Kovotojo „anatomija“: 6 elementai, padedantys T.Pakutinskui tobulėti (21)
Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Stengiamės Tomą „prispausti“, kad jis dirbtų – juk kiekviename iš mūsų yra mažas tinginys, kuris kartais nesigėdija išlįsti. Tačiau šįkart niekas neleido jam išlįsti“, – nusijuokė vienas klubo „Rings“ trenerių Tadeušas Cholodinskis, pradėjęs pasakoti apie auklėtinio Tomo Pakutinsko (19-13-3) pasirengimą artėjančiai kovai „Absolute Championship Akhmat (ACA)“ organizacijoje.
Balandžio 23 dieną Minske sunkiasvoris iš Lietuvos narve susitiks su čeku Michalu „Juodabarzdžiu“ Martineku (8-2-0). 2018-aisiais čekas tapo „Oktagon“ organizacijos čempionu, savo laimę bandė „Dana White’s Contender Series“ turnyre, tačiau pralaimėjo brazilui Rodrigo Nascimento. Grižęs į „Oktagon“ organizaciją jis apgynė savo čempiono diržą, o praeitų metų lapkritį debiutavo ACA narve, kur patyrė pralaimėjimą.
T.Pakutinskas į organizacijos narvą sugrįžta po aštuonių mėnesių – vasaros pabaigoje debiutinė kova su UFC patirties turinčiu lenku Danielu Omielanczuku baigėsi pralaimėjimu dėl patirtos traumos.
T.Cholodinskis informavo, kad pirminis planas buvo sugrįžti į ACA narvą kovo 26 dieną Maskvoje, tačiau dėl priešininko traumos ir pandeminių apribojimų sugrįžimas buvo nukeltas į balandžio 9 dieną. „O vėliau dar kartą išgirdome, kad kova nukelta – tai sudarė tam tikrų keblumų, – sportas.lt sakė treneris. – Atrodo, tik pakeldavome Tomo sportinės formos bangą ir sulaukdavome žinios, kad dar per anksti. Darbo buvo daug, liko dar dvi savaitės, bet sunkiausias darbas jau baigtas. Žiūrėkite, Tomas jau gali šypsotis“.
Pasak trenerio, kovotojas per pasirengimą išgyveno ne vieną „duobę“, kai viskas atrodė blogai.
„Tačiau tai yra suvokiama – tada sportininkui atrodo, kad jis nepasirengęs, kad sportinė forma bloga, kad treneriai blogi... O mes, treneriai, tik kabinėjamės ir rėkiame. Visa komanda nori, kad viskas pavyktų, – sakė T.Cholodinskis. – Sunkus darbas jau baigtas, beliko susidėlioti visus emocinius dalykus į reikiamus stalčius. Žinau, kad jis jaučia visos komandos palaikymą“.
T.Pakutinsko pasirengimas kovai – ypatingai įtemptas. Kovotojas darbuojasi ne tik su „Rings“ treneriais T.Cholodinskiu ir Valentinu Golubovskiu – sportininką prižiūri eilė specialistų. Po sunkių mišriųjų kovos menų treniruočių atletas skuba pas sporto kineziterapeutą Lauryną Gumbį, vėliau pas fizinio rengimo trenerį Andrių Biruliną bei fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistą Saulių Satkevičių, o smūgiavimo technikos akcentus gerina pas trenerį Andrių Šipailą.
„Fiat“ ir psichomotorika
„Pagrindinė užduotis – greitis, – pripažino fizinio rengimo treneris A.Birulinas. – Darbuojamės ties Tomo greičiu, galia, stipriname apatinę kūno dalį. Stipriai dirbame fiziškai. Tačiau pats Tomas iš savęs yra labai galingas ir greitas, bet norėjome dar didesnio greičio. Pastebėjome, kad apatinė Tomo kūno dalis buvo silpnesnė, todėl nemažai akcentų buvo sudėliota būtent čia, tam, kad, pavyzdžiui, klinčo metu Tomas galėtų pakelti ar permesti priešininką“.
Greitųjų raumenų skaidulų darbas – taip įvardijo A.Birulinas, kas buvo tobulinama su T.Pakutinsku.
„Manau, ne vienas yra girdėjęs legendų apie Tomo jėgą... Kad žmonės įsivaizduotų, Tomas drąsiai galėtų atkelti kokį nors „Fiat“ automobilį. Ganėtinai nesunkiai“, – nusišypsojo fizinio rengimo specialistas.
FMC klinikos vadovas, sporto kineziterapeutas L.Gumbis teigė, kad labai daug dėmesio pasirengimo metu buvo skiriama kovotojo kognityvinėms funkcijoms.
„Domėjomės, kodėl Tomas priima vieną ar kitą sprendimą, kaip greitai jis jį gali priimti kovoje, – pasakojo specialistas. – Dirbome su Tomo protu, su psichomotorika, lavinome judesį per protą. Andrius darbavosi su kovotojo mobilumu, o mano užduotis buvo išmokyti kovotoją suvaldyti priešstartines būsenas, kad jis galėtų sąmoningai valdyti procesą, kad žinotų, kur yra, ką veikia, kad streso hormonas nebūtų toks didelis ir galėtų kovoje panaudoti visą savo veiksmų arsenalą. Trumpiau sakant, stiprinome minties ir kūną sąsają, priimant tam tikrus sprendimus“.
L.Gumbio teigimu, T.Pakutinskas yra tikras „darbininkas“, todėl su juo nėra sudėtinga darbuotis. „Jeigu jam nepavykdavo klinikoje, jis visada grįždavo sąžiningai atlikęs namų darbus... Jei tokių atletų būtų daugiau, būtų lengva dirbti, – nusijuokė specialistas. – Psichomotorika – nėra nauja, gal tik pas mus kiek užtruko, bet jau džiaugiamės, kad sportininkai įsileidžia ir priima tokias žinias. Juk visi puikiai suprantame, kuo didesnės svarbos varžybos, tuo daugiau nulemia ne tik fizinės savybės, tačiau ir gebėjimas suvaldyti visus procesus“.
Daug niuansų
Ne vienerius metus su T.Pakutinsku besidarbuojantis fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistas, masažuotojas Saulius Satkevičius pripažino, kad bendradarbiavimo pradžioje sportininko kūnas buvo kiek susikaustęs, jam trūko mobilumo.
„Pagrindinės mano užduotys – traumų prevencija ir tam tikri „pataisymai“ to, ką sportininkas paskui save atsineša, – sakė S.Satkevičius. – Tačiau viskas vyksta palaipsniui. Nebūna, jog užtektų tik pirštais spragtelėti. Nepamirškime, kad Tomo kūnas – jau susiformavęs, todėl labai nuskubėti jau ir nepavyktų. Vizualiai mes galime jį keisti, tačiau iškiltų klausimas, ar sportininkas jaustųsi geriau. Juk svarbiausia, kad savo kūne jis jaustųsi gerai“.
Pasak S.Satkevičiaus, nesvarbu, ar kalbėtume apie kovotoją, ar apie kitos sporto šakos atstovus – rezultatai didžiąja dalimi priklauso ir nuo savijautos.
Specialistas jau kurį laiką darbuojasi su triatlonininkais, galiūnai, kovotojais, trikovininkais, kultūristais.
„Kiekvienos sporto šakos atstovai „atsineša“ savo specifiką. Skirtingos sporto šakos – skirtingas ir kūno raumeninis balansas. Nors kartais būna kovotojų, kurių paprastas žmogus neatskirtų nuo kultūristų, – nusijuokė S.Satkevičius. – Bet raumenyno struktūra vis vien skiriasi. Niuansų daug. Neretai sulaukiu klausimo, su kurios sporto šakos atstovais lengviau dirbti. O aš galiu pasakyti, kad kartais su lengvo svorio kovotojais yra sunkiau dirbti negu su „dideliu“ kultūristu. Kovotojai atlikinėja daug to paties veiksmo pakartojimų dideliu greičiu, intensyviai, todėl jų raumenys visai kitaip susitraukinėja negu, tarkime, to paties kultūristo, kurio raumuo „užpumpuojamas“ lėtai, bet ir atsileidžia lengviau. Kovotojų raumenis atpalaiduoti yra žymiai sudėtingiau“.
Smulkmenos veda prie didžiųjų klaidų
„Sparta Gym“ treneris A.Šipaila su T.Pakutinsku dirba jau bemaž tris mėnesius.
„Tai nėra trumpas laiko tarpas, per tiek laiko galima ištaisyti tam tikras klaidas, kažkur patobulėti“, – sakė treneris.
Jis teigė manantis, kad T.Pakutinsko praktika, ieškant tobulėjimo, turėtų tapti geru pavyzdžiu.
„Visi klubai turėtų tobulėti, jungtis, judėti tinkame linkme kartu. Neturi būti ambicijų, kad čia vienas klubas, o ten jau kitas. Aš nesakau, kad Tomas treniruojasi „Sparta Gym“ klube, jis kaip atstovavo „Rings“ klubą, taip ir atstovaus jį toliau. Tiesiog jis nusprendė pasitobulinti techniką ir pasirinko mane kaip trenerį. Aš, galbūt, žinau, ko nežino kiti treneriai. Kiti treneriai žino tai, ko nežinau aš. Todėl dedame bendras pastangas, kad gautume geriausią rezultatą“.
A.Šipaila teigė, kad anksčiau visada į akis krisdavo T.Pakutinsko stovėsena. „Ištiestos kojos tikrai trukdė judėjimui, smūgiavimo technika tikrai nebuvo bloga, tiesiog trūko įgūdžių, kada reikia tai daryti, – sakė A.Šipaila. – Mokėmės ir pačios kovos valdymo proceso, kad Tomas galėtų kontroliuoti priešininką, o ne atvirkščiai. Aukštame lygyje yra labai svarbu gebėti diktuoti savo taisykles“.
Koreguojamos, pasak A.Šipailos, buvo ir kitos smulkmenos. „Principas paprastas – jei netaisysi mažų klaidų, darysi dideles. Ar sunku „išmušti“ daromas smulkias klaidas? Tai priklauso tik nuo paties sportininko motyvacijos ir noro. Aš ne tik pasakau „Tu blogai muši“, bet stengiuosi pasakyti ir parodyti, kodėl kitaip yra geriau. Todėl leidžiu kovotojui pasibandyti – padaryk taip ir kitaip. Kovotojas pats pajaus, kas yra geriau, – dėstė treneris. – Mano tikslas – sportininkas pats suvokia, kad daro klaidą. Jei aš tūkstantį kartų kartosiu „Čia klaida“, kas iš to? Juk ne aš už jį narve ar ringe boksuosiuosi. Teigiamas rezultatas yra tuomet, kai pats sportininkas mato ir supranta savo klaidas ir sugeba pasakyti „Va, čia prasimečiau, čia negerai padariau“. Netgi kovoje supratęs padarytas savo klaidas kovotojas nepsichuos, o suvoks, ką padarė, kur buvo klaidos, nulėmusios nesėkmę. Taip yra tobulėjama. O jei nuolat darysi tą patį, kartosi tas pačias klaidas ir vis vien „belenkaip“ bandysi kažkam kažką įrodyti, rezultato nepasieksi“.
Komandinis darbas – būtinybė
Pats T.Pakutinskas su šypsena veide pasakoja, kad jau išmoko „nepasiklysti“ treniruočių grafike.
„Su Laurynu susipažinome, kai buvo lūžęs raktikaulis, vėliau pradėjome bendrauti su Teodoru Aukštuoliu, kartu pradėjome ieškoti specialistų, – pasakojo T.Pakutinskas. – Daugiausia iniciatyvos, žinoma, parodė pats Laurynas, nukreipė ir pas fizinio pasirengimo trenerį, netrukus prisijungė ir Saulius. Viskas labai smagiai įsisuko. Atvirai? Anksčiau net negalėjau pagalvoti, kad turėsiu tokią komandą. Visus specialistus turime vietoje, dabar galiu pasakyti, kad kovoms galiu ruoštis 100 proc. Tikiuosi, kad tai taps pavyzdžiu jaunimui. Kartais užsimeni jaunesniems apie tam tikrus dalykus, atrodo, jie nelabai supranta. Tikiu, kad laikui bėgant tai pasikeis“.
Prabilus apie jaunimą tiesą pasakė L.Gumbis: „Tereikia, kad mumis patikėtų jaunimo treneriai. Būtent jie turi mus „įsileisti“. „Rings“ klubas, kurio treneriai ieškojo ir pasitikėjo, yra pavyzdys“. Tikiu, kad Tomas dabar skins kelią ir požiūris į treniruočių metodikas keisis“.
„Esame dėkingi treneriams, kurie patys mums pasiūlė pagalbą. Anksčiau tarsi viskas guldavo ant mūsų pečių, – į tai atsakė „Rings“ treneris T.Cholodinskis. – Mes galime išmokyti technikos, galime suteikti žinių, patys esame ir treneriai, ir sparingų partneriai. Ir čia yra nesąmonė. Vienam – 50, kitam – 43... Bet tai yra nesąmonė. Todėl esame dėkingi visiems, kurie padeda – ir treneriams, ir sportininkams. Iš sportininkų esame dėkingi Laurynui Urbonavičiui. Formulė paprasta – jis padeda Tomui, o Tomas padeda jam. Taip ir sukamės. Lietuva – maža šalis, partnerių nėra daug, į stovyklas išvažiuoti dabar negalime. Ačiū visiems, kurie dirba kartu“.
„Žinome, be komandos rezultatų nebus. Labai tikimės, kad komanda tik augs ir tobulės kartu, – pridėjo T.Pakutinskas, netrukus prabilęs ir apie sportines svajones. – Miegas, maistas ir treniruotės. Stengsiuosi grįžti į pergalių kelią. Turiu savo svajonių, kurias noriu įgyvendinti, todėl galvoju tik apie pergalę, kuri padėtų įsitvirtinti organizacijoje. Be to, norėčiau ir revanšo su D.Omielanczuku.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
