apsitarnauti buityje. Kelis kartus buvo kviesta greitoji pagalba, nes skausmai buvo sunkiai pakeliami, – sunkiausią sportininkė periodą prisiminė R.Batulevičiūtė. – Apžiūros metu įtariau, kad yra nervinės šaknelės užspaudimas. Iš karto pradėjome daug dirbti kartu, kiekvieną dieną darėme pratimus, skirtus stabilizuoti stuburą ir mobilizuoti klubo sąnarį, nemažai konsultavomės su kineziterapeutu Kęstučiu Laurinsku, kurio pagalba buvo neįkainojama. Po ilgai trukusio konservatyvaus gydymo, kuris visgi pasiekė abejotinus rezultatus, buvo atlikta magnetinio rezonanso nuotrauka, kuri parodė susiformavusią išvaržą juosmens dalyje ir ženklų nervo užspaudimą. Buvo nuspręsta operuoti. Toks sprendimas mane šiek tiek gąsdino, nes praktikoje esu susidūrusi su atvejais, kai operacija nebuvo veiksminga. Žinoma, tie žmonės nebuvo profesionalūs sportininkai. Galbūt dėl to, kad Mildos kūnas yra fiziškai labai stiprus, ji atsigavo neįtikėtinai greitai“.
Kai iškilo M.Valčiukaitės reabilitacijos klausimas, R.Batulevičiūtė nė kiek neabejojo, kad bus prioritetinis jo darbas.
„Iškėliau darbą su Milda į prioritetus, nes tikėjau traumos rimtumu, mačiau jos didelį norą greičiau grįžti į irklavimą, olimpiniai metai – laiko pasiruošimui ne tiek jau daug, jaučiau atsakomybę už sportininkės sveikatą, – sportas.lt sakė R.Batulevičiūtė. – Tiesiog dariau tai, kas man priklausė ir tai, ką, manau, kiekvienas kineziterapeutas būtų daręs. Be to, Mildos motyvuoti labai nereikėjo, ji pati rodė didelę iniciatyvą, o man buvo labai įdomu iš profesinės pusės – ne visiems kineziterapeutams pasitaiko galimybė stebėti tituluotos olimpietės progresą reabilitacijoje“.
Prabėgus mėnesiui po operacijos M.Valčiukaitė pradėjo plaukioti, minti stacionarų dviratį, po šešių savaičių – bėgioti ir kelti svorius, po aštuonių irkluotoja sėdo ant „Concept“ treniruoklio.
Kiekvieną dieną Mildos progresą stebėjo R.Batulevičiūtė.
„Atsidavimas darbui? Tikriausiai, to labiau išmokstama, bet ir įgimtos savybės čia gali pasitarnauti, – nusišypsojo R.Batulevičiūtė, kartu su sportininke keliavusi į visas stovyklas. – Mano atveju, vaikystėje tėvai įskiepijo, kad darbštumas yra didelė vertybė, sportas išugdė gebėjimą dirbti jaučiant nuovargį, o įgimta empatija mano profesijoje niekaip neleistų žiūrėti į darbą atmestinai“.
Rudenį apie savo sugrįžimą į didįjį sportą paskelbė D.Karalienė, neslupusi ambicijų vykti į Tokijo olimpines žaidynes.
Kartu bronzos medalius iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių parvežusios sportininkės vėl sėdo į vieną valtį ir balandžio mėnesį iš Europos pirmenybių sugrįžo su sidabro medaliais.
Beje, M.Valčiukaitė grįžo be medalio.
Sportininkės medalis iš Italijos atkeliavo „vienaragio“ krepšyje.
„Prisimenu, kad labai jaudinausi, kai startavo merginos – atrodė širdis iššoks, – prisiminė R.Batulevičiūtė. – Po sėkmingo finišo nuėjau jų pasveikinti ir apkabinti. Milda iš karto pasakė, kad nori padovanoti man medalį ir paklausė, ar priimsiu. Labai džiaugiausi, man tai buvo didelis įvertinimas, nors nesijaučiau padariusi kažką ypatingo. Mildos dėkingumą jutau nuo pat pradžių, kai tik pradėjau dirbti su ja“.
Dabar šis medalis puošia Rasos ir sesės Linos „LR Kineziterapijos Studiją“.
Sulaukusi klausimo, ar sunku dirbti su profesionaliais sportininkais, prieš šešerius metus atsisveikinusi su profesionaliu bėgimu R.Batulevičiūtė atsakymo ieškojo neilgai.
„Ar profesionalus sportininkas, ar tiesiog pacientas, į visus žiūriu vienodai, – sakė R.Batulevičiūtė. – Jeigu matau, kad tikisi iš manęs pagalbos, ją suteikiu ir prieš kiekvieną jaučiu atsakomybę. Labiau skiriasi pačios aplinkybės, kuriomis tenka dirbti. Su sportininkais tenka daug keliauti. Iš vienos pusės, tai yra paprasčiau, nes gyvenimas stovyklose yra labiau struktūrizuotas, vyrauja aiški sistema: žinai, kada keltis, kada dirbti, kada pavalgyti, kada yra laikas sau. Tuo tarpu grįžus į Lietuvą gyvenimas yra dinamiškesnis: visur lėki, skubi, bėgi, kartais ir pavalgyti nespėji. Iš kitos pusės, rutina galiausiai gali irgi išvarginti – tos pačios veiklos, tos pačios vietos ir žmonės, ilgas buvimas toli nuo artimųjų. Kartais stovyklose pastebiu, kad į viską reaguoju daug jautriau, grįžusi namo viskas atrodo paprasčiau“.
R. Batulevičiūtė teigia nė kiek nepergyvenanti, kad kartais reikia prisiminti savo nutrūkusią sportinę karjerą – juk būtent tada buvo duotas sau dar vienas svarbus pažadas.
„Bėgimo rezultatai nuolat gerėjo, patekau į Lietuvos rinktinę, motyvacija treniruotis augo tarsi ant mielių, – prisiminė R.Batulevičiūtė. – Matyt, iš to didelio noro sportuoti, persitreniravau, pervargau, pradėjo kankinti lėtinės traumos. Ieškojau pagalbos pas kineziterapeutus, medikus, tačiau dauguma tik trūkčiojo pečiais. Dėl asmeninio poreikio pradėjau pati daugiau domėtis kūnu, traumų gydymu ir prevencija. Taip ir nusprendžiau tapti kineziterapeuteir pasakiau sau, kad nebūsiu ta, kuri trūkčios pečiais, jei kas nors manęs prašys pagalbos“. .
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
