K.Laukžemis: apie legionieriaus patirtį, negražius dalykus iš futbolo virtuvės ir pasikeitusią Lietuvos rinktinę (1)

Nors paskutinio Lietuvos rinktinės įvarčio autorius Karolis Laukžemis į paskutinę nacionalinės komandos stovyklą atvyko be jokios žaidybinės patirties, aktyvumu jis nė kiek neatsiliko nuo pačių geriausių Valdo Urbono auklėtinių. Sėkmingas žaidimas atstovaujant rinktinei, tikėtina, prisidėjo prie to, kad dėmesį į jį atkreiptų Maltos Paolos „Hibernians“ klubo vadovai. K.Laukžemis atsiliepė į pasiūlymą bei netrukus suraitė parašą po sutartimi su šiuo klubu.

„Šie metai tikrai išskirtiniai ir nenuspėjami visiems, taip pat ir man. Koronavirusas sujaukė daug planų ir apsunkino situaciją futbolo pasaulyje. Asmeniškai, kaip ir daugeliui, teko šiek tiek nukentėti finansiškai bei, žinoma, praleisti daugiau laiko be futbolo nei įprasta“, - pokalbį su sportas.lt pradėjo K.Laukžemis. Šiame interviu puolėjas nemažai papasakojo apie legionieriaus patirtį, apie negražius dalykus iš futbolo virtuvės ir, aišku, apie pasikeitusią Lietuvos rinktinę.

Karoli, kaip manote, kodėl nepavyko įsitvirtinti Kroatijoje?

Visų pirma, manau, kad net neturėjau normalaus šanso parodyti save. Aišku, prie to prisidėjo ir traumos, po to koją kišo žmonės aplink mane, kurių palaikymo neturėjau. Taip viskas ir susidėjo, ten buvo daug „nešvarių“ dalykų, bet nenoriu apie tai plėstis daugiau. Galiu pasakyti, kad per šiuos dvejus metus viską dariau profesionaliausiai per savo karjerą. Daug treniruodavausi papildomai, išmokau prižiūrėti savo kūną, poilsį, mitybą. Tiesiog apmaudu, kad neturėjau galimybės savęs realizuoti, nors žaisti tuo lygiu tikrai galima.

O kaip vertinate karjeros etapą Slovėnijoje?

Tikėjausi, kad viskas bus daug geriau. Pažinojau vieną iš komandos direktorių, kuris mane labai kvietė į komandą ir žadėjo pagrindinio puolėjo vietą. Kai atvykau, supratau, kad treneris norėjo kitokio žaidėjo ir jo taktikai nebuvau pats tinkamiausias, o dar buvau tik neseniai pasveikęs po galinio raumens traumos. Natūralu, kad buvau nekokios formos, buvo sunku bėgti visa jėga, nes jausdavau tempimą kojoje. Paskui prasidėjo karantinas, po kurio grįžau visiškai atsigavęs ir gerai pasiruošęs, bet treneris rėmėsi ta pačia sudėtimi kaip ir prieš tai, o aš rungtyniaudavau po 10 – 15 minučių. Apskritai, per šiuos dvejus metus, pamačiau ir patyriau daug negražių dalykų iš „futbolo virtuvės“ ir dėl to labai pavargau psichologiškai.

Į paskutinę Lietuvos rinktinės stovyklą atvykote be žaidybinės praktikos, tačiau pakankamai užtikrintai atlaikėte trejų rungtynių maratoną. Kaip paaiškintumėt tokį fenomeną?

Tas fenomenas, turbūt, yra mano darbas ir motyvacija, nes tik tai galiu kontroliuoti aš pats. Daug treniravausi prieš rinktinės stovyklą su „Istra“ klubo fizinio rengimo treneriu. Visos treniruotės buvo praktiškai individualios, tai prieš atvykstant į stovyklą jaučiausi užtikrintai, pasitikėjau savo jėgomis. Aišku, motyvacija žaisti už savo šalį visada yra maksimali. Taip pat tai man buvo vienintelė galimybė parodyti save siekiant susirasti naują klubą, tai noras veržėsi per kraštus.

O ar fenomenas yra taip stipriai pasikeitęs rinktinės žaidimas?

Mes žaidėjai visada tikėjome, kad galime kažką nuveikti ir būti sunkus varžovas visiems. Tiesiog tai yra dalis proceso ir niekas neįvyksta per vieną dieną ar savaitę. Pradėjome geriau įgyvendinti trenerio idėjas, suprasti ko jis reikalauja iš mūsų. Aišku, pergalė Albanijoje davė labai didelį teigiamą impulsą. Taip pat labai sulipo žaidėjų kolektyvas, vyrauja fantastiška atmosfera, kas matosi ir aikštėje, kad visi kovoja vienas už kitą.

Perbėkime per visas tas trejas rungtynes. Kas dabar, prabėgus kelioms savaitėms, pirmiausiai ateina į galvą? Kokiuose komponentuose lietuviai galėjo būti dar geresni?

Pirma mintis, kad reikia tai tęsti toliau ir gerai užbaigti šį ciklą. Tikrai nėra taip, kad mes galvojame, kad pora geresnių rungtynių ir to jau užtenka. Dabar turime daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir tikiu, kad tai padės mums ateinančiose kovose. Aišku, tobulėti dar yra kur, tiek ir gynybiniuose veiksmuose, tiek ir atakoje. Manau, kad dar galime pagerinti ir savo psichologinį aspektą bei geriau sureaguoti į praleistus įvarčius, nes tai labai skaudžiai mus baudžia.

Iškart po tų rungtynių pasirodė informacija, kad karjerą tęsite Maltoje. Kodėl ten?

Buvo daug kalbų su įvairių šalių klubais, bet galiausiai liko vienintelis Maltos klubo pasiūlymas, kurį dar turėjau prieš rinktines stovyklą, bet tada jo atsisakiau. Ilgai dvejojau, bet pasikalbėjęs su daug žmonių iš futbolo pasaulio, nusprendžiau, kad geriau žaisti kažkur negu sėdėti namie. Daugelyje šalių jau buvo užsidaręs perėjimų langas, o koronaviruso situacija tik prastėjo. Supratau, kad arba iki sausio mėnesio lieku be klubo ir treniruojuosi vienas, arba vykstu ten ir sportuoju kartu su komanda bei žaidžiu. Taip ir nusprendžiau išvykti, juolab, kad klubas pasiūlė neblogas sąlygas ir palankias galimybes žiemą išvykti kažkur kitur, kas man tiko. Žinau, kad galiu žaisti aukštesniu lygiu, bet viskas taip susiklostė, kad šiandien esu čia.

Koks pirmas vertinimas to čempionato, kuriame žaisite?

Sunku pasakyti, nes dėl registracijos problemų dar negalėjau rungtyniauti. Stebėjau dvejas rungtynes gyvai, bet žaidėme prieš apatines lentelės komandas ir gana užtikrintai laimėjome, tai apie pajėgumą spręsti dar anksti. Kiek kalbėjau su žaidėjais, visi sakė, kad yra 6 – 7 komandos panašaus lygio, kurios ir kaunasi dėl aukščiausių vietų. Kitos silpnesnės.

O koks vertinimas naujojo klubo?

Kol kas galiu vertinti tik teigiamai. Klubas iškart atvykus suteikė butą ir automobilį. Labai rūpinasi manimi, kad jausčiausi kaip įmanoma komfortabiliau. Sulaukiau daug jų fanų dėmesio ir žinučių, kas labai nustebino iš gerosios pusės. Matosi, kad čia futbolas mylimas. Pati komanda Maltos lygiu viena geriausių, žaidžia 6 – 7 rinktinės žaidėjai. Manau, turime neblogus šansus pakovoti dėl aukščiausių vietų lygoje.

Kaip Malta tvarkosi su koronavirusu? Didelis skirtumas lyginant su Lietuva?

Tik atvykus buvau perspėtas, kad turiu nešioti kaukę visur, net ir būnant lauke, nes kitaip sustabdžius policijai, kuri dabar patruliuoja mieste, galiu gauti baudą. Jie labai atsargiai į tai žiūri, nors per dieną turi apie 100 – 150 atvejų, bet jų populiacijai tai jau yra nemaži skaičiai. Tokie ir būtų didžiausi skirtumai.

Lapkritį Lietuvos rinktinės laukia dar dvejos Tautų lygos rungtynės. Po jų lietuviai savo grupėje gali būti ir pirmi, ir ketvirti. Kiek tas faktas gali daryti įtaką būsimoms rungtynėms?

Asmeniškai aš apie tai negalvoju. Pirmiausiai ruošimės rungtynėms su Farerais, kuriose reikės bandyti laimėti, nes, kaip treneris minėjo, mums nesvarbių rungtynių nėra. Kitaip tariant, eisime nuo vienų rungtynių prie kitų. Svarbiausia įvykdyti savo išsikeltus tikslus, tai į lentelę per daug žiūrėti dabar nereikia.

Yra toks psichologinis momentas, kad silpnesnės komandos neretai išsigąsta nugalėti stipresnes. Kaip galvojate, ar neatsitiktų taip su Lietuvos rinktine, jei jai staiga atsirastų reali galimybė laimėti grupės varžybas?

Gal tai labiau veiktų, jeigu mūsų grupėje būtų kokia Portugalijos ar Anglijos rinktinė ir kurias būtų šansas aplenkti. Dabar, nors „ant popieriaus“ mūsų varžovai atrodo ir pajėgesni, bet tikrai nemanau, kad tai galėtų mus kaip nors paveikti. Visgi, komandos yra panašaus pajėgumo, todėl nematau ko čia reikėtų bijoti.

Kokią įtaką darys faktas, kad bus rungtyniaujama ne Lietuvoje, o išvykoje?

Dabar žaidžiant be žiūrovų, didelės įtakos tai nedaro, ką mes ir sugebėjome pademonstruoti Albanijoje. Gal didesnė įtaka turi skrydžiai iš vienos šalies į kitą. Jeigu į Baltarusiją skrydis bus trumpas, tai į Kazachstaną kelionė po rungtynių tikrai nebus iš lengvųjų. Tačiau esame profesionalai ir turėsime su tuo susitvarkyti.

Ko, jūsų akimis, labiausiai trūksta, kad tokios sėkmingos rinktinės atkarpos taptų ne vienadienėmis?

Visų pirma reikia šią atkarpą sėkmingai užbaigti. Turime stengtis išlaikyti tai, ką darėme ir dar pagerinti kai kuriuos aspektus. Jei tai išlaikysime ir sugebėsime pratęsti, tai jau bus mūsų meistriškumo parodymas ir užtvirtinimas. Neabejoju, kad tai suteiktų dar daugiau pasitikėjimo mums ateities kovose.