„Žygimantai, reikia“: diskvalifikacijos pabaigos laukiantis Ž.Stanulis svajonių nepamiršo (10)
Žygimantas Stanulis | asmeninio archyvo nuotr.
„Kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą“, – atsidūsta tituluotas Lietuvos sunkiaatletis Žygimantas Stanulis, bet užbėga klausimams už akių ir perspėja, kad diskvalifikacija dėl dopingo taisyklių pažeidimo neprivertė atsisakyti savo svajonių.
28-ų sportininko kolekcijoje – Europos jaunimo (iki 23 metų) sidabras ir auksas, universiados bronza bei trys Europos pirmenybių sidabro medaliai (2013, 2016, 2018).
„Įsimintiniausias, žinoma, 2012-ųjų Europos jaunių čempionatas, vykęs Izraelyje, – prisiminimuose pasikapstė Ž.Stanulis. – Skridau su mintimi pasirodyti kuo geriau, bet nieko nesitikėjau. Pagal startinius sąrašus buvau aštuntas. Gerai pamenu tos dienos startą – jame startavau ne tik aš, bet ir mano jaunatviškas entuziazmas. Manau, kad tos dienos pergalė ir išsvajotoji pirmoji vieta mane paskatino dar labiau stengtis ir niekada nepasiduoti... Nors dienų su tokiomis mintimis tikrai būta“.
Klaipėdoje gyvenantis sportininkas pasiduoti neketino ir pernai išgirdęs sprendimą – už dopingo taisyklių pažeidimą atletas buvo diskvalifikuotas dvejiems metams. Diskvalifikacijos pabaiga – šių metų balandžio 26 diena.
„Tai buvo smūgis, kurio visiškai nesitikėjau, – sportas.lt prisipažino Ž.Stanulis. – Pirmųjų mėnesių nesinori net ir prisiminti. Natūralu, kad bėgant laikui apsipratau su situacija, kurios pakeisti negalėjau. Treniruočių tempas tapo ramesnis, tačiau sporto neapleidau. Atradau naujų pomėgių, kurie taip pat susiję su sportu – pradėjau domėtis koviniu sportu, lankiau treniruotes. Planuoju tai daryti ir po karantino“.
Diskvalifikacijos Ž.Stanulis sulaukė už draudžiamojo metodo naudojimą. „O ne dėl draudžiamų medžiagų organizme, – perspėjo sportininkas. – Tačiau akivaizdu, kad žmonės tai prilygina vienam ir tam pačiam, man iškart buvo priklijuota etiketė „dopingas“.
Sunkiaatletis pasakojo, kad jau daug metų gyvena su skrandžio opa. Apie tai organizmas primena kiekvieną kartą keičiantis orams. „Lemtingasis pavasaris nebuvo išimtis, – pabrėžė Ž.Stanulis. – Kaskart pablogėjus sveikatai važiuodavau į ligoninę, kur man statydavo lašelinę ir su lyg diena sveikata pagerėdavo. Pagrindinė mano klaida? Lašelinė sporto bazėje, nes vengiau ligoninės. Ši veikla ir tapo tuo minėtu neleistinu metodu“.
Netrukus Ž.Stanulis pajuokavo: „O vėliau, kai aš jau buvau sustabdytas, pandemija sustabdė pasaulį“.
„Pandemija buvo toks pat netikėtumas kaip ir diskvalifikacija, – sakė sportininkas. – Tačiau mano planų ji labai nesujaukė – treniruočių tempas sumažėjęs, varžybose dalyvauti negalėjau, dėl pandemijos jos ir nevyko. Todėl galiu pasakyti, kad laikas diskvalifikacijai buvo jau ne toks ir prastas“.
Varžybų skonį pabandęs prisiminti sportininkas kiek prisimerkia. „Bandau prisiminti, kas dedasi galvoje, kai jau keliauju prie svorio, – šypteli atletas. – Oi, minčių daug tada sukasi. Pirmiausia, apie visas galimas traumas. Bet šias greitai išsklaido treneris. Didžiausias paskatinimas yra trenerio žodžiai prieš startą „Žygimantai, reikia!“Tada tiesiog einu prie svorio… Nes žinau, kad reikia ir kelio atgal nebėra. Laikant štangą rankose emocijos tampa nevaldomos – tai matosi vaizdo įrašuose“.
Iš nedidelio Šventragio kaimelio kilęs teigė, kad ramesni ir kiek lėtesni metai privertė perversti savo karjeros puslapius, o prisiminęs pirmuosius žingsnius ne kartą yra išspaudęs šypseną.
„Augau šalia Marijampolės. Nemažai draugų lankė sunkiosios atletikos treniruotes. Sumaniau ir aš save išmėginti, – pasakojo Ž.Stanulis. – Važiuodavau į treniruotes, stengiausi, norėjau iššūkių. Turėjau puikų trenerį Alvydą Kirkliauską, kuriam esu dėkingas už pirmąsias žinias sunkiojoje atletikoje. Ketverius metus sportavau Marijampolėje, neretai stovyklos vykdavo Klaipėdoje“.
Būtent Klaipėdoje Ž.Stanulis susipažino su treneriu Bronislavu Vyšniausku. „Jam esu dėkingas už nesuskaičiuojamas valandas treniruotėse ir tikėjimą manimi. Be šio trenerio nebūčiau pasiekęs tiek, kiek spėjome pasiekti. Jis – ne tik treneris. Jis – antrasis tėvas, kuriam būsiu dėkingas visą gyvenimą už atsidavimą auklėtiniams. Atvykęs į Klaipėdą pamačiau dar daugiau perspektyvų, norėjau prisijungti prie aukšto meistriškumo atletų. Po keletos stovyklų apsisprendžiau palikti savo kraštą ir persikelti gyventi į Klaipėdą, kurioje gyvenu iki šiol“.
Paklaustas apie meilę svoriams Ž.Stanulis surimtėja. „Žinote, nesureikšminu sunkiosios atletikos kaip sporto šakos, – nukirto jis. – Žinau, kad ši sporto šaka atrodo keista tiems, kurie mažiau ja domisi. Tai visiškai normalu. Svarbiausia yra noras sportuoti, o kokią sporto šaką pasirenki, priklauso tik nuo tavęs paties. Sportas nėra vien tik apie sunkiąją atletiką ar krepšinį. Sportas – apie judėjimą, savęs realizavimą ir savo užsibrėžtų tikslų siekimą“.
Apie dabartinius tikslus Ž.Stanulis kalba atsargiai: „Medalis Lietuvai aukšto lygio varžybose“.
„Olimpinės žaidynės? Apie jas mintys sukasi daugumai sportininkų, kurie kovoja ne tik už save, bet ir už savo šalį. Ko gero, tai vienintelės varžybos, kurioms tinka posakis „Svarbu ne laimėti, o dalyvauti“, – kalbėjo sunkiaatletis. – Mano kelias į Tokijo olimpines žaidynes? Jeigu ir įmanomas, tai sunkiai pasiekiamas“.
O šiame kelyje, pasak sportininko, stebuklų be režimo nebūna. „Sunkiaatlečių režimas paprastas: 7 valandą mankšta, 7:30 – pusryčiai, 9:30 – pirma treniruotė, 12:30 – pietūs, tada pietų miegas, 16:30 – antra treniruotė, 19:30 – vakarienė, nuo 23 valandos – nakties miegas, – ir žirnius į sieną išbėrė atletas. – Vienintelė laisva diena savaitėje yra sekmadienį, kai sporto bazėje užsikuriame pirtį ir ruošiamės naujai savaitei“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
