Motociklo pasiilgęs ir sugrįžimo į sportą laukiantis A.Jasikonis: „Iššūkiai daro gyvenimą įdomiu“ (1)
Arminas Jasikonis | Instagram.com nuotr
Atsistokite ant vienos kojos, ištieskite rankas, užsimerkite ir pabandykite pirštų galais paliesti nosies galiuką – visiems gerai pažįstamas testas. Tik neretai skiriasi aplinkybės, verčiančios mus tai daryti!
„Pataikiau“, – nusijuokė motokrosininkas Arminas Jasikonis, prisiminęs sveikatos patikros testus, atliktus Suomijoje.
Gydytojai, matydami, kaip po sunkios galvos traumos, gautos MXGP varžybose, sveiksta „Ice 1 Racing“ komandos 23-ų lietuvis, tesugeba ištarti vieną žodį „Vau“ – rezultatas stebina viską mačiusius. Tačiau pats A.Jasikonis neskuba, kadangi buvo perspėtas, kad atsigauti po tokios galvos traumos reikia laiko.
„Tai yra pavojingas sportas, – prieš pusantrų metų interviu yra sakęs A.Jasikonis. – Visi tai žino ir to nenuslėpsi. Kiekvieną kartą sėsdamas ant motociklo rizikuoji. Tai visada bus rizika. Tačiau apie tai negali galvoti – atsisėdi ir ištrini tai iš galvos. Jei pradėsi apie tai galvoti, įsijungs ribotuvai, kurie tau neleis kovoti dėl geriausio rezultato. Atsisėdęs ant motociklo privalai būti susikoncentravęs ir tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta“.
Rugsėjo 27 dieną A.Jasikonis važiavo devintajame pasaulio motokroso čempionato etape Lombardijos regione. Antrajame važiavime lietuvis krito nuo motociklo bei prarado sąmonę. Netrukus jis buvo išgabentas į ligoninę sraigtasparniu. Dėl kraujo išsiliejimo į smegenis ligoninėje jam buvo sukelta dirbtinė koma.
„Niekas nenori traumų... Apie jas kartais pagalvodavau, tačiau tikrai nedažnai, – šypsodamasis sportas.lt prisipažino A.Jasikonis. – Gydytojai sako, kad viskas labai gerai. „Vau“ – išsireiškė jie. Po tokios traumos jie stebisi mano sveikata. Ne vienas gydytojas apstulbęs. Labai greitai sveikau pirmąsias dvi savaites. Dabar procesas kiek sulėtėjo. Pats jaučiuosi gerai, bet kol kas negalėčiau pasigirti sugrįžusiu gyvenimo jausmu. Esu šiek tiek nesavas, bet tikrai noriu važiuoti motociklu. Esu jo pasiilgęs. Jei turėčiau galimybę ir žinočiau, kad galiu, tikrai tai daryčiau“.
– Nesavas, Arminai?
– Stresuoju daug. Ir tasai stresas – labai nenatūralus. Atrodo, lyg ir nėra dėl ko stresuoti, bet stresuoju. Girdėjau, kad po traumų taip jau būna dažnai. Bet ir jaučiuosi tarsi nesavas. Tikrai jaučiuosi ne taip, kaip prieš traumą. Keistokas jausmas, sunkiai apibūdinamas.
– Gal stresuoji, nes bandai ieškoti priežasčių, kodėl nutiko tai, kas nutiko?
– Ne, dabar gyvenu ganėtinai laisvai ir, atrodo, situacijų, dėl kurių reikėtų stresuoti, nėra. Gyvenu ir stengiuosi mėgautis gyvenimu, kiek tik tai yra įmanoma. Žinoma, koronavirusas kiek trukdo, nes turiu būti užsidaręs namuose... Tasai stresas yra keistas. Laisvių turiu daug – jei šiandien noriu suvalgyti burgerį, aš jį ir suvalgysiu. Dabar galiu sau tai leisti. Juk žinau, kad ateis metas, kai man vėl reikės lieti prakaitą. Todėl savo kūnui dabar duodu viską, ko jis nori. Bet būna, kad užeina keistas jausmas. Pradedu stresuoti, o pats galvoju „Juk nėra, dėl ko“. Blogas jausmas tūno kažkur viduje.
– Kiek burgerių jau spėjai suvalgyti per tas priverstines atostogas?
– Daug nevalgiau (juokiasi). Gal du? Bet kartais vakarais leidžiu sau daugiau pavalgyti – bet kiek ir beleką. Nestabdau. Bet pilvuko nenoriu turėti, todėl, jei vieną dieną jau leidau sau pavalgyti, kitą jau laikausi.
– Visada norėjau paklausti, ar turi kokius nors ritualus prieš startą?
– Tarkime, maunuosi kojines ir visą kitą nuo kairės pusės – tas yra. Natūralu. O šiaip, atrodo, daugiau jokių nebūdavo. Gal kažkokie mažiukai ir būdavo, bet tikrai ne tokiame lygyje, kad reikia būtinai padaryti. Ar prieš griuvimą atlikau viską įprastai? Tiesą pasakius, ar tuos mažiukus ritualus atlikau prieš antrą važiavimą, nežinau. Bet prieš pirmąjį viskas buvo atlikta. Viskas buvo gerai. Žinote, aš ir pats natūraliai galvojau, kodėl viskas įvyko. Sukosi mintys, gal to, ar kažko kito nepadariau. Bet lyg su ritualais viskas buvo tvarkoje (juokiasi) – viską buvau atlikęs.
– Arminai, kalbame ir šiame pokalbyje nėra nė lašelio abejonės, kad grįši į didįjį sportą. Tačiau kiek kartų po traumos išgirdai „Gal jau tu pamiršk tuos motociklus?“
– Svarbiausia, kad to neišgirdau iš gydytojų. Gydytojas sakė, jeigu nebus jokių pasekmių, galėsiu sugrįžti į sportą ir viskas bus gerai. Tik reikia sugrįžti tinkamu laiku, ne per anksti. O įvairiausių pasisakymų nugirstu ar perskaitau tik iš kitų žmonių. „Kam tau čia grįžti?“ – dažnas klausimas. Bet tokių klausimų nesulaukiu iš savo tikrų fanų ir šeimos narių. Šie žmonės mane palaiko – jie leidžia man pačiam pasirinkti savo kelią. Tai yra mano gyvenimas ir pats renkuosi. Manau, tai yra teisinga. O internete visko pamatyti galima. Neimu į galvą, bet juokinga, kai žmonės bando nurodinėti, kai jie nėra „aš“ ir manęs jie tikrai nepažįsta.
– Supažindinkime, ką Arminui Jasikoniui reiškia motociklas?
– Jie galvoja, kad tai yra tiesiog sportas. Aš tuo užsiimu nuo ketverių. Žinoma, iš pradžių viskas buvo tarsi žaidimas. Niekada nebuvau labai greitas, nebuvau išsiskiriantis vaikis trasoje, bet buvau techniškas. Visada norėjau važiuoti taisyklingai ir gerai, žinojau, kad greitis ateis laikui bėgant. Šiame sporte labai svarbu tikslingai dirbti – tai mes ir darėme. Yra sportininkų, kurie dirba daug, tačiau jie neteisingai pasirenka kryptį. Taip talentai vaikystėje ir „nusivažiuoja“. O aš tapau profesionalu. Dabar iš to gyvenu. Tai yra mano duona. Dabar viską mesti? Ką kito aš turėčiau daryti? Būtų sunku rinktis veiklą. Tikrai jaučiu, kad galiu sugrįžti ir rodyti gerus rezultatus, turėti gerą karjerą. Net nežinau, ką daugiau apie tai galėčiau pasakyti.
– Kada pradėjai tikėti, kad tai yra ir bus tavo kelias. Suprantu, vaikystėje – žaidimas, o kada atsirado tasai profesionalus požiūris?
– Manau, suvokimas, kad galiu būti šiame sporte, atsirado paauglystėje... Gal šešiolikos, kai manimi pradėjo domėtis komandos. Tikiu, kad tada supratau, kad galiu būti „top’inis“ važiuotojas. Iki tol? Buvo daugiau klausimų negu atsakymų. Tiesą pasakius, paauglystėje buvo vien klausimai: tik blogos varžybos ir klausdavau savęs, ar esu savo vietoje, ar galiu pasiekti šio sporto viršūnę. Buvo daug klausimų, bet gyvenimas staigiai apsivertė. Paskutinis laiptelis: iš nieko tapau gamyklinės komandos nariu.
– Žodis „niekas“ labai žiauriai skamba!
– Bet gal tai visiems bus lengviau suprantama. „Niekas“- tai ta situacija, kai varžybose važiuoji iš paskutiniųjų šeimos pinigų, o vėliau patenki į labai gerą komandą, kurioje tu gali uždirbti pinigų pragyvenimui. Kalbu ne apie „vau pinigus“, kalbu apie pinigus pragyvenimui, bet tavo kelias sporte tampa šiek tiek lengvesnis finansine prasme – tau nereikia pačiam tvarkyti motociklo, viskas yra parengta ir tau tereikia sportuoti, važiuoti ir rodyti gerus rezultatus.
– Kol kas važiuoti motociklu negali?
– Ne. Dar anksti. Reikia, kad viskas būtų 100 proc. gerai. Kol kas darau specialius pratimus su savo treneriu, po truputį jau bėgu. Fizinis aktyvumas yra, bet jį prisileidžiu po truputį. Negaliu sugalvoti ir bėgti valandą. Viskas ir prasidėjo nuo plano „5 minutes bėgu, 5 einu, 5 bėgu“. Ir tasai bėgimas – ristele, vos greičiau negu einu. O dabar jau po truputį atsiranda greitis. Viskas po truputį...
– Arminai, viskas tarsi iš filmo, ar ne? Beliko sulaukti tik tos gražios, kvapią gniaužiančios bei emocingos pabaigos?
– Niekada nesu galvojęs, kaip atrodytų filmas apie mane. Bet tikiu, kad jeigu filme būtų rodoma tiesa apie tai, kiek mūsų šeima turėjo išgyventi dėl mano karjeros, tai būtų įdomus filmas.
– Kalbi apie šeimos pasiaukojimą?
– Taip. Tėtis ir mama atidavė viską dėl mano karjeros. Būdavo dienų, kai sėdėdavome su paskutiniais 50 eurų rankose, o man reikėdavo važiuoti į treniruotes, remontuoti motociklą. Ne vieną kartą yra buvę, kad šiam sportui šeima atiduodavo paskutinius pinigus. Išgyvenome, nes atsirado žmonių, kurie mums padėjo. Atvirai? Per savo gyvenimą aš mačiau labai mažai tokių atsidavusių žmonių sportui kaip mano tėvai. Jie darė viską dėl vaiko svajonės... Tikiu, kad kartais gyvenime daugeliui ir pritrūksta tokio atsidavimo ir tikėjimo. Tėvai atidavė viską – pardavė, ką galėjo, o dabar tikiuosi, kad tai kažkiek atsipirko – pasiekiau tai, ko dar niekam Lietuvoje pasiekti nepavyko. Normali vaikystė? Negalėjau nusipirkti žaislo, kurio norėjau? Taip, nes reikėjo motociklą prižiūrėti. O ir mano sesė kentėjo. Visi buvome atsidavę. Daugelis pasiduoda, kai ateina sunkus momentas. O mes, visa šeima, ėjome iki galo. Nepasidavėme. Žinojome, kad tai yra sportas, kuris daug kainuoja, žinojome, kad turime atiduoti viską. Talentas, noras tai daryti? Tai dar ne viskas... Pats privalai atiduoti viską, jei nori siekti aukštumų.
– Kaip atrodytų filme ta „griuvimo“ diena?
– Kol kas ganėtinai blankiai, nes tą dieną sunkiai ir beprisimenu (juokiasi). Kritimo vaizdo įrašą esu matęs – turiu jį savo telefone. Atmintis gal sugrįžtų pažiūrėjus pirmąjį važiavimą. Su gydytojais nekalbėjau apie savo atmintį, bet žinau, kad labai susikaupčiau ir, manau, prisiminčiau daugiau. Žinau, kad mano smegenys jau ne tokios ir „durnos“ – atsimintų. Tiesiog pats nesikapstau toje dienoje. Neapkraunu galvos ta diena, nes ir taip yra dalykų, kuriuos joje reikia sutvarkyti.
– Kiekvienas gyvenime turime juodžiausią dieną gyvenime ar karjeroje. Tavo sąrašo viršūnė, manau, yra ganėtinai aiški?
– Juodžiausia – toji kritimo diena. Labai tikiuosi, kad juodesnių per savo karjerą jau neturėsiu, nes tai buvo labai arti neegzistavimo čia ir dabar. Jei karjeroje turėsiu juodesnę dieną, tai manęs jau ir nebebus. Tikiuosi, kad blogiau negu ta diena nebus.
– Gal tuomet pakalbėkime apie tas geriausias dienas?
– Pirmasis MXGP podiumas, šiais metais Latvijoje laimėtas važiavimas pirmą kartą arba podiumas Latvijoje – nežinau, kurią dieną pasirinkti. Podiumas Latvijoje – geriausias mano rezultatas, bet nebuvau labai tuo patenkintas, nes pralaimėjau vienu tašku. Dėl to nemėgstu šio pasiekimo skirti prie geriausių karjeros momentų – truputį tasai vienas taškas erzina.
– Aš statau už laimėtą važiavimą!
– Sutikčiau, manau... Sakykime, galima rinktis tarp pirmojo podiumo ir pirmojo laimėto važiavimo (šypsosi).
– Kalbėdamas apie juodžiausią dieną tu taip ramiai prabilai apie ribą tarp gyvenimo ir mirties.
– Man nėra sunku apie tai kalbėti. Žinau, kad dabar manęs galėjo ir nebūti. Nebijau apie tai šnekėti, tikrai. Žinau, kad po tokių traumų daugelis nesugrįžta. Taip, galėjo būti labai daug pasekmių, bet kol kas jų nejaučiu. Baimė sėstis ant motociklo? Tiesą pasakius, baimės jausmas, manau, dabar yra netgi sumažėjęs. Žinau, kad sėdęs ant motociklo tikrai negalvosiu apie juodžiausią savo karjeros dieną. To nebus. Tikiu, kad nereikia sureikšminti kai kurių dalykų. Anksčiau ar vėliau visi išeisime iš šio gyvenimo. Dabar visos mano mintys – tik apie pilnavertį sugrįžimą į sportą. Bet ir nesirengiu daryti nesąmonių. Yra tam tikras profesionalumas, kurio laikausi. Tiesiog noriu sugrįžti sveikas ir tam pasirengęs.
– Ar kada nors gyvenime turėjai planą B?
– Iki šiol galvoju „O kas bus, jei man nesigaus sugrįžti?“ Koks mano planas B? Niekaip jo nesugalvoju.
– „Planas B“, manau, tavo atveju būtų tasai lengvesnis variantas. Suvoki, kad renkiesi tą sunkesnį planą?
– Kelias bus labai labai sunkus. Žinau, kiek dar bus sunkių dienų. Taip, bus sunku, bet iššūkiai daro gyvenimą įdomų. Užsibrėži tikslą ir jo sieki. Vieną kartą jau pasiekiau aukščiausią lygį, manau, jeigu viskas gerai, pavyks tai padaryti ir dar kartą.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
