Olimpine svajone degančio V.Balsio receptas: tikėjimas savimi, noras ir atsidavimas
Vytautas Balsys l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Ai, nesąmonės čia“ – taip yra ne vienas pasakęs ir mojęs rankomis po pirmųjų pralaimėjimų ringe. – vaikystę prisiminė Europos jaunimo bokso vicečempionas Vytautas Balsys. – Tačiau aš nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne mano tėvų palaikymas… Gal irgi būčiau viską metęs“.
Bet tėvai savo sūnų matė ir laimintį, ir pralaimintį.
„Ir jie nuoširdžiai džiaugdavosi mano pergalėmis, o po pralaimėjimų skatindavo nesustoti, – prisiminė trečius metus iš eilės Lietuvos čempionu (-75 kg) pernai tapęs 22-ų V.Balsys. – Todėl niekada nemečiau sporto, niekada nesakiau „Velniop viską“. Visada norėjau tobulėti, laimėti daugiau. Norėjau būti pavyzdys. Boksas man leido daug ką suprasti, įvertinti pergalės kainą. Gyvename juk ne vien tam, kad imtume. Svarbiausia yra duoti... Duoti tam, kas neturi, palikti kažką po savęs, kad kažkas matydamas gerą pavyzdį ir rodomą norą bandytų tai kartoti“.
– Vytautai, Lietuvos čempionate svorio kategorijoje laimi trečius metus iš eilės. Ką galvoji apie dabartinę konkurenciją?
– Turime pripažinti, kad boksas mūsų šalyje nėra populiariausia sporto šaka. Ateina laikas, kai medalių kolekcionavimas tampa tik gražiu prisiminimu – ieškodami sotesnės duonos dauguma jaunų sportininkų išvyksta į užsienį arba imasi kitos veiklos. Mažėjant dalyvių skaičiui Lietuvos pirmenybėse, mažėja ir konkurencija. Tačiau į viską galima pažvelgti ir iš kitos pusės: Lietuvos rinktinės nariu esu nuo jaunučių amžiaus, tad mano sportinė forma visada privalo būti maksimaliai gera, jei noriu lipti statesniais karjeros laiptais. Lietuvos čempionatas – tai tik tarpinė stotelė.
– Pripažinkime, žodžiai „Esu Lietuvos čempionas“ – skambūs. Tačiau , koks yra atsakymas į klausimą „O kas toliau?“
– Po kiekvieno pasiekimo gimsta didesnis noras siekti aukštesnio rezultato. Čia jau klausimas, kuo nori būti. Ar tau užtenka, kad apie tave žinotų tavo šalyje, ar visame pasaulyje. Dar nesu pasiekęs taško, kuriame užduočiau sau klausimą „O kas toliau?“ arba „Ką dabar daryti?“ Visada viskas būna aišku, kas seks toliau. Žodžiai „Lietuvos čempionas“ nieko nereiškia, rezultatai nieko nereiškia... Turime daug pavyzdžių, kai rezultatai nublanksta prieš asmens elgesį. Tad paprastumas, žmogiškoji pusė yra svarbiausia – kuo aukštesni rezultatai, tuo esi labiau pastebimas žmonių, todėl turi rodyti deramą pavyzdį visose srityse.
– Praėję metai nebuvo įprasti. Kaip į juo žvelgi dabar?
– Taip, metai buvo nelengvi, tačiau juose galima rasti daugiau pliusų negu minusų. Patyriau daug svarbių pralaimėjimų. Vienas jų – Europai skirtame olimpinių žaidynių atrankos turnyre, kuris dėl prasidėjusios pandemijos buvo nutrauktas vos prasidėjęs. Manau ši situacija daugeliui kainavo daug nervų: juk sportininkai atkakliai rengėsi olimpinėms atrankoms, sunkiai dirbo. Juk olimpinės žaidynės – didžiausia sportininkų svajonė. Kas purtė svorį, kas spėjo atsirinkti, o kas pralaimėjo – viskam sustojus visi su savo tikslais privalėjo grįžti namo. Galvojome, kad viskas sustojo kelioms savaitėms, bet dabar jau matome, kiek tai užsitęsė. Elitiniai sportininkai per metus ilsisi tik kelias savaites, dažniausiai per Kalėdas ir trumpai vasarą, kai po svarbių varžybų skiriamas laikas poilsiui. Dabar visi ilsėjosi kelis mėnesius. Turėjome užtektinai laiko atsikvėpti, susidėlioti viską tvarkingai į savo vietas, pabūti su šeimomis, o nurimus emocijoms ir savarankiškai pasportuoti. Čia ir nusveria pliusai visus minusus. Yra italų patarlė: „Tas, kuris daro per daug, padaro per mažai“. Tad neskubėdamas galėjau viską kokybiškai atlikti, radau laiko padėti tėvams, kol buvau namuose, pailsėti su savo drauge, šiek tiek sustiprinti savąsias vertybes. O dabar? Darbar – tik pirmyn savo užsibrėžtų tikslų link.
– Olimpinės žaidynės – tai tikslas, svajonė, siekis?
– „Tikslas“, „svajonė“, „siekis“ – tai labai skirtingi, bet tuo pačiu tarpusavyje labai susiję žodžiai. Kiekvieną savo svajonę bandau paversti tikslu. Tiesiog tai labiau priartina prie veiksmo kažką daryti. Žodis „siekis“ – tai jau pastangos tavo tikslui. Pirmą kartą žodis „Olimpiada“ suskambo mano galvoje 2012-aisiais, kai mūsų šalies boksininkai vyko į Londono olimpines žaidynes. Tąkart pamačiau, kaip sunku yra ten papulti, kiek prakaito bei ašarų tam aukoja sportininkai (į Londono olimpines žaidynes 2012-aisiais išvyko Egidijus Kavaliauskas ir Evaldas Petrauskas, – aut.past.). Ir tai galime pamatyti kiekvieną kartą, kai vyksta kovos dėl medalių: emocijos liejasi, rieda džiaugsmo ašaros, tiesiog gali skaityti sportininko mintis, kad visas sunkus triūsas galiausiai atsipirko. Tai sunkus kelias tiek treneriams, tiek sportininkams. Londono olimpinės žaidynės mane motyvavo. Ir dabar motyvuoja... Juk tada prasidėjo svajonė, kuris 2016-aisiais gimė tikslu ir 2020-aisiais tapo siekiu. Kiekvieną svajonę įmanoma paversti realia. Tik tu pats susikuri, kas realu, o kas ne, todėl duoti leidimą kažkam tai vertinti nereikėtų. Vienas nieko napasiekęs gali tave nuteikinėti, jog tavo svajonė yra nereali, bet visada turi tikėti savimi. Čia paprastas receptas, susidedantis iš tikėjimo, noro ir atsidavimo.
– Pastaruoju metu kyla daug diskusijų ir nuolat spėliojama, ar Tokijo olimpinėse žaidynėse pamatysime Lietuvos boksininką. Ką pats apie tokias diskusijas manai?
– Spėlionių niekada neklausau – per vieną ausų įeina, per kitą išeina. Manau, spėlioti neverta. Tai priklauso ne vien tik nuo sportininko, tai liečia trenerius, bokso federaciją. Ar žinote legendinio trenerio Cuso D’Amato, išugdžiusio ne vieną garsų boksininką, tarp jų ir Mike’ą Tysoną, žodžius? Jis sakė: „Berniukas ateina pas mane su susidomėjimu ir kibirkštimi. Aš maitinu kibirkštį ir ji tampa liepsna. Aš maitinu liepsną ir ji tampa ugnimi. Aš maitinu ugnį ir ji tampa riaumojančia liepsnele“. Pastangos visada atsiperka. Kaip ir sunkus darbas. Mes visi turime realias galimybes tapti geriausiais. Norint ugdyti lyderį, jam būtina dirbti su jais, bendrauti su jais, matyti juos, o bijant investuoti, rezultato nebus.
– Kaip manai, ar bokse yra ribos tobulėjimui?
– Sporte daug priklauso nuo amžiaus, tad ir tobulėjimas su tuo yra susijęs. Bokso varžybose dalyvaujama iki keturiasdešimties, bet pats tobulėjimo pikas – iki 28-ų. Tad šiokia tokia riba, matome, išlieka. Jaunystėje tos ribos tu nepastebi – pavargsti ir toliau gali sportuoti, nuovargis išnyksta greičiau, mažiau traumų. Žinote, sportuodamas stengiuosi sau priminti, jog vieną dieną viskas baigsis – sportas, pergalės, tobulėjimas. To suvokimas verčia iš savęs spausti viską.
– Nuolat skaičiuojame, kiek uždirba profesionalūs sportininkai, tačiau retai girdime kalbas apie tai, kaip sekasi jauniems, dar tik kovojantiems dėl savo kelio...
– Nuoširdžiai galiu pasakyti, besimušantiems dėl savo kelio sportininkams yra sunku. Norint finansinio stabilumo reikia aukštų rezultatų arba gerų bei pastovių rėmėjų. Daugelį sunkus ir ilgas kelias atbaido, neretai jaunimas pasirenka lengvesnį. Tikiuosi, kad sportininkų liejamas prakaitas bėgant metams bus tik labiau vertinamas ir jaunimo į sale susirinks daugiau.
– Vytautai, papasakok, koks yra tasai boksininko kelias?
– Kas nėra ragavęs šios duonos, nesupras...
– Pabandykime...
– Laimi – tu džiaugiesi, visi džiaugiasi. Pralaimi – sunku. Daugelis taip neberanda kabliuko ir viską meta. Pradedant jaunučiais viskas toliau tik sudėtingėja – techninis darbas, pasiruošimas varžyboms. Turi nuolat didinti krūvius ir stengtis įgyti kuo didesnį pranašumą prieš kitus. Mūsų sportas – konkurencingas. Čia negali per daug ilsėtis, bet negali ir persistengti – reikia atrasti aukso viduriuką, iš kurio susideda laimėjimas. Prieš varžybas daugelis sportininkų meta svorį – tai psichologiškai sudėtingas darbas. Būna, kad svėrimų metu kas nualpsta, būna, kad svorio „padaryti“ nepavyksta. Skonių receptoriai sustiprėja, paprastas obuolys tampa saldžiausiu desertu. Be abejo, būdamas sportininku esi gerbiamas, atsiranda žmonių, kurie nori tapti draugais dėl tavo padėties... Savotiškai malonu būti sportininku, bet jeigu kalbėtume tik apie darbą sporto salėje – tai yra sunku. Ar užteks?
– Pakankamai... Bet nenukeliavome iki ringo?
– Nes tai vieta, kur ne visi nori lipti (juokiasi). Ringas tave pastato į situaciją, iš kurios nebeišsisuksi (toliau juokiasi). Ruošiesi, darai apšilimą, galvoji apie tam tikrus techninius kovos elementus. Ringe draugų nėra: esi tu, treneris tavo kampe ir tavo priešininkas. Ringas – tai vieta, kurioje pasimato, kas dirbo, kas ilsėjosi. Susikoncentruoji, lengvai įsitempi, jauti užplūdusį adrenaliną, kuris keliauja tavo kūnu. Ringe tu jau esi pasirengęs parodyti, ką moki.
– O jei nepavyksta parodyti?
– Po pralaimėjimų būna visokių minčių – ant vieno peties sėdi velniukas, liepiantis viską mesti, o ant kito peties visada sėdi velniukas, skatinantis eiti toliau. Susinervinęs pasakai daug dalykų. Viską stengiuosi pasakyti sau tyliai. Bet galiausiai, kiek nurimus, tiesiog primeni sau savo tikslus ir eini toliau.
– Pabaikime kuo nors linksmesniu!
– Pabandykime (juokiasi).
– Tavo sąskaitoje – virš 100 kovų...
– Apie 140.
– Tuo labiau. Pasakok, ar turi visus dantis? Kiek kartų nosis buvo lūžusi?
– Spjaunu per petį tris kartus, bet dantis turiu savo visus, o ir nosis nebuvo lūžusi. Žinoma, visokių sumušimų yra buvę, bet didesnių – veido – traumų nesu turėjęs.
– Nepatikėsiu.
– OK, prieš gerus penkerius metus stovykloje man buvo gerai pamušę dantis, bet sugijo viskas (juokiasi).
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
