Išskirtinė naujojo UFC čempiono Ch.Oliveiros istorija: kaip daktarų prognozes paneigęs ir arti invalidumo buvęs kovotojas tapo stipriausios pasaulio MMA organizacijos čempionu (2)
Charlesas Oliveira | Scanpix nuotr.
Francisco Antonio da Silva ir Ozana Pereira de Oliveira da Silva atsisakė pasiduoti, kai vienas gydytojų teigė, kad yra didelė tikimybė, jog jų sūnus daugiau niekada nebevaikščios. Jie tikėjo, kad Charlesas Oliveira, mažasis jų vaikas, mėgęs žaisti futbolą Guaujos mieste Brazilijoje, vėl ne tik vaikščios, bet ir taps dar vienu įprastu ir daug bėgiojančiu vaiku, o ateityje – laimingu vyru.
„MMA Fighting“ papasakojo naujojo UFC lengvo svorio kategorijos čempiono Ch.Oliveiros gyvenimo istoriją, kurią pateikiame ir „Sportas.lt“ lankytojams.
Ch.Oliveiros tėvai negalėjo net įtarti, kad jų sūnus, užaugęs šalyje, kur dominuoja futbolas ir vaikai seka tokias žvaigždes kaip Pele ar Neymaras, po dviejų dešimtmečių kovos dėl UFC lengvo svorio kategorijos čempiono titulo ir užsijuos tą diržą ant savo juosmens.
Ch.Oliveirai buvo diagnozuotas širdies ūžesys, o ankstyvame amžiuje reumatoidinis artritas kenkė jo kulkšnims. Tai apsunkino tokius įprastus dalykus gyvenime kaip, pavyzdžiui, stovėti vietoje.
„Dvejus metus buvau paguldytas ligoninėje ir daktarai mano mamai sakė, kad aš daugiau negalėsiu užsiimti sportu“, – dar prieš praėjusio savaitgalio kovą su Michaelu Chandleriu pasakojo Ch.Oliveira. „Tuo metu aš mylėjau futbolą ir net nenutuokiau, kas yra kovos menai, tačiau tuo metu dvejus metus gulėjau ligoninėje. Tai nervavo, nes negalėjau iš ten išeiti. Mano tėvai turėjo dirbti, todėl praktiškai aš ten visą rytą būdavau vienas. Buvo labai sunku priprasti“.
Francisco dirbo skerdykloje ir pardavinėjo kiaušinius vietiniame ūkininkų turguoje, o Ozana dirbo valytoja mokykloje ir valė direktoriaus namus. Apmokėti Charleso gydymo išlaidas jiems būtų buvę per daug, jeigu ne Ozanos direktoriaus labai reikalinga finansinė pagalba kovoje su ligomis.
„Kai gydytojai pasakė, kad mano sūnus serga ir jis gali niekada daugiau nebevaikščioti, pasakiau, kad tikiu, jog Dievas niekada neleis tam atsitikti“, – sakė Ch.Oliveiros mama. „Bet jo kulkšnų būklė buvo sunki, jis negalėjo jų pajudinti. Ačiū Dievui, kad mano viršininkas man labai padėjo ir nuvežė į San Paulą tolimesniems tyrimams“.
Ozana verkia kiekvieną kartą, kai prisimena tas naktis, kai teko gulėti ligoninėje su savo sūnumi.
„Aš miegojau prie jo lovos ligoninėje ant grindų“, – pasakojo Ozana. „Keldavausi penktą ryto, vykdavau į darbą, o tada vėl grįždavau į ligoninę. Kartais taip pralėkdavo ir visas mėnuo, kai aš net neapsilankydavau namuose, tiesiog gyvenau ligoninė – darbas ritmu“.
„Jis yra kovotojas ir laimėtojas nuo pat mažens“, – savo sūnų apibūdino Francisco. „Daktarai sakė, kad jis negalės spardyti kamuolio, o pažiūrėkite į jį dabar. Bet tada buvo labai sunku“.
Ch.Oliveira buvo 11 metų, kai jį paleido iš ligoninės. Visgi tuo metu jis dar nebuvo 100 proc. išgijęs, o daktarai nepatarė jam turėti jokio fizinio krūvio, įskaitant ir jo mylimą futbolą. Ch.Oliveira taip pat turėjo kas mėnesį švirkštis priešuždegiminius vaistus, o kas savaitę – „Benzathine benzylpenicillin“ medikamentus. Po dviejų mėnesių Ch.Oliveira sugrįžo į sportą, tačiau futbolas buvo per žiaurus sportas vaikui, su blogomis kulkšnimis. Tada atsirado džiudžitsu, kaip atsarginis planas, nes Brazilijoje šis kovos menas žinomas kaip „švelniu“.
„Jis pradėjo mokytis džiudžitsu praėjus 2 mėnesiams po to, kai paliko ligoninę, o po dviejų mėnesių laimėjo vietos čempionatą“, – prisiminė Francisco. „Kai sugrįžome pas daktarą ir jis pasakė, kad tuo užsiimti negalime, Charlesas jau turėjo du aukso medalius“.
Ch.Oliveira injekcijas tęsė iki 18 metų, kai nusprendė, kad jam to pakanka.
„Aš mieliau mirsiu, nei nebedarysiu dalykų, kuriuos myliu“, – tuo metu savo tėvams sakė Charlesas.
Ozana, kuri didžiuodamasi mini Dievą kiekvienam sakinyje, kai kalba pasisuka apie Charleso pasveikimą, tuo metu savo sūnui sakė, kad „jeigu jis tikės Jėzumi ir tuo, kad gali pasveikti, jis būtinai pasveiks“.
Dieviška intervencija ar ne, bet Ch.Oliveiros sveikatos problemos išnyko visam laikui.
Kai jam buvo 12 metų, Ch.Oliveira metė futbolą dėl džiudžitsu. Paprašytas vieno artimo draugo, vietinės džiudžitsu sporto salės „Bronx‘s Gold Team“ vadovas Ericsonas Cardoso suteikė Charlesui ir jo broliui Hermisonui Oliveirai nemokamų treniruočių.
E.Cardoso pamatęs kaip Charlesas susitvarko pirmą dieną sporto salėje suprato, kad jis yra unikalus.
Ch.Oliveira, kaip ir bet kuris kitas vaikas per pirmą savo kovos menų treniruočių dieną ant kilimėlio darydavo ilgą techninių klaidų sąrašą. Jis manė, kad jėgos ir galios pakaks prieš mažesnius varžovus, tačiau ne taip veikia džiudžitsu.
„Jis buvo alkanas mokytis ir norėjo iš karto laimėti. Galų gale jis sužeidė kitas mergaites, kurios buvo mano draugės“, – kalbėjo metais už Ch.Oliveirą jaunesnis, tačiau tuo metu daugiau patirties ant kilimėlio turėjęs Joyce‘as Matiasas. „Buvau labai piktas ant jo. Jis galvojo, kad gali ateiti ir skaudinti visus tik dėl to, kad yra berniukas ir didesnis už mus?
Aš nedaviau jam šanso. Ericsonas visada prašydavo manęs atlaidžiau kovoti su naujais mokiniais ir aiškinti jiems pagrindus, tačiau su Charlesu to daryti nenorėjau. Aš jį sumušiau, kad jis daugiau niekam nepakenktų (juokiasi, – aut. past.)“
J.Matiasas jau metus praktikavo džiudžitsu, kai Ch.Oliveira žengė pro sporto salės duris. Kai J.Matiasas jį sumušė, galvojo, kad Charlesas daugiau niekada nebeateis.
„Jis ne tik sugrįžo, bet ir dirbo sakiau ir sunkiau, kad tik visus pranoktų“, – sakė E.Cardoso.
„Jis grįžo ir pasakė, kad treniruosis daug sunkiau, kad tik mane įveiktų“, – juokėsi J.Matiasas. „Jis manęs nemėgo, nes žmonės iš jo juokėsi, kad man pralaimėjo. Jis vis treniravosi, bet ir toliau man pralaiminėjo“.
J.Matiaso pažintis su Ch.Oliveira prasidėjo nuo pykčių ir konkurencijos sporto salėje, vėliau išaugo iki artimų draugų, tačiau jie ir toliau konkuravo vienas su kitu ir net daugelį metų tarpusavyje varžėsi vietiniuose turnyruose.
Kai J.Matiasas 18-os metų paliko sporto salę, Ch.Oliveira jau buvo profesionalus MMA kovotojas ir, kaip teigė J.Matiasias, „spardė jo užpakalį“.
„Charlesas visada sakė, kad jis padarys karjerą ir mes visada žinojome, kad turi ateiti jo laikas, nes jis labai sunkiai dirbo. Jis visada sakė, kad nori būti čempionu, bet mes nežinojome, kad tai bus MMA“, – prisiminė J.Matiasas.
Ch.Oliveira to nežinojo ir pats.
„Aš buvau susitelkęs į džiudžitsu ir tai man labiausiai patiko“, – sakė Ch.Oliveira. „Buvo laikas, kai žmonės man nuolat kartojo, kad eičiau į MMA, tačiau man tai nepatiko. Aš tai pasilikau papildomu užsiėmimu, kad pagerinčiau savo ištvermę ir širdies darbą“.
Ch.Oliveirai buvo 16, kai E.Cardoso sulaukė kvietimo iš MMA pradininko Jorge „Macaco“ Patino atvykti į Kuritibą ir keletą dienų treniruotis su MMA superžvaigždėmis „Chute Boxe“ sporto salėje. Tuo metu ten treniravosi vieni geriausių pasaulio kovotojų, o E.Cardoso negalėjo atmesti tokio pasiūlymo. Ch.Oliveira prisijungė prie jų toje kelionėje, tačiau negalėjo stebėti, kaip jie treniruojasi su treneriu Rafaeliu Cordeiro.
Vietoje to, 16-metis turėjo treniruotis toliau nuo komandos elito, kuriame buvo tokie kovotojai kaip Wanderlei Silva ar Mauricio Rua.
„Ch.Oliveira daug skundėsi“, – prisiminė E.Cardoso. „Bet užsitarnavo visų dėmesį. Galėjai pasakyti, kad jis yra kitoks“.
Kai Ch.Oliveira pagaliau buvo įtikintas išbandyti mišrius kovos menus, jis laimėjo pirmą mėgėjiško MMA kovą skausmingu veiksmu. Visi buvo sužavėti jo sėkme, tačiau tik ne jo mama.
„Jo tėvas apie tai žinojo ir leido, o aš apie tai sužinojau tik tada, kai jis grįžo namo su tėvu ir treneriu bei pasakė, kad laimėjo“, – juokėsi Ozana. „Kelias dienas nei su vienu iš jų nekalbėjau. Jeigu jis būtų susižeidęs? Net neįsivaizduojate, kokia aš buvau pikta“.
Ozana nekentė kovinio sporto ir tai buvo jos karas. Ch.Oliveira aiškiai buvo talentingas ir pakankamai ryžtingas, kad įtikintų mamą, jog tai yra gera idėja. Ji kelias dienas stebėjo sūnaus treniruotes, norėdama sužinoti, kaip atrodo, kai kovotojai keičiasi smūgiais rankomis ir kojomis ir laužo vienas kito rankas. Gailausiai ji išmetė baltą rankšluostį kovoje su sūnaus noru siekti kovotojo kelio.
Būnant 18 metų ir dėl traumos pasitraukus komandos draugui Flavio Alvaro, Ch.Oliveirai buvo suteikta galimybė debiutuoti profesionaliame MMA. Ch.Oliveira svėrė 155 svarus, tačiau kovojo svorio kategorijos iki 170 svarų turnyre ir neturėjo jokių problemų nugalint tris varžovus, įskaitant būsimą UFC kovotoją Viscardi Andrade‘ą.
Tą vakarą gimė Charlesas „do Bronx“ Oliveira, savo sporto salės pavadinimą kaip slapyvardį naudojantis iki šių dienų.
„Mūsų kovų planas buvo judėti ratu, laikyti rankas viršuje, negauti smūgių, parversti varžovus ir priversti juos pasiduoti“, – sakė E.Cardoso. „Galiausiai jis nokautavo du varžovus ir vieną privertė pasiduoti skausmingu veiksmu“.
Po devynių mėnesių Ch.Oliveira sugrįžo į kovas ir vos vieninteliu smūgiu pirmame raunde sustabdė būsimą UFC kovotoją Mehdi Baghdadą. Po dar dviejų savaičių „do Bronx“ laimėjo dar vieną vietinį turnyrą, pribaigęs du varžovus.
„Brazilijoje buvau laikomas „Grand Prix“ turnyrų karaliumi“, – sakė Ch.Oliveira. „Nuo tada man pradėjo labai patikti MMA. Pastebėjau, kad galiu padėti savo šeimai ir bendruomenei. Viena iš pirmų pamokų buvo ta, kad niekada neiškelk pinigų aukščiau kažko. Privalai daryti tai, kas tau patinka ir nuo tada aš pradėjau tuo mėgautis, išgarsėjau ir buvau žinomas“.
Ch.Oliveira laimėjo dar šešias kovas, įkaitant dar vieną vieno vakaro turnyrą bei užsidirbo progą kovoti UFC, o tai visam laikui pakeitė jauno brazilo gyvenimą.
Gegužės 15-ą dieną Ch.Oliveira stojo į didžiausią savo gyvenimo kovą su M.Chandleriu. Tai vyko Hjustone, Teksase, į kurį jis sugrįžo po 11 metų pertraukos. Prieš tiek laiko jis privertė pasiduoti Efrainą Escudero.
Žurnalistas, susėdęs pokalbiui su Ch.Oliveira, pastebėjo, kad per tiek laiko niekas nepasikeitė.
„Esu kuklus vaikinas, paprasčiausias vyras, kurį galite sutikti“, – sakė Ch.Oliveira.
Visgi jis yra svajotojas, o būvimas sėkmingu UFC leido jam per pastaruosius metus įgyvendinti daug svajonių.
Stebint, kaip jo tėvai taip ilgai stengėsi aprūpinti šeimą, jis gavo didelės motyvacijos padėti tėvams palikti darbus ir nupirkti ūkį Vale do Ribeira mieste, esančiame keturios valandos nuo sostinės. Iki tol finansiškai tai buvo neįmanoma.
Ch.Oliveira juokiasi, kai žmonės galvoja, kad jis yra milijonierius, nes kovoja UFC, tačiau jis vis tiek sugebėjo tėvams ir dukrai pasiūlyti geresnį gyvenimą.
Vienas išskirtinis tikslas, kurį jis sugebėjo pasiekti, tai būti apsuptu gyvūnų. Jo tėvų ūkyje šiuo metu yra stručių, lamų, galvijų, ožkų, kiaulių, vištų, kalakutų, žąsų, ančių, arklių ir ponių. Pridėjus neseniai pirktus emu, jis tai vadina „mini zoologijos sodu“.
Žirgai užima ypatingą vietą Ch.Oliveiros širdyje ir tai susiję su jo ilgamečiu patarėju kampe Gia Santosu.
Per Ch.Oliveiros aštuonių pergalių seriją prieš kovą su M.Chandleriu kelis kartus stovėjo jo kampe, nors pats neturėjo aukšto lygio treniruočių patirties ir neturi visiškai jokio trenerio darbo praktikos. Taip, G.Santosas retkarčiais treniruoja džiudžitsu, bet tai yra nebe priežasties.
G.Santosas yra vienas artimiausių Ch.Oliveiros draugų ir patarėjų, jis palaiko jį emociškai bei yra žmogus, kuris supažindino UFC kovotoją su ristūnų lenktynėmis.
„Man tai labai patinka“, – sakė Ch.Oliveira. „Kiekvieną kartą vykstu į San Paulo, kad pažiūrėčiau lenktynes. Gia vienintelį kartą mane ten nusivedė ir man labai patiko“.
Šiuo metu Ch.Oliveira turi žirgą, vardu Nelsonas, kuris per pastaruosius penkis metus dalyvavo penkiuose taurės finaluose. Ch.Oliveira iškovojo UFC auksą, o Nelsonas artėja prie pensijos.
Ch.Oliveira prieš kovą su M.Chandleriu buvo iškovojęs 16 premijų, o tai suteikė galimybių įsigyti elitinius lenktyninius žirgus. Pasak G.Santoso, vienas aukščiausios klasės žirgas gali kainuoti 40 tūkst. JAV dolerių.
Pirkdamas žirgus, Ch.Oliveira investuoja daug pinigų ir išleidžia nemažai jų šėrimui ir priežiūrai.
„Tai brangu“, pripažįsta Ch.Oliveira. „Bet jie yra elitiniai žirgai. Jei ne UFC, aš niekada neturėčiau tokio brangaus pomėgio“.
Kai Ch.Oliveira neturi kovos, jis šoka ant žirgo ir lenktyniauja. Jis yra per sunkus būti jojiku, tačiau yra pakankamai talentingas, kad laimėtų vietines lenktynes.
„Jis yra geras“, – sakė G.Santosas. „Išmokiau jį lenktyniauti ir vieną dieną jis mane aplenkė“.
Ch.Oliveira ilėjosi tėvų ūkyje, kai jo vadybininkai paskambino ir informavo, kad jis susikaus su M.Chandleriu dėl čempiono titulo.
Ch.Oliveiros tėvas prisimena, kaip jis sėdėjo prie televizoriaus ir stebėjo, kaip daugiau nei prieš dešimtmetį Bruce‘as Bufferis ištarė vieno kovotojo vardą, o jis pasakė savo sūnui, kad vieną dieną B.Bufferis tars jo vardą.
Nuo 2010 m. B.Bufferis nuolatos kartojo Ch.Oliveiros vardą, o dabar galite jį vadinti naujuoju ir neginčijamu UFC lengvo svorio kategorijos čempionu.
Ch.Oliveiros tėvas gali prisiimti ir šiek tiek nuopelnų dėl to, kaip pasirodo jo sūnus. Francisco prieš daugelį metų davė savo sūnui akmenį, simbolizuojantį Dovydo kovą su Galijotu. Ch.Oliveira tą akmenį nešiojasi kiekvieną kartą, kai eina į kovą.
Jis niekada nepasakojo savo komandos draugams ir treneriams apie tą akmenį ir traktavo tai kaip kovos savaitės tradiciją, kol vyriausiasis treneris ir vadybininkas Diego Lima sužinojo apie akmens egzistavimą likus kelioms akimirkoms iki antrosios pergalės prieš Niką Lentzą 2019 m. gegužę.
D.Lima nešėsi kitą akmenį, kurį jam prieš savaitę padovanojo „Chute Boxe“ narys Laureano Staropoli. Prieš išeidamas į narvą, Ch.Oliveira davė savo akmenį D.Limai ir paprašė, kad jis jį pasaugotų kovos metu.
„Buvo keista, bet aš jį pasiėmiau“, – sakė D.Lima. „Kai baigėsi kova, mes nusifotografavome su juo. Paklausiau jo, dėl ko čia šis akmuo ir jis man papasakojo istoriją apie Dovydą ir Galijotą. Tai jam atneša labai daug energijos“.
Ch.Oliveira gyvenime pasiekė jau daug numatytų tikslų – turi gražią fermą, savo sporto salę ir brangius arklius. Dar prieš kovą su M.Chandleriu Ch.Oliveira teigė, kad tapimas čempionu nepakeis jo.
„Kiekvieną dieną dirbu sunkiai, norėdamas turėti norimų dalykų“, – sakė Ch.Oliveira. „Buvau labai jaunas, kai čia patekau, patyriau milžinišką spaudimą. Patyriau pakilimų ir nuopolių, patyriau keletą traumų. Nepasiekiau svorio ribos, priėmiau kovas, kai man to daryti nereikėjo. Bet iš visa to pasimokiau. Kai nustoju apie tai galvoti, manau, kad mano šeima gali didžiuotis viskuo, ką aš padariau. Aš pats savimi didžiuojuosi. Atėjau iš niekur ir pažiūrėkite, kur aš esu dabar.
Sakiau mamai, kad vieną dieną tapsiu UFC čempionu ir turėsiu labai daug pinigų, tačiau aš neprarasiu savo esybės ir nepamiršiu, iš kur esu kilęs ir visko, ką patyriau. Kiekvieną kartą eidamas miegoti galvoju apie tai, kas esu ir kur noriu nukeliauti. Prisimenu, kaip valandų valandas eidavau namo iš džiudžitsu turnyrų, nes neturėjau pinigų autobusui. Prisimenu, kaip pietų metu dalindavausi sumuštiniu, kad galėtume grįžti autobusu namo. Jeigu tavo gyvenimas lengvas, tu esi minkštas. Jeigu jis sunkus – vieną dieną tau tai atsipirks.
Noriu parodyti žmonėms, kad jeigu tu dirbi sunkiai, gali šį tą pasiekti ir visiškai nesvarbu, kad tu gimei favelose. Jums nereikia vogti, nereikia prekiauti narkotikais ar daryti kažką blogo. Pažįstu vagių, žinau narkotikų pardavėjų ir daug įvairių žmonių. Jie yra mano draugai, bet aš niekada nevartojau narkotikų ir niekada nejaučiau, kad turiu tai daryti. Noriu parodyti vaikams, kad jie gali laimėti gyvenime, jeigu jie to nori.
Įsivaizduokite, kaip grįžus į Braziliją ir atsivežus diržą į favelas visi tie vaikai galės jį paliesti? Žmogau, tai neįkainojama“.
How great is this?
— Ariel Helwani (@arielhelwani) May 17, 2021
Homecoming victory parade for @CharlesDoBronxs in Guarujá, Brasil today. (🎥 @diegolimacb) pic.twitter.com/YqvHNZ6qrC
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
