„Chelsea“
Pertrauka
0
:
0
Atsinaujins po sek
„Leicester“

„Rimkenzo“ iššūkį išgirdęs N.Lukošiūnas: „Gerai, darome! Bet kur ir bet kada“ (15)

2021.04.28 12:32
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Esu kovotojas, besitaikantis į didžiuosius vandenis, į rimtus varžovus. Dabar man reikia kuo rimtesnių iššūkių, bet „Rimkenzo“ jaučiasi esąs labai geras, tad viskas tvarkoje – tai mano svorio kategorija, jis mane paminėjo – aš laukiu, aš pasirengęs, aš galiu“, – sportas.lt sakė „One Blood“ klubo kovotojas Nauris Lukošiūnas.

Dovydas „Rimkenzo“ Rimkus po šeštadienį „KOK Classic 6“ ringe po nokautu laimėtos kovos prieš lenką Danielį Szottą paminėjo tris vardus: Arnoldą (Misiūną), Matą (Pultaražinską) ir Naurį (Lukošiūną). Po kovos ringe kalbintas D.Rimkus neslėpė pasitikėjimo savo jėgomis ir užsiminė, kad galėtų kautis su visais trimis vienu metu.

„Aš galiu kovoti ir įrodyti, kas yra kas. Tačiau manau, kad visi žmonės supranta, kokia yra tiesa, – sakė N.Lukošiūnas. – Kažkam kyla klausimų? Gerai, darome. Bet kur ir bet kada“.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

N.Lukošiūnas teigė nustebęs tiesioginiame eteryje išgirdęs savo vardą.

„Nežinau, kodėl nuskambėjo mano vardas. Gal jis jaučia kažkokią nuoskaudą. Jau ne vieną kartą esu Dovydą pamokęs per sparingus. Kaip suprantu, jis tų pamokų nesuprato, neįsisavino. Belieka tik jas pakartoti... Jeigu jis jaučiasi esąs labai geras kovotojas, galime kovą organizuoti ir pagal mišriųjų kovos menų (MMA) taisykles, – sakė N.Lukošiūnas. – Juk aš neimtyniauju, esu stovėsenos kovotojas, turintis minimalius imtynių pagrindus, o „Fighter House“ klubas turi visą imtynių bazę. Galime kovoti pagal MMA taisykles... Jeigu tik noro bus“.

Kovotojas teigė sparinguose yra susitikęs tiek su D.Rimkumi, tiek su M.Pultaražinsku.

„Dovydas? Jis nuolat bėga... Jis net neina „pasitikrinti“ kaip kovotojas su kovotoju, kad pasižiūrėtų, kuris yra geresnis, jis nieko nenori įrodyti kovoje, – teigė N.Lukošiūnas. – O šis sportas yra paremtas įrodinėjimu. Visada turi įrodyti, kad esi geresnis. Bėgiojimas? Taškų rinkimas? Tai nieko neįrodo. O Matas? Su juo jau galima „ragais“ sueiti – jis nori įrodyti savo“.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Jau klasikiniu tapęs klausimas – karantininiai metai?

– Yra daug kovotojų, kurie jau seniai kovojo. Pasišnekame, paliūdime, kad jau metus ar dvejus kai kurie be kovų gyvena. Bet nepamirškime, kad tuos metus niekas nesėdėjo bambos išvertęs. Taip, būtų sunku, jei gyventume be sporto, be režimo. Gal ir kiltų abejonių, jei nebūčiau sparingavęsis, sportavęs, gyvenęs sportu. Gal jau ir baimių kažkokių būtų atsiradę. Bet treniruotėse dariau tai, ką darysiu ringe. Kas ten mane sutrikdys? Šviesos? Varžybinė atmosfera? Taip, jaudulys būna. Visada. Bet čia jau reikia susitvarkyti su savo galva. Atvirai? Nežinau, kaip viskas būtų, bet tikiu, kad pavyktų gerai. Nemanau, kad turėčiau kokių nors problemų nusiteikti kovai.

– Nauri, paties nesame ringe matę jau pusantrų metų. Kaune vykusiame KOK turnyre įveikei Caną Pinarą iš Olandijos...

– Bet patyriau rankos traumą. Viskas sugijo. Po tos kovos daug dėmesio skyriau treniruotėms, kuriose darbavausi su savo spragomis. Radau pačius geriausius fizinio rengimo trenerius, su broliu Herkumi turime pačius geriausius sparingo partnerius. Stipriai treniruojamės, nuolat analizuojame kovinį sportą iš visų pusių. Turime draugą olimpietį Eimantą Stanionį, kuris, mūsų manymu, geriausiai supranta kovinį sportą. Jis į viską žiūri visai kitaip, nuolat diskutuojame, padedame vienas kitam ir stengiamės į sportą žiūrėti iš kiek aukštesnio taško, iš kitos pusės. Tikiu, kad po paskutinės kovos stipriai patobulėjau, nes treniruotis nebuvau nustojęs – nuolat rengiausi varžyboms, kurios dėl karantino buvo atšaukiamos. Pusantro mėnesio treniruojuosi labai intensyviai su rimtais treneriais, esu geros sportinės formos, būsiu dar geresnės, todėl tikiuosi, kad po mėnesio pavyks žengti į ringą. Galbūt, užsienyje. Pamatysime, kaip viskas susiklostys. Jaučiu ir žinau, kad galiu pasiekti labai daug, todėl nesirengiu visko stabdyti – tik pirmyn.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Tavo svorio kategorija dažnai svyruodavo, galbūt, jau apsisprendei?

– Taip, esu kovojęs ir svorio kategorijoje iki 66 kilogramų, bet dabar jau to nedarysiu, kadangi esu kiek pridėjęs raumeninės masės. Su treneriais, mitybos specialistais tariausi, kokią svorio kategorija man reikėtų pasirinkti. Dabar sveriu 77-78 kilogramus, todėl apsibrėžiau savo svorio kategoriją tarp 69 ir 71 kilogramo. Paskutinė mano kova vyko būtent 69 kilogramų svorio kategorijoje. Labai gerai buvo. Tikiu, kad man tiktų ir svorio kategorija iki 71 kilogram.

– Kokius konkurentus Lietuvoje matai?

– Esu jau apsižvalgęs. Neslėpkime, labai stipriai atrodo „Sparta Gym“. Tai stiprus klubas su gerais treneriais ir aukšto lygio kovotojais. Čia ir Henrikas Vikšraitis, į kurį galima žiūrėti kaip į tikrą, gerą, stiprų varžovą. Mindaugas Narauskas iš „Titano“, su kuriuo turiu lygiąsias. Variantas... Tačiau dabar taip besižvalgant supratau, kad įdomiausia visgi būtų ringe susitikti su H.Vikšraičiu. Visada noriu ieškoti rimtų iššūkių.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Nuolatinė iššūkių paieška – kraujyje nuo vaikystės?

– O, taip! Visada norėjau kelti savo lygį į aukštumas. Dabar noriu kovoti su rimtais kovotojais ir galvoti tik apie geriausią ateitį. Noriu pačių geriausių ringe. O kur mane likimas nuves su jais kovojant, ten ir bus man lemta būti. Reikia kovoti su gerais tam, kad nestovėtumei vietoje. Laimėsi – kilsi, pralaimėsi – eisi į apačią ir trumpai pastovėsi ten. Tikslas – iššūkiai. Yra kovotojų, kurie tiesiog nori laimėti nesvarbu prieš ką. Tačiau tokiais atvejais aš nematau ambicijų. Pats esu pastebėjęs, kad laimėti kovą prieš gerą varžovą, yra labai geras jausmas. Tokia pergalė leidžia pajusti, kad tobulėji, jautiesi paaugęs. Manau, kad gimiau su tuo jausmu, jog turiu įrodinėti, kad esu geresnis. Visada noriu tik pergalės. Profesionalų ringe nesu pralaimėjęs, tačiau prisimenu pralaimėjimo jausmą iš anksčiau. Jis labai ilgai išlieka galvoje, sunku su juo susigyventi. Bet suprantu, kad kovotojas todėl ir yra kovotojas, nes sugeba susitvarkyti ir su tokiais dalykais.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kovotojas, matyt, yra kovotojas todėl, kad kovą baigia lūžusia ranka, kaip padarei paskutinėje savo kovoje?

– (šypsosi) Žinote, buvau prieš tai matęs, kaip aukšto lygio kovotojams lūžta rankos, bet niekaip negalėdavau suprasti, kaip jie lengvai „nusiima“ nuo kovos – tiesiog pasako „stop, man lūžo ranka, nekovosiu“. Ai, na, gerai, tu pralaimėjai, bet visi žino, kad pralaimėjai dėl traumos. Ir aš pamenu brolio kovą su M.Narausku. Grįžta Herkus po pirmojo raundo į ringo kampą ir sako „Man lūžo ranka“. O aš žinau, jei pasakė, kad lūžo, greičiausiai, yra dar blogiau. Iškart pradėjo suktis mintys galvoje, kaip viską išspręsti: lyg ir gali smūgiuoti ta ranka, bet nebus jėgos, ji, praktiškai, neveiksni. Buvo šokas. Tačiau sugebėjome viską išspręsti. Pasisekė, kad prieš tą kovą „statėme“ jab’ą treniruotėse. Herkus laimėjo. O aš stovėjau ir galvojau „Va, mano brolis laimėjo viena ranka“. Nesupratau, kaip tai yra įmanoma. Kuo puikiausiai tai supratau, kai tai vėliau nutiko pačiam. Smūgis – geliantis skausmas iki alkūnės, antras smūgis – antrą kartą trenkia it žaibas. Trečias bandymas – matau, kad smūgis nesigauna. „Ragas rankai“, – pasakiau grįžęs po pirmo raundo į kampą. O Herkus ramiausiai: „Negalvok apie tai dabar“. Aš ir negalvojau. Tik antrajame raunde pastebėjau, kad varžovas mato, kad kažkas negerai su mano ranka. Trečiame raunde prispaudžiau save ir laimėjau. Taip aš sau įrodžiau esantis ne tik kovotojas, bet ir tai, kad turiu tikro kario charakterį. Žinau, kad per karjerą dar bus ne vienas toks momentas, bet džiaugiuosi supratęs, kad galiu kovoti ir su viena ranka, suvokiau, kad niekada lengvai nepasiduosiu.

Nauris (kairėje) ir Herkus Lukošiūnai l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris (kairėje) ir Herkus Lukošiūnai l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Trys draugeliai – lūžtančios rankelės? E.Stanionis, tu ir brolis?

– Kažkaip čia mums. Herkui gal kokius keturis kartus ranka yra lūžusi, o ir man lūžusi ne kartą, Eimantas irgi jau operuotas, lopytas. Mušame stipriai, bet turime silpnesnius kauliukus (juokiasi).

Nauris Lukošiūnas, Eimantas Stanionis, Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Nauris Lukošiūnas, Eimantas Stanionis, Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Lengviau pačiam kovoti, ar būti ringo kampe, kai kaunasi brolis?

– Kai pats einu į ringą, žinau, kad susitvarkysiu su jauduliu. Žinau, su kuo kovosiu, viską ramiai pasveriu, žinau, kiek galiu padaryti, žinau, kad esu gerai pasirengęs. O kai į ringą eina brolis, tu žinai, kad į ringą iššokti negalėsi, žinai, kad galėsi tik parėkauti iš ringo kampo. Sėdi ir galvoji, kad tik nieko blogo neatsitiktų, kad tik kokio fukso nebūtų. Juk čia sportas, čia gi kova – kiek yra istorijų, kai geras kovotojas gauna malkų nuo grybo? Kaip gavo? Na, netyčia pataikė ir viskas – kova pralaimėta. Lengviau yra pačiam kovoti, be abejonės. Kai kovoja brolis, jausmas neramus kankina ilgai.

– Pats žadi į ringą eiti po mėnesio, brolis – liepą...

– Taip, broliai Lukošiūnai grįžta su didžiausia jėga!

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (15)
Registruoti
Anoniminiai (15)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų