Julija Stoliarenko l Manto Stankevičiaus nuotr.

Julija Stoliarenko l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Šiai kovai pasirengimas trunka jau pusmetį – norisi baigti šį trilerį. Ir norisi viską baigti laimingai. Niekada anksčiau nėra tekę pusmetį galvoti apie vieną ir tą patį, gyventi tik vienu dalyku“, – prisipažino 28-ų UFC kovotoja Julija Stoliarenko (9-4-1), kalbėdama apie birželio 26 dieną numatytą kovą su Julia Avila (8-2-0).

Ši kova turėjo įvykti prieš tris mėnesius, tačiau tuomet J.Stoliarenko kelis kartus neišlaikė pusiausvyros ant svarstyklių svėrimo ceremonijoje ir merginų susitikimas narve buvo atšauktas.

– Julija, ar pasikeitė pasirengimas po to lemtingo „nuotykio“ su svarstyklėmis?

– Ne, niekas nepasikeitė – viskas atrodo lygiai taip pat, kaip ir pirmajame pasirengimo cikle. Iš techninės pusės laikomės to paties plano, kuriuo tikėjome pavasarį. Tiesiog viską dar geriau nušlifavome. Žinoma, atsirado tam tikrų papildomų smulkmenų, bet „gameplan’as“ liko tas pats. Turėjome pakankamai laiko viską parengti idealiai.

– Galima sakyti, kad tasai papildomas laikas – tik į naudą?

– Iš dalies, taip. Matau, kad treneris Donatas Uktveris yra labiau patenkintas techniniu išpildymu. Deja, ar viskas pasiteisins, ar pavyks viską realizuoti, pamatysime tik narve. Kova yra kova. Tai, ką darai sparinguose, treniruotėse, vienas dalykas. Stresinėje situacijoje viskas gali atrodyti kitaip. Priklauso, kaip pavyksta viską realizuoti. Dabar galiu pasakyti, kad geriau jaučiu visą techninį planą, sugebu įvairiau viską pritaikyti.

– Gerai, neslėpkime, dabar sėdime „FighterHouse“ kambariuke, nors treniruotė vos įpusėjo, treneris Donatas pasodino ant atsarginių suolelio?

– (juokiasi) Kai treniruotės metu nepavyksta realizuoti tam tikrų dalykų, Donatas mane pasodina apsiraminti, kad galvoje susidėliotų visos mintys. Truputį pabūnu su savimi ir toliau dirbame.

– Ar dažnai būna, kad treniruotėse reikia tokio papildomo laiko viską susistyguoti galvoje?

– Nepasakyčiau, kad šįkart labai viskas toli išsilakstė (šypsosi). Tačiau kartais būna, tikrai būna...

– Apie nukeltos kovos su J.Avila (angl.k. pravardė „Raging Panda“ – siautėjanti panda) datą žinojote jau seniai?

– Sutartį dėl kovos pasirašiau praėjus trims dienoms po neįvykusio mūsų susitikimo narve. Paskelbėme apie kovą patys savarankiškai gavę UFC sutikimą. Neįsivaizduoju, kodėl viskas taip ilgai užtruko. Su Donatu juokavome, kad mano priešininkė turi keistą karjeros įrašą – nuo 2019-ųjų liepos buvo atšauktos net devynios jos kovos. Priešininkės vis atkrisdavo likus savaitei ar porai iki kovos. Aš buvau vienintelė, kuri pasiekė turnyro savaitę... Ir tai atkritau paskutiniu momentu. Gal UFC pagalvojo, kad jei kova nepaskelbta, gal ji negali būti atšaukta. Žinoma, čia tik juokas. Vienu metu jau kiek nervinomės, kad niekas neskelbia, bet pastebėjome organizacijos dėmesį, kurį jie nuolat rodo prieš kovą, todėl ramiai sėdėjome ir laukėme. Jau paskelbta. Džiaugiuosi, kad galėjome šia žinia pagaliau pasidalinti su gerbėjais.

– Jau ne kartą apie tai tau teko kalbėti, tikiu, kad iš klaidų pasimokoma, bet, ar nebus dabar kažkokios baimės prieš lemiamus žingsnius paskutinėmis dienomis. Kalbu apie svorio metimo procedūrą, pačią svėrimo ceremoniją?

– Metodika, kurią naudoju nusimesti paskutinius nereikalingus kilogramus, aš vis dar pasitikiu. Taip, jeigu man tai būtų pirmas arba antras metimas ir taip nutiktų, gal bandyčiau drastiškai viską keisti. Bet esu tai dariusi gal dvidešimt kartų, esu padėjusi keliems žmonėms tai daryti, todėl metodika pasitikiu. Ši metodika buvo ištobulinta per daug metų. Ir tai nebuvo tasai „iš lempos“ – „O gal metame svorį taip?“ Studijuojant man teko pačiai išklausyti nemažai mitybos kursų. Su kursiokėmis juokaudavome, kad dekanatas gal mums studijų programą sumaišė, nes nuolat studijavome tik mitybą. Keliaudama po pasaulį bendravau su įvairiais kovotojais, klausiau, kaip jiems sekasi, nes Lietuvoje šios metodikos niekas nenaudoja. Visi gudrūs, kai reikia kritikuoti, visi rėkia, kad nusisamdytume mitybos specialistą. Galiu pasakyti, kad kovotojų svorio metimas – tai visiškai kitokia specifika. Nė vienas mitybos specialistas čia negalės padėti. Atvirai? Kai ieškojome man mitybos specialisto, Lietuvoje neradome nė vieno, kuris galėtų padėti būtent šiuo aspektu. Metodika, kurią naudoju, yra mano žinių ir kitų kovotojų patirties derinys. Mes nekalbame apie variantą, kad kažkur perskaitėme apie tokią metodiką ir darome. Čia yra labai daug eksperimentų, kurie iki šiol padeda tobulinti metodą. Iki šiol kai kurie momentai yra keičiami, kad man būtų dar lengviau. Nesakau, kad esu puiki mitybos specialistė, dietologė ar dar kažkas... Bet aš žinau, ko reikia mano kūnui, kad jis tilptų į 61 kilogramą. Pasikartosiu, metodu pasitikiu, tik reikia priimti padarytas klaidas. Pamoką išmokau, išvadas padariau. Žinau, kokios mini klaidelės buvo padarytos.

– Kokios buvo tos klaidos?

– Mes visada norime viską padaryti kuo idealiau. Ir tą kartą aš norėjau padaryti viską būtent taip. Turime laiko tarpą tarp 9 ir 11 valandos, kai privalome nusimesti svorį. Ir visada norisi, kad, bac, jau devintą viskas jau būtų, kaip reikia. Tačiau dabar reikia paskutinę „vonią“ daryti prieš pat svėrimą. Anksčiau visada nusimesdavau svorį likus valandai iki svėrimo. Bet šįkart kūnas buvo labai gerai parengtas – viskas nukrito per greitai. Dabar, jei matysiu, kad viskas geriau sekasi, reikės nebijoti ir neskubėti. Tai buvo didžiausia bėda – norėjau kuo geriau, sekėsi, pabijojau, kad „užstrigs“ ir paskubėjau.

– Julija, ne vieną kartą esame kalbėję apie tavo sprendimą ruoštis UFC kovoms Lietuvoje. Bet šįkart vėl išgirdome, kad rasti tam tikrų specialistų, kurie galėtų darbuotis su kovotojais, pas mus yra sunku. Tačiau vienas specialistas su tavimi darbuojasi jau trejus metus – tai fizinio rengimo treneris Jonas Čižauskas. Kaip šis specialistas pakeitė tavo kūną?

– Oooo... Nori, kad palyginčiau save be Jono su ta, kuri nuolat yra jo prižiūrima? Darbas su Jonu, manau, yra geriausias spendimas, kurį tik mes esame priėmę per mano karjerą. Esu dėkinga už tai likimui. Karjeroje man pasisekė dukart – su treneriais. Gavau du savo darbo fanatikus. Donatas – gyvena kovos menais 24 valandas per parą, o Jonas gyvena savo darbe nuolat. Ir jis niekada nestovi vietoje – domisi viskuo. Tai universalus fizinio rengimo treneris, dirbantis ne tik su lengvosios atletikos sprinteriais, bet padeda ir krepšininkams, ir futbolininkams, ir plaukikams. Jam viskas yra įdomu. Nuo ryto iki vakaro jis pradirba salėje su sportininkais, o grįžęs namo konspektuojasi naujausius mokslinius straipsnius. Ką Jonas padarė su manimi? Pavyzdys? Tai, kad aš ištempiau penkis raundus ir paskutiniame dar sugebėdavau susprogti „Invicta“ kovoje – tai Jono nuopelnas. Kodėl kreipėmės į Joną? Nes aš iš prigimties esu labai lėtas žmogus. Neturiu sprogstamosios jėgos, kurios labiausiai reikia mūsų sporte. Donatas ieškojo specialisto, kuris sugebėtų rasti manyje greitį... Žinoma, tokio greičio, kokį turi nuo gimimo jį turintys, tarkime, Ignas Barysas arba turėjo Remigijus Morkevičius, aš niekada neturėsiu, bet savo galimybes mes sugebėjome padidinti. Dabar galiu išmesti greitus smūgius kur kas stipriau. Atletiškumas yra žymiai geresnis negu buvo anksčiau, iki pažinties su Jonu. Ta Julija ir ši, sėdinti prieš tave, yra dvi skirtingos kovotojos.

– Esi atvėrusi duris į plačiuosius vandenis kovotojoms, bet nesijaučia didelio antplūdžio pro tas duris brautis. Kalbu apie merginas, ar aš klystu?

– Suprantama, kad viskam reikia laiko. Kai aš pradėjau kovoti, Lietuvoje net mėgėjų varžybose nesutikdavai merginų – nei kikbokse, nei MMA. O dabar merginų mėgėjų turnyruose yra. Tai jau yra didelis postūmis į priekį. Užauginti profesionalią kovotoją nėra lengva, tam reikia laiko. Pati jau sportuoju 16 metų, į profesionalų sportą žengiau prieš 7-8 metus. Kalbėti apie mane Lietuvoje pradėjo, kai pasirodžiau KOK turnyruose, nuo 2016-ųjų. Per penkerius metus išplaukti į plačiuosius vandenis? Čia jau reikia labai gerą talentą pasigauti. Lietuva dar neturėjo laiko užsiauginti merginų, dar reikia šiek tiek palaukti. Tiesiog džiugu, kad nebeliko problemos mėgėjų turnyruose. Merginos turi su kuo tobulėti ir kovoti. Kiek dar reikia palaukti iki profesionalų sprogimo? Tikiu, mažiau negu dešimt metų. Jos atsiras. Galbūt, tai bus ir mano vardo įtaka.

– Sunku susitvarkyti su visu gaunamu dėmesiu?

– Aš jo daug negaunu.

– Televizijos laidos, žurnalai – nesakyk, yra dėmesio. Ypač po pralaimėtos kovos svarstyklėms.

– Geriausia reklama (juokiasi).

– Turbūt, jei būtumei laimėjusi kovą nokautu, tiek dėmesio socialiniuose tinkluose nebūtumei sulaukusi?

– Greičiausiai... Nors štai, mano draugė Tabatha Ricci (5-1-0) pralaimėjo techniniu nokautu UFC debiutinę kovą ir sulaukė 18 tūkst. naujų sekėjų „Instagram’e“. Mano „kova“ su svarstyklėmis priviliojo 8 tūkst.

– Na, turėtų būti daugiau, jei nueisi iki narvo!

– Tiesa (juokiasi).

– Taigi kaip su tuo dėmesiu susitvarkai?

– Aš to visiškai nesureikšminu... Gyvenime prie manęs retai kas ir prieina, o jei ir prieina, pasveikina, tai paspaudžiu ranką, jei paprašo nusifotografuoti, nusifotografuoju. Ir viskas. Nėra taip, kad man reikėtų nuo gerbėjų slapstytis. Interviu? Jie manęs irgi neapsunkina. Juk man šešias savaites teko gyventi „po kameromis“ realybės šou TUF. Duoti dar vieną interviu? Eilinė diena! Ar kada nors dėl to jaudindavausi? Nežinau, didelė patirtis buvo, kuomet teko gyventi Japonijoje, kur tekdavo kalbėti su žurnalistais angliškai. Ten ir pripratau. Hmm.. Bet ir ten nesijaudindavau.

– Priminei Japoniją, anksčiau prisiminėme ir Tabathą. Jūs susipažinote būtent Japonijoje, kur vyko projektas „Seiza“. Ji buvo ir tavo narvo kampe kovoje su Jana Kunickaja.

– Ir jos debiutas UFC įvyko prieš savaitę… O su Tabatha mes susipažinome Japonijoje, pragyvenome kartu metus, kai buvome projekto dalyvės. Beje, jeigu dar prisimintume kalbas apie svėrimus, tai būtent Japonijoje labai daug išmokau. Ten dariausi pirmąsias vonias, ten buvo pirmi eksperimentai su dehidratavimu. Pirmieji penki ar net šeši buvo daryti kartu su Tabatha. Todėl ją ir kviečiuosi į UFC narvo kampą. Tai yra žmogus, su kuriuo kartu vystėme metodiką, juo pasitikiu, ir jei kas nors nepavyksta, priimame bendrus sprendimus, ką reikėtų daryti. Čia nėra taip, kad turiu draugę Amerikoj, todėl ją pasikviečiu į APEX’ą. Tai yra gera kovotoja, su kuria viena kitą puikiai pažįstame. Jei prieš kovą man reikia apšilti, pasisparinguoti, ji žino, ką reikia daryti. O jei trumpiau, tai Tabatha man jau pavirto mažąja sesute.

– Sunku buvo stebėti jos debiutą UFC?

– Tai buvo labai trumpo iškvietimo kova... Ir dar ne jos svorio kategorijoje. Atvirai pasakius, aš labai džiaugiuosi, kad Tabatha išvengė traumų. Prieš kovą žinojau, kad viskas gali pasibaigti taip, kaip pasibaigė. Nervuko buvo, bet tai buvo panašu į mano kovą su J.Kunickaja, tik man pasisekė, kad kovojau savo svorio kategorijoje. Tačiau Tabathai tai buvo sutarties su UFC kaina.

– Nuklydome nuo pagrindinės temos: Džulia prieš Juliją. Spėjote dar geriau išanalizuoti varžovę?

– O, taip, sėdėdavome su Donatu ir viską narstėme raundo sekundėmis. Prisižiūrėjome pakankamai jos kovų. Esame pasirengę.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (12)
Registruoti
Anoniminiai (12)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų
EURO 2020