Kovą su savimi laimėjusi bėgikė A.Šerkšnienė: „Esu Tokijuje, nes to nusipelniau“ (9)
Agnė Šerkšnienė | Scanpix nuotr.
„Gal senatvėje ir galėsiu pasakyti, kad mano auksiniai metai buvo, kai sportavau, – nusišypsojo olimpietė bėgikė Agnė Šerkšnienė. – Tačiau dabar stengiuosi gyventi taip tarsi kiekviena mano diena yra auksinė, nes darau tai, ką mėgstu“.
Tokijo olimpinėse žaidynėse 400 m bėgimo rungtyje startuosianti lengvaatletė neslėpė: „Akivaizdu, kad geriausi mano karjeros metai iki šiol buvo 2018-ieji“.
Tiesa, tais metais – jokių traumų, virusų, suvaržymų, sportininkė gerino asmeninius bei Lietuvos rekordus, bėgo Europos pirmenybių finale. „Sportas buvo gražiausias ir mieliausias tikrąją to žodžio prasme, – nusišypso A.Šerkšnienė. – O vėliau įvyko daug dalykų, dėl kurių tenka dažnai pamąstyti, ar vis dar reikia, o svarbiausia, ar noriu sportuoti tokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis“.
Daugiau nei dvidešimt metų sportuojanti A.Šerkšnienė tik nusijuokia, išgirdusi klausimą, ar pamena, kas vaikystėje leido apsispręsti gyvenimą sieti su bėgimu.
„Trenerė pasakė, kad man labai tinka bėgimas, – nusišypsojo 33-ų sportininkė. – Kai atėjau į lengvosios atletikos treniruotes, išbandžiau daug rungčių – ir ietį mečiau, ir daugiakovėje stengiausi, bet po ištartų trenerės žodžių likau bėgime“.
– Agne, pradėkime nuo ypatingai lengvo klausimo. Kas tau yra bėgimas?
– Man bėgimas asocijuojasi su varžybomis, kuriose jau turi būti pati gražiausia ir tobuliausia bėgimo forma. Norint ją pasiekti ir nugludinti reikia įdėti daug darbo. Jis yra tikrai įdomus, aiškiai suplanuotas ir orientuotas į galutinį rezultatą. Treniruotėse aš bėgu visaip – lėtai, greitai, daug, mažai, dar šuoliuoju, štangas kilnoju, bet tai yra procesas, kurį turi atlikti ir kuris man įdomus ir mėgstamas. Bet jau tas tikras bėgimas, man asmeniškai, yra savęs realizavimas varžybose. Džiaugiuosi, kai man pavyksta, bet ganėtinai dažnai atrodo, kad vis dar kažko trūksta iki visiško išpildymo.
– Olimpinės žaidynės buvo ilgai lauktas karjeros taškas?
– Laukiau tuos papildomus metus, nuo tada, kai jos buvo nukeltos 2020-aisiais. Tik sutapimas, kad Tokijas bus mano pirmosios olimpinės žaidynės. Tokia jau ta mano karjera – su savo pakylimais ir nuosmukiais, įskaitant motinystės pertrauką, traumas ir daug kitų dalykų – niekad nepataikiau, kad geriausias sezonas būtų būtent tais metais, kai vyksta olimpiada. Vienais metais nepatekau į žaidynes, vadinasi, buvo per anksti, tačiau kitais patekau į pasaulio čempionatą ir prasibroviau į pusfinalį, vadinasi, taip ir turėjo būti. Mano karjera ilga ir negali būti kiekvienas sezonas rekordinis, o kad olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus – tiesiog taip yra (šypsosi). Gal šįkart patekau, nes olimpiada vyks po penkerių metų, o ne ketverių? Niekada neturėjau tikslo sudalyvauti kuo daugiau olimpiadų, todėl nemanau, kad esu kažką praradusi. Bent vienas kartas bus ir tai labai gerai.
– Beje, kaip sureagavai, sužinojusi, kad turi kelialapį?
– Iki šiol yra sunku priprasti prie naujos kvalifikacijos sistemos lengvojoje atletikoje. Dar praėjo per mažai laiko nuo jos įvedimo. Atsirado naujas dalykas – taškų kaupimas, reitingas, įsivaizduojamų pozicijų skaičiavimas po kiekvienų varžybų. Tačiau ne viskas priklausė tik nuo manęs, reikėjo sekti, kokios kategorijos varžybose startuoja konkurentės, stebėti jų rezultatus ir papildomus taškus. Paskutinėmis dienomis laukėme, kol į reitingą įtrauks Lietuvos čempionato taškus ir vylėmės, kad jų pakaks išlikti reitinge. Vėliau paaiškėjo, kad to buvo daugiau nei pakankamai ir mano vieta reitinge saugi. Tačiau dar norėjau sulaukti oficialaus patvirtinimo, kad jau niekas nesikeis ir tikrai pateksiu. Galutinai patikėjau, kai trečiadienio vakarą man paskambino federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva ir pasveikino su patekimu. Tikrai labai apsidžiaugiau.
– 2020-ieji buvo neeiliniai. Visi juos pergyvenome skirtingai. Kokie jie buvo tau?
– Man labai nepatiko visa situacija – teko kovoti su savimi, kad toliau tęsčiau sportą. Nes sportas, kuriuo užsiimu 20 metų, tapo kitoks, nebe toks, kokį aš mėgstu: negali eiti į stadioną, į normalią štanginę, negalėjome vykti į treniruočių stovyklas, daugybė treniruočių namuose be trenerio, be fizioterapeutų, traumos skausmai, papildomas stresas, nauji iššūkiai dėl režimo... Buvo daug iššūkių ir net kilo klausimas, kam man to reikia. Netgi svarsčiau, ar jau sustoti ir net nesivelti į šitą visą rūpestį, bet nusprendžiau dar čia pabūti. O kai sprendimas padarytas, tada lieka tik susidėlioti naują planą ir judėti į priekį.
– Ar gali pasakyti, koks turi būti, jei nori „pažaboti“ tą 400 m distanciją?
– Turi būti kietas (juokiasi). Tai – greičio ir ištvermės reikalaujanti distancija. Todėl visą laiką bandome suderinti bei treniruoti šias dvi skirtingas savybes, bandome rasti aukso viduriuką ir ištreniruoti pačią geriausią greičio ištvermę (šypteli). Dar reikia jėgos, tvirtos valios, kantrybės. Svarbu, kad atletui patiktų tai, ką daro. Asmeniškai man patinka laktato treniruotės, kurios būna pačios sunkiausios, ir tai, turbūt, pagrindinis dalykas, kurio pasiilgsiu baigusi karjerą. Beje laktatas tose mano „mėgiamose“ treniruotėse dažnai kyla iki 25 – čia kad būtų lengviau suprasti, koks kietas turi būti (juokiasi).
– Ar jau apsipratai su olimpietės statusu?
– Kol kas niekaip neprisitaikau sau šio žodžio. Gal dar per mažai laiko praėjo, gal ateis tas jausmas, kai sudalyvausiu olimpiadoje. Kol kas dar tik porą kartų girdėjau, kad kas nors mane pavadintų olimpiete – tai atrodo keista. O ar sunku tapti olimpiete? Tereikia patekti į olimpiadą. Kiekvieno istorija skirtinga, vienam gal buvo lengva, kitam sunku. Man labai daug padėjo mano šeima, be jų palaikymo nebūčiau čia, kur esu dabar. Galima būtų ir jų paklausti, ką reiškia būti „olimpiečio šeima“ (juokiasi)? Kita vertus, galima sportuoti pačiame aukščiausiame lygyje ir netapti olimpiete dėl kažkokių nepalankių aplinkybių, bet, manau, kad nuo to netampi prastesniu sportininku. Dar kartą sakau, kad kiekvieno kelias kitoks, vienam – rekordas, kitam – medalis, kitam – olimpiada... O kitam – tiesiog malonumas daryti tai, ką labiausiai mėgsta ir gali.
– Ar galiu užduoti klausimą apie tikslus Tokijuje?
– Žinoma.
– Tebūnie – kaip manai, kodėl šįkart, Agne, tau pavyko tapti olimpiete?
– Nes to nusipelniau, nes daug kas prisidėjo prie to, kad patekčiau į šią olimpiadą. Tai bus tarsi atpildas visiems už įdėtą darbą. Dabar turiu tokią galimybę ir man didelė garbė atstovauti savo šaliai tokiame renginyje. Žinoma, norisi varžybose pasirodyti kuo geriau, bet to norisi visose varžybose. Tokijuje tikiuosi pajusti tą olimpinę nuotaiką, kažką ypatingesnio negu šiaip varžybose. Esu bėgusi Europos ir pasaulio čempionatuose, bet startas olimpiadoje turėtų būti kažkuo ypatingas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
