Rima Daunienė (Dainiaus Lukštos nuotr.) | krepsinionamai.lt nuotr.

Rima Daunienė (Dainiaus Lukštos nuotr.) | krepsinionamai.lt nuotr.

 Lietuvos krepšinio federacija (LKF) naujienas apie šią sporto šaką nuo šiol pateikia ir žurnale „Krepšinio namai“. Kartą į ketvirtį leidžiamame leidinyje yra apžvelgiamos Lietuvos rinktinių naujienos, LKF organizuojami projektai, dėmesys skiriamas krepšinio lygų aktualijoms bei šios sporto šakos asmenybėms.

Ketvirtajame žurnalo numeryje buvo apžvelgti Lietuvos moterų ir vyrų rinktinių pasirodymai Europos čempionato atrankoje, apžvelgti įdomiausi Lietuvos krepšinio lygų įvykiai bei pokalbiai su krepšinio pasaulio žmonėmis. Viena tokių – Panevėžio „Naftėno-R.Sargūno SG-SC“ vyr. trenerė Rima Daunienė. Pateikiame jos interviu, o pilną žurnalo versiją galite rasti čia.

Gimtajame Panevėžyje moterų krepšinį puoselėjanti Rima Daunienė su pasididžiavimu stebi po „Huawei Moterų lygos“ žemėlapį pasklidusias auklėtines. Šį sezoną dėmesys joms išaugo gerokai, mat A divizionas išsiplėtė iki šešių komandų, todėl sudėtis komplektavusiems strategams teko žvalgytis į B divizione augančius jaunuosius talentus.

Daunienės treniruojama Panevėžio „Naftėno-R.Sargūno SG-SC“ ekipa vien šiemet į A divizioną išleido šešias krepšininkes: Ema Januškevičiūtė, Evelina Razgutė ir Viltė Andrunavičiūtė patirties semiasi LCC tarptautinio universiteto komandoje, o Justina Oficerovaitė, Agnesė Garčinskaitė ir Šeila Gudinskaitė – „Šiaulių“ klube.

Daunienė skaičiuoja, jog gimtajame Panevėžyje pakilimui į aukštesnį lygį atsispyrė ir daugiau žaidėjų: Urtė Bukauskaitė rungtyniauja Šiauliuose, LCC gretose žaidžia Vestina Keburytė, o Evelina Šataitė gina Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ garbę.

Pastarajai ekipai taip pat atstovauja panevėžietė Julita Bungaitė, po septynerių metų sugrįžusi į Lietuvą.

Aukštaitijos sostinėje augančių jaunųjų krepšininkių proveržis siejamas su internato atkūrimu. Panevėžio internatinė sporto mokykla savo gyvavimą baigė dar 1989 metais, o tokios struktūros Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazija buvo sukurta praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams – 2013-aisiais.

Daunienė sporto internato efektyvumu neabejoja – panevėžietė praeityje pati augo šioje sporto sistemoje, kuri atvėrė kelią profesionalios krepšininkės karjerai. 188 cm ūgio moteris, atstovaudama Vilniaus pedagoginio universiteto „Šviesos“ komandai, tapo Lietuvos čempione, taip pat žaidė „Kibirkšties“ dublerių gretose ir išsikovojo vietą pagrindinio klubo sudėtyje.

Drauge su tuometine „Ryšininko“ komanda rungtyniavo Europos taurėje, vėliau dvejus metus valgė legionierės duoną Čekijoje, o grįžusi apsivilko Klaipėdos „Žuvedros“ marškinėlius. Būdama 32-ejų moteris baigė profesionalės karjerą ir paniro į trenerės darbą. Jos drauge su Ilona Rimšiene – vienintelės moterų krepšinio specialistės Panevėžyje.

Tiesa, R. Daunienė su krepšinio kamuoliu nėra atsisveikinusi iki šiol. Panevėžietė drauge su bendramintėmis žaidžia Alytaus senjorų komandoje, 2018-aisiais yra tapusi Europos čempione, taip pat gali pasigirti planetos pirmenybėse iškovotu vicečempionės titulu.

– Kaip jūs perėjote prie trenerės darbo?

– Visas mano gyvenimas susietas su krepšiniu. Kaip vienas treneris labai gerai pasakė: „Mano gyslomis teka krepšinis.“ Taip ir yra, todėl kito kelio ir nesvarsčiau. Labai norisi daryti tai, ką moki, ką supranti, ir mokyti vaikus žaisti krepšinį. Sutapo labai puikios aplinkybės, kai sporto mokykla ieškojo trenerio, ir mano karjera prasidėjo nuo berniukų grupės. Paskui šalia pradėjau rinkti mergaičių grupes. Berniukus užauginau iki dvyliktos klasės, išleidau kartą ir likau dirbti tik su mergaitėmis.

– Kokį kelią teko nueiti, jog surinktumėte dabar plačiai po A divizioną pasiskirsčiusias merginas?

– Galbūt tie metai buvo tokie dėkingi. Atsikūrus sporto gimnazijai, pakviečiau 2002-ųjų grupę pereiti į ją ir viskas išėjo labai smagiai. Talentingi vaikai, taip pat dvi treniruotės per dieną duoda savų vaisių, ir jos užsikabino už to darbo. „Huawei Moterų lygos“ B divizionas joms yra labai geras barjeras parodyti savo pajėgumą, į kurį treneriai atkreipia dėmesį. Dabar turime pavykusį projektą su „Šiauliais“, kur rungtyniauja trys mūsų žaidėjos. Dar trys persikėlė į LCC universiteto komandą.

Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad tiek to mano nuopelno dėl į Klaipėdą persikėlusių žaidėjų: Viltė Andrunavičiūtė – vienintelė panevėžietė, Ilonos Rimšienės auklėtinė iš sporto centro, o Evelina Razgutė – iš Plungės, Ema Januškevičiūtė – iš Anykščių. Tačiau Evelina ir Ema, taip pat plungiškė Agnesė Garčinskaitė patikėjo manimi, atvažiavo mokytis į sporto gimnaziją ir viskas labai gerai sukrito: joms yra smagu pas mus, aš džiaugiuosi jomis, randame bendrą kalbą ir išeina toks geras bendras rezultatas.

Kai dabar žiūriu moterų krepšinį, džiaugiasi širdis, jog rungtyniauja tiek auklėtinių, prie kurių buvau pridėjusi ranką. Joms sekasi. Atrodo, įdiegiau meilę krepšiniui.

Rima Daunienė | krepsinionamai.lt nuotr.

Rima Daunienė | krepsinionamai.lt nuotr.

– Koks yra tas pasitenkinimo jausmas: apima džiaugsmas matant jas rungtyniaujant jau kitose komandose ar labiau norėtųsi drauge su jomis siekti pergalių Panevėžiui?

– Yra dvi medalio pusės. Su moksleiviais dirbančių trenerių darbas – ruošti ir išleisti juos toliau. Labai džiaugiamės, kad jos nemeta krepšinio po mokyklos, kad žaidžia toliau ir myli šią sporto šaką. Taip matyčiau savo tikslą – parengti aukštesniam lygiui ir tuo pačiu moterų rinktinei.

Žvelgiant iš kitos medalio pusės, žinoma, labai norėčiau, kad Panevėžyje būtų A diviziono komanda, auklėtinės liktų ir su jomis siekčiau aukštesnių tikslų. Tačiau kaip ir visur – viskas siejasi su finansais, į miesto patrauklumą. Panevėžyje nėra universitetinių mokyklų, kuriose merginos galėtų mokytis, todėl jos renkasi kitus miestus. Išeina toks užburtas ratas, nors A divizione komanda ir galėtų būti. Tačiau kiek ji būtų patraukli žaidėjoms, kad jos liktų Panevėžyje, kyla kitas klausimas.

Man tikrai nėra didelės nuoskaudos, kad jas išleidžiu. Tikrai džiaugiuosi, kad toliau žaidžia. Matau savo įdirbį ir darbo rezultatą, ir man dėl to malonu. Smagu, kad vėl ateitų jaunesnės merginos, patikėtų ir matytų galimybę kilti: jeigu gerai startuoja B divizione, A diviziono komandų treneriai jas tikrai pamatys.

– „Šiaulių“ vyr. treneris Romualdas Petronis minėjo, jog susiduria su sunkumais kviesdamasis žaidėjas, kadangi Šiauliai nėra itin patrauklūs dėl galimybės žaisti krepšinį, nors visos sąlygos yra suteikiamos. Kiek jūs girdite panašių atsiliepimų kviečiantis mergaites pas save?

– Labai didelių problemų dėl atvažiavimo mokytis pas mus nėra. Glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvos krepšinio federacija. Pernai kreipiausi į Liną Brazdeikytę, domėjausi, ar yra projektuose dalyvaujančių perspektyvių mergaičių, paprašiau sąrašiuko, tada pasiskambinau mergaičių treneriams. Labai smagu dėl Alytaus – pas mane atvažiavo net keturios Egidijos Paužuolienės auklėtinės. Panevėžyje vyksta po dvi treniruotes per dieną, mes suteikiame ir aprangą, ir maitinimą, apmokame keliones.

Merginos tobulėja Panevėžyje, grįžta į Alytų ir atstovauja jam. Mes neprašome, kad Moksleivių lygoje atstovautų Panevėžiui – tik moterų lygoje. Merginos tikrai važiuoja į Panevėžį. Pavyzdžiui, plungiškės pačios parodė iniciatyvą, jos keturios yra iš Plungės. Neturiu didelės problemos pasikviesti. Paprastai tėveliai kelia klausimą, „ar iš jos bus krepšininkė?“ Visi į pirmą vietą kelia mokslą, todėl labai bijo, kad mokslai neliktų antrame plane. Tačiau čia taip pat griežtai žiūrima į mokslus, neleidžia apleisti. Galiu pasidžiaugti, jog Agnesė Garčinskaitė – geriausia gimnazijos mokinė.

– 16-metė Viltė Andrunavičiūtė LCC tarptautinio universiteto komandoje renka net po 17,3 taško. Ar jus nustebino toks jaunosios panevėžietės įsiliejimas į A divizioną?

– Viltė – labai motyvuota, perspektyvi krepšininkė. Labai džiaugiamės, kad ji atėjo į krepšinį pas trenerę Iloną. Viltė yra pavyzdys kitoms mergaitėms. Ji gyvena krepšiniu, yra labai drausminga, treniruotėse išsiskiria begaliniu darbu. Kiekvienoje treniruotėje pasižymi maksimalia koncentracija ir jėga. Jau seniai turėjome tokią krepšininkę.

– Kiek jas išleidžiant buvo nerimo dėl to, kaip jaunosioms žaidėjoms pavyks pritapti A divizione?

– Tos, kurios išvažiavo į LCC tarptautinio universiteto komandą, treneriui Viliui Stanišauskui yra žinomos, buvo rinktinėje: Ema su Vilte tapo Europos jaunučių vicečempionėmis, o Evelina nepateko į komandą pačioje pabaigoje. Žinant, kad LCC komandoje daugumos žaidėjų metai vienodi, nebuvo didelės baimės. Gal tik buvo klausimas, kaip jos atrodys žaisdamos su stipresnėmis lygos komandomis. Tačiau ir B divizione žaidžiame su vyresnėmis, todėl joms teko to paragauti.

Dėl tų, kurios išvyko į „Šiaulius“, buvo daugiau nerimo: dėl jaudulio, kaip jos pereis iš jaunimo į suaugusių krepšinį, kaip sugebės išgyvendinti vaikiškas klaidas, išlaikyti didesnę koncentraciją. Moterų krepšinyje daugiau įtakos turi detalės, situacijų vertinimas – šito labai bijojau, ar jos perpras smulkias detales. Nereikia nieko norėti iš karto, bet kuo toliau, tuo geriau. Labai džiaugiuosi Justina Oficerovaite, kad treneris tikrai pagaliau patiki, išleidžia žaisti daugiau.

– Atsinaujinus B divizionui, Šeila rungtynėse surinko net 42 naudingumo balus. Ar jau pastebite savųjų auklėtinių pasitempimą, kurios grįžta iš A diviziono žaisti Panevėžio komandoje?

– Labai. Džiugu, jog jos parodė iniciatyvą žaisti Panevėžio komandoje. Kai jos prisijungė prie treniruočių, pamačiau, kad kitos mergaitės pasitempė ir jaučiasi visai kitaip – turi į ką lygiuotis. Turbūt pagalvoja, jog ir jos gali būti pastebėtos ir pakviestos į A divizioną. Aikštėje tikrai matėsi drausmingumas, grįžusių žaidėjų aikštės matymas pasidarė staigesnis, aštresnis. Dėkoju Romualdui Petroniui, kad sutinka išleisti atstovauti Panevėžiui. Mūsų ir Šiaulių projektui yra pirmi metai, tačiau man jis tikrai gana sėkmingas ir vykęs.

– O kiek apskritai moterų krepšinis yra gyvas Panevėžyje?

– Negaliu pasakyti, kad susidomėjimo nėra. Tėveliai domisi, tas matosi ir per vykdomus projektus. Tėveliai rodo iniciatyvą ir padeda treneriams. Jei mergaitė nori lankyti krepšinį, tėvai tikrai neprieštarauja ir veda ją. Negaliu pasakyti, kad Panevėžio moterų krepšinio niekas nežino. Mes stengiamės nušviesti mūsų rezultatus, papasakoti apie tas, kurios yra kviečiamos į rinktinę. Mes surenkame mergaičių grupes, bet, aišku, išlaikyti yra sudėtingesnis dalykas.

– Kiek Panevėžyje yra gaji idėja kurti A diviziono komandą?

– Atvirai sakant, pakalbame ir pasvarstome apie tai tik uždarame rate. Viskas vis tiek priklauso nuo rėmėjo. Manau, vien sporto mokyklos auklėtinėms nevertėtų eiti į A divizioną. Aišku, rungtyniauja Vilniaus „Kibirkšties-VKM“ komanda, kurioje surinktos perspektyvios įvairių rinktinių narės. Mano mąstymu, mums eiti vien tik su savo auklėtinėmis tikrai nėra logikos. Mums kaip tik tam tinka B divizionas.

Kad komanda būtų konkurencinga A divizione, reikia patyrusių krepšininkių, o tam reikia pinigėlių. Galiu pasakyti, kad su meru apie tai nekalbėjome. Galbūt jis būtų nieko prieš, tačiau norint gvildenti tokią idėją, reikia daugiau bendraminčių komandos išvystymui. Sporto mokykla nėra pajėgi tam.

– Kokius stereotipus girdite bandant kviestis mergaites į krepšinį?

– Pirmas toks – užaugsiu labai aukšta. Bandome aiškinti, kad lankysi krepšinį ar ne, kiek Dievulis davė ūgio, tokia ir užaugsi. Siekiame pabrėžti, kad krepšinis drausmina, mergaitė išmoks draugauti ir gyventi kolektyve. Puikiai dabar suprantame, jog jų laikas – prie kompiuterio, atsiranda kompiuteriniai draugai. Dėl krepšinio būsi negraži? Atvirkščiai, labai graži – aukštos, lieknos, simpatiškos merginos. Iš tėvelių sulaukiame įvairiausių klausimų, visų pirma, dėl ūgio, o po to – nelabai moteriška sporto šaka, ar mergaitė nebus šiurkšti. Aiškiname, kad tai – tikrai labai didelė nesąmonė.

Lukas Malinauskas

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų