Apie olimpines žaidynes svajojanti sunkiaatletė G.Bražaitė: „Mūsų sporto šaka įrodo, kad žmogaus galimybės yra labai didelės“ (3)
Gintarė Bražaitė | asmeninio archyvo nuotr.
„Kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpines žaidynės. Sunkus darbas, traumos – viskas dėl galimybės sudalyvauti tokiose varžybose. Nesu išimtis, mano kelias nėra lengvesnis – traumos, nusivylimai. Bet mintis, valia ir užsispyrimas neleidžia nuleisti rankų. Turiu tikslą ir, manau, anksčiau ar vėliau, jį pasieksiu“, – apie savo pasirinktą kelią kalba 28-ų sunkiaatletė Gintarė Bražaitė.
Mažiausiai 15 kartų pagerinusi šalies rekordą mergina jau septynis kartus tapo Lietuvos čempione. Europos jaunimo pirmenybėse G.Bražaitė prieš penkerius metus iškovojo sidabro medalį, o pernai Tailande debiutavo pasaulio suaugusiųjų čempionate.
G.Bražaitės pažintis su svarmenimis prasidėjo tik baigus Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. „Nebežinojau, ką veikti, kuria linkme pasukti – nebuvau apsisprendusi, – sportas.lt pasakojo sportininkė. – Buvo minčių eiti į savanorius... Mėčiausi“.
Nurodyti kryptį pabandė tėtis, pasiūlęs stoti į Anykščių technologijos mokyklą.
„Nors vairuotojo teises išsilaikysi, kokią nors specialybę įgysi“, – nukirto tuomet jis.
„Taip ir atsiradau Anykščiuose, – nusijuokė G.Bražaitė. – Jau buvau pasimokiusi metus, kai supratau, kad man patinka kilnoti svorius, užsiiminėti kultūrizmu, todėl kūno kultūros mokytojo paklausiau, gal kur galima dar kokiu svoriu pakilnoti. Buvau nukreipta į buvusį mokyklos bendrabutį“.
Mergina nieko nelaukdama nuvyko nurodytu adresu ir rado rūsyje besitreniruojančius sunkiaatlečius.
„Taip, bendrabučio rūsys. Niekada ir nepagalvotumei, kad ten sportuoja ir varžyboms rengiasi sunkiaatlečiai, – nusišypsojo G.Bražaitė. – Iš pradžių pamaniau, kad ten tik šiaip vaikinai bus susinešę hantelius, štangas ir „kočiojasi“. Klydau. Pabandžiau. Pasilikau. Jau taip aštuonerius metus“.
Pati netikėjo
„Jis iškart pasakė, kad tapsiu Lietuvos čempione bei olimpiete, – G.Bražaitė prisiminė pažintį su treneriu Algirdu Ananka. – Iš dalies, taip ir nutiko. Esu olimpinės rinktinės narė – jau arčiau olimpietės statuso. Treneris tiki manimi, visada padeda ir palaiko, kai mato, kad man kažkas negerai, leidžia pailsėti, kai mato, kad to reikia. Jis turi gerą humorą jausmą, niekada nepamatysite jo pikto, ar rėkiančio ant sportininko. Jo dėka galėjau pasiekti tokius rezultatus. Esu labai dėkinga“.
G.Bražaitė prisipažįsta anksčiau dažnai sulaukdavusi pastabų, kad štangos – ne moterų reikalas.
„Tačiau dabar tik juokiuosi iš tokių pasakymų... Gal man nėra vyriška, kai vyras, tarkime, mezga ar užsiima baletu. Pas mus, lietuvius, vis dar yra išlikę įvairūs įsitikinimai ir mitai. Juos jau reikėtų mesti iš galvos“, – įsitikinusi G.Bražaitė.
„Jeigu moteris su raumenukais yra vyriška, tai vyras be raumenų yra moteriškas“, – vienas mėgstamiausių G.Bražaitės posakių.
Sulaukusi klausimo apie tai, kas labiausiai žavi sunkiojoje atletikoje, G.Bražaitė nepasimetė.
„Žavi tai, kad niekada nesu pagalvojusi, kad įmanoma kelti tokius svorius, žavi tai, kad būtent moterys gali tiek iškelti, – dėstė atletė. – Net negalvojau, kad tiek kelsiu, kai pradėjau sportuoti. O dabar jaučiu, kad galiu daugiau“.
Šiais metais G.Bražaitė tapo absoliučia Lietuvos sunkiosios atletikos čempionato nugalėtoja tarp moterų – svorio iki 71 kg varžybose ji išrovė 90 kg, išstūmė 112 kg. Taip buvo dar kartą pagerinti stūmimo rungties ir dvikovės Lietuvos rekordai.
„Ši sporto šaka parodo, kad žmogaus galimybės tikrai yra didelės. Man patinka ši sporto šaka, nes ji išugdo visas fizines savybes, ypač sprogstamą jėgą, kurios reikia visoms sporto šakoms“, – neabejojo G.Bražaitė.
Svarbiausia – pozityvios mintys
„Šalies rekordai? Jau esu pagerinusi ne vieną sau priklausantį rekordą. Man tai reiškia, kad kol kas esu geriausia Lietuvoje, – sakė G.Bražaitė. – Jau turiu kažkokį palikimą, įrašą, kuris primins, kad esu ir gal būsiu geriausia Lietuvos sunkiaatletė istorijoje“.
Bet G.Bražaitė neslepia džiaugsmo, kad konkurencija auga.
„Labai džiaugiuosi, kad ši sporto šaka populiarėja tarp merginų. Konkurencija auga. Tai džiugina kiekvienai metais“, – neslepė savo šypsenos atletė, teigdama, kad šiuo metu didžiausią konkurenciją jai sudaro Gargždų sportininkė Lijana Jakaitė.
Pernai lietuvė debiutavo pasaulio pirmenybėse ir užėmė tryliktą vietą.
„Be abejo, tai buvo didelė atsakomybė, – sakė G.Bražaitė. – Pasiekimas nėra blogas, žinau, kad buvo galimybė pakilti į dešimtą vietą. Besirengdama šioms varžyboms žinojau, kad konkurencija bus didžiulė. Bet didelio jaudulio nebuvo – džiaugiausi, kad galiu dalyvauti tokio lygio varžybose“.
G.Bražaitė neslepia – varžybose sunkiausia susitvarkyti su psichologija. „Kūnas atsigauna greičiau, bet jeigu pradedi save „buktuoti“, jei galvoje užsisuka mintys, kad esu per prasta, kad man nepavyks, tuomet taip ir bus. Minčių galia yra labai didelė, visuomet reikia stengtis galvoti pozityviai. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo savimi ir noro pasiekti tikslą. Prastesnių dienų bus visą laiką, bet reikia suprasti, kad sporte visada bus pakilimų ir nuosmuokių, todėl reikia mažiau nervuotis ir jaudintis. Tai kenkia rezultatams, – sakė atletė. – Jausmas prieš žengiant prie svorio visada būna skirtingas. Kai jaučiu, kad esu pasirengusi, būnu ramesnė. Jeigu tik jaučiu kokį nors silpnumą technikoje, tuomet labiau jaudinuosi. Didžiausias jaudulys – laukiant starto. Nusiraminu, kai pradedu daryti apšllimą. O jau kai einu kelti, neturiu jokių minčių, būna tuštuma, žinau, ką turiu daryti – jokios mintys neturi trukdyti“.
Paklausta, kas padeda tvarkytis psichologiškai su įtemptu sportiniu režimu, G.Bražaitė atvira: „Mėstu būti lauku, vaikščioti palei upę. Mėgstu tiesiog būti namuose, žiūrėti smagius vaizdelius, žaisti kompiuterinius žaidimus, aišku, groti gitara. Mėgstu tiesiog pabūti viena – tai padeda atsigauti psichologiškai“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
