O.Varanauskas: gyventi svetur išmokau remdamasis principu – „užsienis yra džiunglės – arba tu, arba tave“

Iki šio sezono visada Lietuvoje rungtyniavęs Ovidijus Varanauskas praėjusią vasarą nusprendė išmėginti savo jėgas užsienyje. Pirmą kartą legionieriumi tapęs krepšininkas apsivilko Lenkijos čempionate dalyvaujančios Starogardo „Polpharma“ komandos marškinėlius.

22-ejų metų 187 cm ūgio gynėją į Lenkiją pasikvietė ekipos vyriausiojo trenerio poste dirbęs Mindaugas Budzinauskas, kurio paslaugų klubo vadovai sezono metu nusprendė atsisakyti.

Vidutiniškai 24 minutes aikštėje praleidžiantis O.Varanauskas, kuris pastaruosius du sezonus žaidė Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) Vilniaus „Statybos“ ekipoje, per rungtynes pelno po 9,7 taško, sugriebia 2,7 atšokusio kamuolio ir atlieka 1,7 rezultatyvaus perdavimo.

Prie „Polpharma“ vairo stojus naujam treneriui, lietuvio aikštėje praleidžiamas laikas padidėjo nuo 23,5 iki 25,2 minutės, rezultatyvumas išaugo nuo 7,5 iki 12,3 pelnomų taškų, o bendras žaidėjo naudingumas padidėjo daugiau nei dvigubai – nuo 4,4 iki 9,8 naudingumo balo.

Starogardo klubas su 3 pergalėmis ir 11 pralaimėjimų Lenkijos pirmenybių turnyrinėje lentelėje užima 11–13 vietas.

O.Varanauskas portalui Krepsinis.net papasakojo apie gyvenimą užsienyje, savo bei komandos žaidimą, trenerio M.Budzinausko įtaką ir Lenkijos krepšinio sirgalius.

– Kokie įspūdžiai pirmą sezoną rungtyniaujant užsienyje? – portalas Krepsinis.net paklausė O.Varanausko.

– Iš tiesų įspūdžių yra labai daug, tiek gerų, tiek blogų, bet visa tai yra neįkainojama patirtis. Kai esi legionierius, gyvenimas apsiverčia visu 100 procentų. Kiekvieną minutę gyveni tik krepšiniu ir tik ties tuo esi susikoncentravęs. Pasikeitė požiūris, negali atsipalaiduoti nė akimirkai, kiekvienoje treniruotėje turi atiduoti 120 procentų savo jėgų, nes tau bet kada gali pasakyti „viso gero“. Iš pradžių buvo išties nelengva, teko išmokti gyventi vienam, atskirai nuo brangiausių žmonių. Teko išmokti ir už save pastovėti. Treneris Budzinauskas kartą pasakė: „Užsienis yra džiunglės – arba tu, arba tave“. Remdamasis šiuo principu ir išmokau gyventi.

– Į Lenkiją persikėlėte iš NKL, kur praleidote du sezonus. Kaip galėtumėte palyginti šiuos du turnyrus?

– Šių dviejų lygų net neverta lyginti. Lenkijoje yra nepalyginamai aukštesnis lygis – žaidžiamas labai greitas ir kietas krepšinis, teisėjai nelabai mėgsta švilpti pražangas. Žinoma , čia visai kitokie komandų biudžetai, yra nemažai žaidėjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kurie vasaromis dalyvauja NBA klubų peržiūrose. Vienas minusas yra tai, kad per savaitę būna tik vienerios rungtynės. Iš kitos pusės žiūrint, turime daugiau treniruočių, kas yra naudinga individualiam tobulėjimui, be to išsiilgsti rungtynių.

– Kokius žaidimo aspektus, jūsų manymu, pastaruoju metu patobulinote ir kur dar reikėtų padirbėti?

– Be jokios abejones labiausiai patobulėjau gynyboje. Pastaruoju metu treneris patiki dengti varžovų komandos lyderius. Toks trenerio pasitikėjimas jau šį tą reiškia. Taip pat išmokau pradėti rungtynes nuo suolo. Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu atakuojančio gynėjo pozicijoje, tad tenka mokytis žaisti ir naujoje. Norėčiau patobulinti pataikymą, kadangi kartais prametu tokius metimus, kurių tokiame lygyje nebegalima pramesti.

– Kokius tikslus klubo vadovai kėlė prieš sezoną?

– Konkrečiai apie tikslus kalbėta nebuvo, bet reikia patekti į atkrintamąsias varžybas ir to visi tikisi.

– Sezonas perkopė į antrąją pusę. Kaip vertinate savo ir komandos pasirodymą?

– Vertinant savo žaidimą, tai per daug banguoju, iš savęs norėčiau stabilumo . Pradžioje sezono buvo sunku – buvo nemalonių traumų, kitų problemų, treneris pasikeitė. Bet paskutinį mėnesį esu stabiliai geros sportinės formos, tad norėtųsi tokį žaidimo lygį išlaikyti iki pat sezono pabaigos.

Vieta turnyrinėje lentelėje tikrai netenkina, ta gausybė pralaimėjimų psichologiškai tikrai slėgė , susidarė spaudimas iš aplinkos, pačių klubo vadovų. Buvo pakeista nemažai komandos žaidėjų , galbūt tik dabar jau susidarė komandos branduolys. Laimėjome dvejas rungtynes paeiliui, įgavome pasitikėjimo – viskas eina geryn. Antroje sezono dalyje beveik visas rungtynes žaisime namuose, todėl pergalių turėtų padaugėti. Pasibaigus reguliariajam sezonui matysime, kaip kas susidėlios turnyrinėje lentelėje.

– Ar komandoje iš legionierių daugiau tikimasi nei iš vietinių krepšininkų?

– Be jokios abejonės iš legionierių tikimasi, kad jie padarys komandos rezultatą. Jeigu rungtynės būna pralaimimos, visos „strėlės“ lekia i legionierių pusę. Negali nė sekundei atsipalaiduoti – turi visada išlaikyti gerą sportinę formą.

– Kuo skiriasi dabartinio trenerio Tomašo Jankovskio ir M.Budzinausko filosofijos? Kaip pasikeitė komandos žaidimo braižas?

– Tai visiškai skirtingi treneriai, su skirtingomis filosofijomis. Abu trenerius gerbiu ir iš abiejų išmokau tikrai daug. Ypač esu dėkingas treneriui Budzinauskui, kuris davė itin daug patarimų kaip esant legionieriumi reikia elgtis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Naujasis treneris propaguoja itin greitą krepšinį, paremtą žaidimu „1 prieš 1“. Taip pat labai akcentuojama individuali gynyba. Stengiamės žaisti greitą ir laisvą krepšinį.

– Į komandą atėjus naujam treneriui, jūsų aikštėje praleidžiamas laikas išaugo, o rezultatyvumas ženkliai padidėjo. Ar jaučiate didesnį trenerio pasitikėjimą?

– Pasitikėjimą iš trenerio jaučiu tikrai didelį, tiek rungtyniaujant gynyboje, tiek puolime. Nemažai laiko praleidžiu atakuojančio gynėjo pozicijoje, todėl ir metimų atlieku daugiau. Atsirado pasitikėjimas savimi, įgijau gerą sportinę formą.

– Su klubu sudarėte vienerių metų sutartį. Nekalbina vadovai likti komandoje ilgesniam laikui, o galbūt planuojate grįžti žaisti į Lietuvą?

– Su vadovais nebuvo jokių kalbų, kontraktas yra vienam sezonui, o jam pasibaigus vasarą sėsime kartu su agentu ir svarstysime visus pasiūlymus. Žinoma, visada norisi grįžti į Lietuvą.

– Sezono metu komandoje buvote trys lietuviai (Starogardo ekipoje taip pat rungtyniavo Linas Lekavičius – red.), tačiau dabar likote vienas. Ar nepasiilgstate bendravimo lietuvių kalba?

– Jeigu atvirai, tai kartais norisi su kažkuo gyvai pasikalbėti lietuviškai, o ne tik dėlioti žinučių tekstus mintyse. Bet toks gyvenimas, tenka bendrauti tik anglų kalba, bet jokio diskomforto nebejaučiu, jau įpratau.

– Ar sirgaliai Lenkijoje noriai renkasi į krepšinio rungtynes?

– Sirgaliai Lenkijoje tikrai mėgsta krepšinį. Į rungtynes daugelyje miestų susirenka pilnos arenos. Rungtynių metu jie būna aktyvūs, palaiko namų komandas, daro spaudimą teisėjams, o ne vien tik sėdi ir ploja. Kaip patys lenkai sako, jų aistruoliai yra šiek tiek išprotėję, labai serga už savo mėgstamas komandas. Kai žaidi pilnoje arenoje, būna visai kitos emocijos ir užsivedimas.