Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Niekas nesitikėjo, kad pasaulis taip pasikeis – visi turėjo daug planų, o žinios, kad kažkur Kinijoje atsirado naujas virusas, neatrodė labai baisios. Juk negalvojome, kad taip stipriai jis palies kiekvieną asmeniškai“, – sportas.lt sakė „ARES FC“ organizacijos kovotojas Laurynas Urbonavičius (13-1-0), prisiminęs prieš metus vykusį intensyvų pasirengimą kovoms.

Tik spėjęs debiutuoti pirmajame „ARES FC“ turnyre 2019-ųjų gruodį, „Kapitono Lietuvos“ pravarde turintis kovotojas buvo priverstas spausti pauzės mygtuką.

Tačiau 32-ų sportininkas stengiasi rasti ir pozityvių dalykų pandeminiuose metuose.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Į viską stengiuosi žvelgti pozityviai. Likimo suteiktas laikas tau duoda daugiau galimybių pasiruošti ateičiai, – sakė L.Urbonavičius. – Čia ir posakis „Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių“ arba tinka ir „Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai“. Todėl laiką skyriau tobulėjimui. Pats suprantu, kad iki aukščiausio lygio mišriuose kovos menuose (MMA) dar labai daug trūksta. Bet stengiausi tobulėti srityse, kur buvau silpnesnis – laiko veltui tikrai neleidau“.

Sportinės pertraukos L.Urbonavičius per pandeminius metus nedarė: „Nė vienos savaitės nebuvo laisvos“.

– Tačiau treniruočių metodiką pasikeitė?

– Tikrai taip. Didžiausias pokytis – nėra partnerių. Negalima sportuoti grupėse, bet stengiausi prisitaikyti – dirbau vienas, dirbau su „maišais“, atlikinėjau įvairiausius pratimus. Teko prisigalvoti metodikų, o ir internetas čia gelbėjo – informacijos rasti įmanoma labai daug. Stengiausi neleisti laiko veltui. Kas bebūtų, visada „laikau“ formą.

– Ar buvo sulaukta kokių nors žinių iš „ARES FC“?

– Du ar net tris kartus buvo atšaukta mano kova... Tikėjausi antrą kartą žengti į „ARES FC“ narvą praeitų metų kovą. Bet turnyras buvo atšauktas. O įdomiausia, kad varžovas, su kuriuo turėjau kovoti, vėliau pasirašė sutartį su UFC. Pasisekė – kovą turėjo (šypsojosi). „ARES FC“, nepaisant atšauktų turnyrų, ambicingai žvelgia į ateitį – planuojama nemažai turnyrų, kai tik leis sąlygos. Organizacija vis pasirašo sutartis su naujais kovotojais – biudžetas ir ambicijos yra – ko daugiau reikia? Tikiu, kad savo veiklą organizacija pratęs. Na, o jeigu ne su „ARES FC“, tai bendradarbiausiu su kitomis organizacijomis. Svarbiausia, kad sveikatos būtų.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Užsienio žiniasklaidoje buvo pasirodę spėjimai, kad turėtumei būti vienas iš kovotojų, kuris greitu metu pasirašys sutartį su UFC. Ką apie tai manai pats?

– Taip, buvau paminėtas tarp dešimties geriausių sunkiasvorių kovotojų, kuriems gresia toks likimas (juokiasi). Pernai į tą sąrašą buvo įtrauktas ir mano draugas Timo Feucht iš Vokietijos, su kuriuo treniravomės čia, Lietuvoje, o vėliau ir Švedijoje. Sutartį su UFC jis pasirašė dar prieš karantiną. Ateitis buvo kišenėje, tačiau likimas viską sudėliojo kiek kitaip, todėl debiutuoti UFC jam dar nepavyko. Bet Timo pavyzdys rodo, kad tie spėjimai nemelavo dėl sutarties. Pasižiūrėsime, kas bus, kai pasaulis atlaisvės. Žinoma, tikiuosi sulaukti gerų žinių... Jeigu kita mano kova ir vyks kitoje organizacijoje, jei ją laimėsiu, turėčiau neišvengti UFC. Tikiu tuo. Mano karjeros įrašas yra ganėtinai solidus. Jei toliau seksis, viskas bus gerai.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– UFC pareikalautų dar kitokių treniruočių metodikų?

– Ne paslaptis, kad vyriausiasis mano treneris yra Alfredas Lifšicas, tačiau turime suprasti, kad tokiame lygyje, kuriame esu ir noriu būti ateityje, vienas treneris nesugebėtų visko sureguliuoti, todėl tobulėju dirbdamas ir su kitais treneriais. Anksčiau skirtingų klubų treneriai ir kovotojai mažiau bendradarbiaudavo tarpusavyje. Nors Lietuva – maža šalis, tačiau visi vengdavo glaudesnio bendradarbiavimo. O dabar, atrodo, daugelis suprato, kad nėra ko čia slėpti, nesidalinti patirtimi, įgūdžiais ir treniruočių „paslaptimis“. Dabar daug bendraujame su Tomu Pakutinsku, Teodoru Aukštuoliu. Stengiamės treniruotis kartu, nes kiekvienas norime pasiekti aukštesnį lygį. Būdamas vienas salėje aukštesniame lygyje tiesiog sustosi tobulėjimo kelyje. Todėl mums būtina dirbti kartu. Manau, kad tobulėjimas kartu – vienintelis kelias, vedantis aukščiau.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Ar pastebėjai, kad kol pats tylėjai per pastaruosius metus, apie tave kalbėjo kiti? Apie tave buvo kalbama, kai pasirodė informacija, kad Sergejus Maslobojevas sulaukė pasiūlymo iš „Ares FC“, buvo apie tave užsiminta ir Dovydo Rimkaus, kuomet vyko jo konfliktas su tuo pačiu „spartiečiu“.

– O aš tik sėdėjau su spragėsiais ir kartais paskaitydavau komentarus (juokiasi). Stengiuosi pats nesivelti į tokias diskusijas, kol jos manęs labai stipriai nepaliečia. Pastarasis „karas“ nebuvo mano – tegul šneka. Tokios provokacijos visada visiems yra įdomios. Kova su S.Maslobojevu? Aš esu savo srities specialistas, labiau MMA, Sergejus – kikbokso asas. Kaip sakant, kiekvienas savo kiemą gintų ir svečiui neleistų laimėti. Bet tikimybė, kad susitiktume su S.Maslobojevu narve, yra labai maža. Gyvenimas, žinoma, nenuspėjamas, tačiau geriau būtų kartu treniruotis, tobulėti išvien ir parodyti pasauliui, kas abu esame, o ne kovoti narve ar ringe dėl to, kad kitiems tai atrodytų labai fun... Na, o jei likimas taip suvestų, kad reikėtų kovoti, tai geriausias pavyzdys dabar buvo UFC, kai kovojo Kamaru Usmanas su Gilbertu Burnsu. Darbas yra darbas – eini ir dirbi savo darbą, o po kovos vėl būni draugais. Toks sportas. Čia negali mėtytis „su tuo noriu, su tuo nenoriu“. Jeigu darbas priverčia, tai ir dirbi, nieko asmeniško.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Laurynas Urbonavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Balandį tau sukaks 33-i. Iš karjeros iškritę metai – tokiame amžiuje yra daug?

– Sunkiasvoriams amžius nuo 30 iki 35 – tai piko metai. Žinoma, kiekvienam gali viskas būti individualiai. Bet, viskas priklauso nuo požiūrio ir kūno susidėvėjimo. Pats nesijaučiu dar senas (juokiasi). MMA pradėjau užsiiminėti vėlai – man buvo 24-i, todėl mano kūnas dar nėra toks susidėvėjęs. Be to, esu ištroškęs pergalių ir stipriai motyvuotas. Nežadu dar kabinti ant vinies pirštinių. Su metais vis geriau pažįstu savo kūną, jau, atrodo, išmokau, efektyviau treniruotis. Jaunystėje persitempdavau, balansuodavau ties traumų riba. O dabar viską darau protingiau. Savo amžiuje matau ne vieną pliusą. Žinau, kad kovosiu dar ne vienerius metus. Sunkiasvoriai – ilgaamžiskesni, jei sveikata leis, galima važiuoti iki keturiasdešimties.

– Tau visada buvo klijuojama ugniagesio etiketė, bet žinau, kad ir čia yra pokyčių?

– Taip, gaisrinėje išdirbau beveik dešimt metų... Tai buvo nuostabus laikas. Gaisrinė –tarsi šeima, nuolat kartu. Be to, dalyvaudavome stipriausių ugniagesių varžybose, keliaudavome po visą pasaulį. Tai buvo žiauriai smagūs metai – daug gerų atsiminimų. Buvo skaudu atsisveikinti, bet gyvenimas eina toliau. Nebijojau kažko keisti. Priėmiau sprendimą ir pakeičiau darbą. Manau, bus smagu ir čia. Žinoma, anksčiau daugiau uždirbdavau iš kovų, nei iš algos, tad kai kovų neliko, reikėjo kažką galvoti.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (11)
Registruoti
Anoniminiai (11)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų