A.Novikovas: „Marius man buvo vyresnysis brolis“ (1)

Kai Arvydas Novikovas pasirašė pirmąjį profesionalų kontraktą, jam buvo vos septyniolika. Jis išvyko į tuo metu Vladimirui Romanovui priklausiusį Edinburgo „Hearts“ klubą, kuriame iš lietuvių buvo likęs vienintelis Marius Žaliūkas.

Septyneriais metais už jaunąjį talentą vyresnis „Hearts“ kapitonas ėmėsi globoti A.Novikovą ir taip jam priprasti svetimoje šalyje ir svetimoje aplinkoje.

„Kai išvykau į Edinburgą, jis visada, visąlaik ir visur man padėdavo. Jis man buvo vyresnysis brolis, su kuriuo visus tuos metus, kai buvome Škotijoje, kartu švęsdavome ir Kalėdas, ir Naujuosius metus. Aš labai dažnai likdavau pas jį nakvoti, nes man tai buvo labai artimas žmogus.

Kai išvykau iš „Hearts“, mūsų keliai išsiskyrė. Tokio artimo bendravimo neliko, o labai gaila. Nespėjau su juo net atsisveikinti. Aš seniai žinojau, kad jis serga, bandžiau jam rašyti, bet ta tema jis kalbėti niekada nenorėjo. Apskritai, kai paskutinį kartą matėmės, nepaisant ligos, jis dar atrodė labai gyvybingas.

Fantastiškas žmogus su gilia širdimi. Jo neįmanoma būdavo supykdyti, o pozityvumas lipo per kraštus. Net jeigu kažkaip pavykdavo padaryti taip, kad Marius supyktų, tai ilgiausiai trukdavo dešimt sekundžių. Jis paprasčiau pykti nemokėjo.

Marius buvo labai šeimyniškas ir atsidavęs. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad serga, jis visą savo marškinėlių kolekciją išsiuntė į Edinburgą, kad surinkti pinigai už jų pardavimą, padėtų „Hearts“ klubui išlikti. Tokie jo poelgiai, išskirtinis žaidimas ir buvimas tikru kapitonu jį Škotijoje padarė legenda.

Iki šiol visi jį taip prisimena, o buvę komandos draugai man per vakar prirašė krūvą žinučių su klausimu, ar jie gali atvykti į Lietuvą paskutinį kartą atsisveikinti su juo. Jiems tai labai svarbu. Ypač tą dieną, kai „Hearts“ nugalėjo „Hibernian“ ir po tiek laiko vėl pateko į taurės finalą. Keistas sutapimas..“, - pasakojo A.Novikovas.