A.Juknevičius: „Dakaro ralis darosi per daug komercinis“
Antanas Juknevičius | Fotodiena/Pauliaus Peleckio nuotr.
Vėlų antradienio vakarą į Lietuvą grįžo Dakaro ralį sėkmingai įveikę lietuviai Antanas Juknevičius ir Benediktas Vanagas.
Keliolika minučių anskčiau į Vilnių nusileido A.Juknevičius. Jo šturmanas Vytautas Obolevičius į Lietuvą neatvyko, nes iškart keliavo į Vokietiją, kur su komanda turi ruoštis pasaulio ralio čempionato etapui.
A.Juknevičius oro uoste papasakojo, kad Dakaro ralis jam šiemet nebuvo sunkus. Bet „Toyota Cruiser“ automobilis buvo per silpnas.
„Sunku nebuvo, bet gedinai „užkniso“ juodai. Patys etapai nebuvo baisūs. Žinojau, kad pasieksime finišą ir Vytui tai pažadėjau iškart. Šturmanas nė karto tuo nesuabejojo. Kai naktį po žvaigždėmis tvarkai automobilį, žinai, kad esi paskutinis, dykumoje, toli nuo namų ir pradedi svajoti apie šiltą lovą, pradedi galvoti, ką aš čia veikiu, tuomet ... gali kilti įvairių minčių“, - Dakaro ralio prisiminimais dalinosi A.Juknevičius.
- Kaip vertinate Dakaro ralį vairuotojo kėdėje? - žurnalistai paklausė sportininko.
- Sekėsi gerai. Pagal tai, ką galėjome, pasiekėme maksimumą. Tikėjausi gal kažkiek geriau, bet techninėse sporto šakose viskas atsiremia ne tik į tavo galimybes, bet ir įrankį, su kuriuo kovoji.
- Kas nustebino šiame Dakare?
- Niekas nenustebino. Keičiu požiūrį į šį ralį, nes Dakaras labai keičiasi. Teko dalyvauti 2003 ir 2004 m Dakaruose Afrikoje, ten lenktynėse buvo jaučiama įkūrėjo dvasia. Žmogus žmogui padėdavo, o dabar Dakaras labai komercinis. Jis, aišku, didžiausias automobilių sporto renginys pasaulyje, tai numeris vienas sporto pasaulyje sausio mėnesį, bet šilumos ir žmogiškumo ten liko nedaug. Dabar dažniausiai viskas ten sudėliota, didelę įtaką daro dideli pinigai. Pasiilgstu senojo Dakaro, bet bet kokiu atveju tai – sunkiausios lenktynės.
- Ar nedingsta noras dalyvauti tokiame Dakare?
- Nėra kito tokio renginio. Jei nori kažką įrodyti, reikia važiuoti ten. Nors ir Dakaras nebe toks mielas, kaip anksčiau.
- Kitais metais planuojate dalyvauti vėl?
- Žinote, jaučiuosi dar jaunas. Tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras žmonių ir įmonių, kurios padės kovoti dėl kokio nors rezultato. Norisi įrodyti, kad su standartiniu automobiliu galima ne tik pasiekti finišą, bet ir kovoti dėl rezultato. Mes tai galime, bet tam yra daug aplinkybių.
- Dirbote „Astanos“ komandos vadovu. Ar turite įsipareigojimų šiai komandai?
- Komanda, pamačiusi, kaip vagrstu, pasiūlė priimti Kazachstano pilietybę, viską apmokėti ir važiuoti su galinga mašina. Bet aš esu patriotas. Kaip komandos vadovas galiu būti lietuvis, bet važiuoti „Astanos“ komandoje kaip lietuvis negaliu. Tai turėsiu rinktis – arba Lietuvoje gausiu palaikymą ir galėsiu vėl dalyvauti, arba nestartuosiu išvis. „Astanos“ komandos biudžetas yra milijonis, tai ta pati sporto sistema, į kurią įeina daugybė sporto šakų, pvz, dviračių sportas. Turiu dvejų metų sutartį, kuri tuoj baigsis. Taip, kaip šiemet jie man važiuoti nebeleis. Turėsiu arba atsisakyti šių pareigų, arba dirbti toliau, bet nevažiuoti kaip nepriklausomas lietuviškas ekipažas.
- Kur „Toyota“ padėsite?
- Tik nesakykite, kad „Toyota“ blogai, nes man dar ją parduoti reikės (juokiasi – red. past.). Automobilis nėra blogas, tik jis ne Dakarui. Tokioms lenktynėms automobilis per silpnas. Su standartine mašina šių laikų Dakarui nėra ką veikti. Prieš 10-15 metų su tokiu automobiliu galėjai būti pirmajame penkete. Viskas tobulėja, kartu ir technika.
- Kokio automobilio norėtumėte?
- Nebrangaus, bet prototipo. Žinau savo galimybes ir man nereikiad aug. Bet reikia geresnės technikos, kuri atlaikytų tas sudėtingas trasas, akmenis. Kai gali palaikyti greitį ir žinai, kad grįžus tau kažką pakeis ir vėl galėsi važiuoti. Šiemt tokie automobiliai, kaip mano, yra pasmerkti. Šių metų Dakaras kankino savo akmenų kiekiu. Gal viename ralyje Maroke yra buvę panašiai. Mechanikai man sakė, kad aš lekiu, bet jei būčiau lėkęs, tai ralis būtų mums pasibaigęs anksčiau.
- Tai dėl akmenų daugiau nei pusė dalyvių nebaigė Dakaro?
- Ne, Dakaro ralį visada baigia pusė dalyvių. Visuomet jį baigia mažiau negu pusė. Iš visų Dakaro ralių, kuriuose esu dalyvavęs, tai jis gal buvo net lengviausias, nes orientuotis trasose nebuvo sudėtinga. Bet kai reikia nuvažiuoti per dieną 600 km ir taip vilksies, tai nespėsi laiku į kitos dienos startą.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
