„Kuvalda“ grįžta į „Glory“ ringą: „Tai bus dar vienas didelis žingsnis svajonės link“ Aiški data ir varžovas (16)

2021.04.30 13:09
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Sergejus Maslobojevas | Organizatorių nuotr.

Sergejus Maslobojevas | Organizatorių nuotr.

„Įrašinėjau savo mamos interviu apžvalgą, kai pamačiau, kad gavau žinutę nuo „Glory“ organizacijos atstovų. Pasakiau „Stop, svarbi žinutė“. Žinutėje buvo klausimas, ką planuoju veikti liepos 17 dieną“, – sportas.lt pasakojo kikboksininkas Sergejus „Kuvalda“ Maslobojevas.

Jis vos prieš valandą buvo pastebėjęs, kad organizacija jau pradėjo „Glory 78“, kurio pagrindine kova taps Badr Hari ir Arkadiuszo Wrzoseko susidūrimas, reklamą.

„Su šypsena atrašiau, kad rengiuosi kautis „Glory“ turnyre“, – toliau pasakojo S.Maslobojevas.

Netrukus telefonas dar kartą suvibravo: „Cha, cha, gerai, tavęs laukia Luisas Tavaresas (63-8, 22 nokautai). Kovos laimėtojas iškovos teisę kautis dėl čempiono diržo“.

Tai perskaitęs S.Maslobojevas negalėjo suvaldyti emocijų.

„Aaaa... Pradėjau namuose rėkti, šaukti, plyšauti, bėgioti po kambarį. Jaučiausi tarsi sugrįžęs į gyvenimą. Laimingas iki „negaliu“, – prisipažino S.Maslobojevas, paskutinį kartą ringe kovęsis praeitų metų vasarį. – Jau seniai norėjau ringe susitikti su L.Tavaresu. Nuolat labai pagarbiai su juo bendraujame – susirašome žinutėmis po kovų, susitikę turnyruose vienas kitam paspausdavome ranką“.

L.Tavaresas „Glory“ organizacijoje debiutavo 2018-ųjų gruodį, persikėlęs iš „Enfusion“ ringo. Laimėjęs debiutinę kovą prieš latvį Arturą Gorlovą vėliau olandas nusileido Felipei Micheletti, o nuo 2019-ųjų spalio laimėjo visas tris kovas. Teisėjų sprendimais 29-ų brazilas įveikė Michaelą Duutą, Stephane’ą Susperregui ir Donegi Abeną.

„Matau, kad L.Tavaresas sparčiai tobulėja – pradėjo kovoti ne raumenimis, o galva. Man jis patinka. Jis nėra nokautuojantis kovotojas. Jis moka žaisti taktiškai. Tai būtų puikus išbandymas: jei mano taktikos „nepaeitų“, reikėtų išlaisvinti savo vidinį žvėrį ir bandyti su juo pasimušti, – S.Maslobojevas padarė pauzę, lyg spėjęs nusikelti į įsivaizduojamą ringą. – Labai to laukiu. Esu labai laimingas. Suprantu, kad tai yra dar vienas žingsnis svajonės išsipildymo link. Pasakoju ir visos emocijos kyla. Vau“.

Kartą S.Maslobojevo ir L.Tavareso keliai jau turėjo susikirsti – 2016-aisiais buvo numatyta jų kova Kinijoje.

„Tuomet ant „Faith Fight Championship“ turnyro plakato buvome mes su L.Tavaresu, – pranešė S.Maslobojevas. – Jau buvau Kinijoje, kai sužinojau, kad L.Tavaresas neatskrido, neatsiliepia į skambučius. Jis tiesiog pradingo. Turnyro organizatoriai intensyviai ieškojo, kas jį galėtų pakeisti. Atvažiavo ukrainietis Stanislavas Voytenko. Kovą laimėjau nokautu, tačiau liūdėjau dėl L.Tavareso, kuriam pavyko išsisukti. Žinojau, kad jis yra labai geras ir patyręs kovotojas... Šįkart jis neišsisuks, tikėkimės. Čia Europa, ne Kinija, jei L.Tavaresas ir negalės, galbūt atvyktų agresyvesnis Donegi Abena... Su juo tikrai nepavyktų išvengti muštynių“.

– Sergejau, atrodo pasiilgai būtent tų „muštynių“?

– Turbūt (šypsosi). Dabar treniruojuosi su „Sparta Gym“ varžybine grupe, bet visi dabar ant tokio lengvo vibe’o. Ir aš taip pat pripratau – lengvai, savęs nespaudžiant, nekankinant. Žiūrėk, kvėpavimas padažnėja, sustoju, aprimstu. Nesmūgiuoju stipriai, daugiau žaidžiu su treniruočių partneriais. Jaučiu šiokį tokį valingumo trūkumą. Jaučiu, kad negaliu išsilaisvinti treniruotėse. Pasiilgau jausmo, kai treniruotėse gali dirbti pilna jėga, kai gali draskytis, kai bloga, kai sunku, bet vis vien nugali tą vidinį silpnąjį „aš“. Pasiilgau sugebėjimo perlipti per save, pasiilgau jausmo, kuris lydi, kai sportinė forma gerėja. Atvirai? Pasiilgau jausmo, kai esi ne vienu žingsniu atitrūkęs nuo kitų, o esi tiesiog nuo visų atsiplėšęs ir niekas neturi šansų tavęs pavyti. Pasiilgau būsenos, kai jautiesi tiesiog „Vau“ – tarsi įkrautas galingu elektros impulsu, kuris gali tave susprogdinti. Pasiilgau.

– O kaip jautiesi dabar?

– Priaugęs svorio (juokiasI).

– Kiek?

– Normaliai. Dabar virš 100 kilogramų sveriu.

– Seniai jau tiek buvo.

– Seniai. Na, bet pas mane namuose nuolat būdavo kažko papjaustyta ant stalo. Taip, mane maitina „City Rush“, bet aš suvalgydavau dar papildomai dvi porcijas... O dar ir lašinukų, dešrų papjaustytų būdavo... Agurkėliai, bandelės, kruasanai labai patiko. Taip ir užaugo ir pilvas, ir svoris. Paskutinį kartą svarstyklės rodė 106 kilogramus. Tačiau jau pradėjau mesti svorį, valgyti tik pagal „City Rush“ planą... Bet yra toks sunkus reikalas: galvoju vien apie maistą. Kavos atsisakiau, pasirinkau žaliąją arbatą. Bet galvoje sukasi tik maistas. Vat, sėdžiu, kalbuosi su tavimi ir galvoju tik apie maistą. Žinau, kad namuose yra lašinių ir skanios juodos duonos (juokiasi)... Ir dar agurkėliai. Mmm. Tai štai tokia problema. Bet svoris krenta, tapau judresnis, gyvesnis. Nėra to jausmo, kad norėčiau tik nugriūti ant lovos ir įsijungti kokį nors serialą. Ot, kaifas buvo – prisivalgai, prisiėdi, toks sunkus nubėgi iki sofkės, pasiimi dar čipsų ir „dasimušinėji“ žiūrėdamas teliką.

– Prisipažink, per tuos metus jau buvai praradęs viltį?

– Buvau, žinoma. Pusmetį buvau numetęs sportą į šalį. Tada teko galvoti, iš ko gyventi, santaupos baiginėjosi, o aš sėdėjau, laukdamas, kada viskas „atsiriš“. Taip atsirado darbas su youtube.com kanalu, pradėjau semtis žinių, lankyti įvairiausius seminarus. Investavau į save (atsiduso), bet sportas buvo užmirštas. Su Youtube kanalu atsirado ir poreikis atributikai. Sulaukiau daug klausimų, todėl atsirado džemperiai, marškinėliai, kepuraitės. Ir dabar namuose – pilnos dėžės vasarinių kepuraičių (juokiasi). Kai svoris pradėjo augti, supratau, kad pasikeitė gyvenimo stilius, jaučiau, kad viduje man skauda... Tada pasakiau „Ne, reikia grįžti“. O aš nemoku grįžinėti po truputį. Pradėjau mokėti treneriui pinigus, kurių pavyko uždirbti su video projektais, kad jis atvažiuotų pas mane rytais. Vėliau prisidėjo treniruotės ir vakarais. Taip jau tris mėnesius judame, o pusantro mėnesio treniruojuosi graplingą. Pas mane atvykdavo treneris Albertas Kašėta ir darbuodavomės po dvi ar tris valandas.

– Graplingo treniruotės – tai vėl atgaivinta mintis keltis į mišriųjų kovos menų (MMA) narvą?

– Taip, bet 100 proc. nenėriau į MMA, tai buvo toks „jeigu ką“. Sakiau sau, kad iki vasaros pasportuosiu, jeigu nieko nebūtų atsiradę, būčiau bandęs skambinti Laurynui Urbonavičiui ir prašęsis pastovių bendrų treniruočių. Taip būčiau bandęs nerti į MMA turnyrus, kurie pasaulyje vyksta nemažu tempu. O dabar, štai šiandien, Albertui turėsiu pasakyti, kad darome paskutinę treniruotę.

– Paskutinė graplingo treniruotė, o ir filmavimo techniką reikės parduoti...

– Ne, čia „Stop“ nesakau. Atsirado vaikinas, kuriam patinka kovos menai. Su juo kursime planus, kaip ir kada filmuoti. Galbūt, kiek pasikeis mano kovų apžvalgos. Ieškosime naujo formato ir dėl tam tikrų Youtube reikalavimų autorinėms teisėms. Išsisuksime, sugalvosime. Bet laiką turėsime skirstyti kitaip negu anksčiau. Juk man reikės galvoti apie popietuką, apie ankstyvą ėjimą miegoti, savaitgaliais iki paryčių jau negalėsiu rūkyti kaljano ir kepti mėsos. Darysime viską dieną. Beje, su treneriu Andriumi Šipaila sutarėme, kad keisime ir treniruočių grafiką. Vidury savaitės atsiras privalomas poilsis. Aktyvus, bet poilsis – tenisas, pokeris, pirtis. Tačiau darbuosimės pilna jėga šeštadieniais.

– Grįžkime prie tos svajonės. Gali būti, kad iki jos liko du žingsniai?

– Pameni, kažkada kalbėjome, kad norėčiau patekti į savo svorio kategorijos pasaulio TOP-5?

– Ten, kur dabar ir esi...

– Vėliau sakiau, kad kitas tikslas – TOP-3, o dar vėliau – TOP-1. Pažiūrėkime. L.Tavaresas dabar yra trečias numeris pasaulyje. Virš jo – Artiomas Vakitovas ir Alexas Pereira. Nugalėjęs L.Tavaresą galėsiu tapti trečiuoju, o tada... A.Pereira ir... (trinkteli per stalą) Aaaa... Net prakaitas išpylė, rankos prakaituoja.

– Turėsi sparingo partnerių?

– Siūlaisi?

– (tik pakeliu rankas pasiduodant)

– Man patinka dirbti su lengvesniais, nes man nereikia smūgiuoti pilna jėga, bandau juos apžaisti jų pačių žaidime. Be to, mano stiprioji pusė savo svorio kategorijoje – greitis. Esu ganėtinai greitas. Mano svorio kategorijos kovotojai yra arba taktiški, protingi, arba fiziškai stiprūs. Aš esu labai greitas ir ištvermingas. Tai yra mano privalumas. Tikiu, kad artėjant kovos dienai prašysiu pagalbos. Laurynas Urbonavičius, Tadas Tamašauskas? Gal jie sutiks padėti. Bandysiu rinkti chebrą. Dabar labai svarbu suvokti, kad konkurencija tarp klubų – veltui. Viskas OK, jeigu kažkas nori tik savo kaime kovoti ir kiaušiniais matuotis. Bet toli taip nenueisi. Tegul, štai, tie vaikai „Instagram’e“ matuojasi ir durnelius vaidina. Tai gyvenimo prasmės neatneš. Jeigu norime tvirtai žengti į tarptautinę rinką, privalome vienas kitam padėti ir bendradarbiauti. Be to, tikiu, kad padėdamas man, kažkas patobulės. O vėliau jis turės pilną teisę man paskambinti ir pasakyti „Ė, klausyk, man greitai varžybos, gal gali padėti?“ Ir aš padėsiu. Taip mes galime augti. Turime gerų kovotojų, tik turime visi suprasti, kad bendrumas leis daug pasiekti geriausiems. Pavydžiai žiūriu į olimpiečius, kurie susirenka į stovyklas iš visos Lietuvos ir tobulėja kartu – ir treneriai dalijasi mintimis bei patirtimi, ir kovotojai padeda vienas kitam pastebėti spragas. Jei sukiesi savo puode, tikrai neaugsi.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (16)
Registruoti
Anoniminiai (16)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų