Golbolo sidabras Sidnėjuje: lietuvių eros pradžia, iš medžio iškrapštyta koala ir telefonai lauktuvėms

 Spalį sukanka 20 metų nuo Sidnėjaus paralimpinių žaidynių, kuriose Lietuvos golbolo rinktinė iškovojo sidabro medalius. Pirmieji ir istoriniai paralimpiniai apdovanojimai žymėjo naujos eros pradžią. Eros, kuri bent du kitus dešimtmečius priklausys Lietuvos golbolininkams, diktuosiantiems madas elitinėse varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose, paralimpinėse žaidynėse.

Paralimpinių žaidynių debiutantė Lietuvos golbolo rinktinė 2000 m. į Sidnėjų atvyko kaip tamsusis turnyro arkliukas. Nors tai buvo komanda, jau spėjusi apie save pranešti pasauliui – prieš dvejus metus planetos pirmenybėse iškovojo bronzos medalius – tačiau favoritais lietuvių niekas nevadino. Net ir jie patys.

Zenono Bajarūno treniruojama komanda paralimpinėse žaidynėse debiutavo ne visos sudėties, turėdama penkis žaidėjus iš šešių galimų. Vis dėlto Egidijui Biknevičiui, Arvydui Juchnai, Algirdui Montvydui, Genrikui Pavliukianecui ir Mariui Ziboliui tai nesutrukdė pasiekti sidabrinį finišą.

Aiškią žinią savo varžovams lietuviai pasiuntė jau pirmose grupės rungtynėse, kuriose 3:2 patiesė pasaulio vicečempionus ispanus. Vėliau krito britai, kanadiečiai, titulą gynę suomiai, vengrai. Pergalingai žygiavę lietuviai pusfinalyje antrą kartą patiesė ispanus ir, visų nuostabai, atsidūrė per žingsnį nuo viršūnės.

„Atvykome be patirties, be nieko. Tiesiog ėjome žaisti ir viskas. Manau, buvome labai vieningi, užsivedę, kupini jaunatviško azarto, noro kažką iškovoti. Nejutome nei nuovargio, nei streso. Tai atėjo tik patekus į finalą. Buvome išsekę, atėjo supratimas, kad medaliai jau kišenėje, kad tiek daug nuveikėme…

Manau, prieš finalą pradėjome savimi kažkiek abejoti. Gal dėl to ir tos finalo rungtynės nesusiklostė taip, kaip mes norėjome. Galbūt neužteko patirties ir sėkmės“, – sidabrinį debiutą paralimpinėse žaidynėse atsimena Sidnėjaus žaidynių prizininkas Genrikas Pavliukianecas.

Lietuvos rinktinė turnyro finale 1:6 nusileido Danijos rinktinei, kuri paralimpine čempione tapo ir Sidnėjuje, ir dar po ketverių metų Atėnų vasaros žaidynėse.

„Danams įmušėme pirmi. Genrikas rungtynių pradžioje įmušė, atrodė, viskas gerai. Bet danai po to mus tiesiog suvalgė… Apskritai Sidnėjuje turėjome gerai sukomplektuotą komandą. Pirmose savo žaidynėse norėjome kuo geriau pasirodyti. Buvo labai sunkių rungtynių, bet mes žaidėme vis geriau. Jautėme, kaip grūdinamės. Taip ir nukeliavome iki finalo“, – prisiminimais dalijasi sidabrinės ekipos narys Marius Zibolis.

Lietuviams neišdildomą įspūdį padarė ne tik paralimpinis debiutas, bet ir pažintis su Sidnėjumi. Golbolo rinktinės nariai ir kiti Lietuvos delegacijos nariai po startų spėjo susipažinti su miesto įžymybėmis.

„Aplankėme žinomiausius objektus. Tokius kaip Sidnėjaus operos teatras, uosto tiltas, zoologijos sodas. Zoologijos sode mums padarė išimtį ir leido paglostyti koalą, fotografuotis su gyvūnu. Šiaip lankytojams tai draudžiama. Tą koalą miegančią iškėlė iš medžio specialiai dėl mūsų“, – juokiasi G. Pavliukianecas.

G. Pavliukianecui į atmintį įstrigo ir lauktuvės, kurių iš tolimosios Australijos namo atsivežė paralimpiečiai.

„Tuo metu Lietuvoje mobiliųjų telefonų kainos buvo kosminės. Sidnėjuje visi pirkome „Sagem“ telefonus. Net nežinau, ar tokiais jau prekiavo Lietuvoje. Mokėjome, man rodos, gal po 100 dolerių už telefoną.

Visi atsivežėme po tokį telefoną, bet komercija neužsiiminėjome. Nebuvo taip, kaip pasakojo, berods, Rimas Kurtinaitis, kai krepšininkai tarybiniais laikais veždavo iš užsienio kompiuterius ir pardavinėdavo.

Vis tik aš tą telefoną grįžęs pardaviau. Tiksliai neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, jog pokalbiai Lietuvoje tada kainuodavo tikrai ne pigiai“, – šypsodamasis pasakoja G. Pavliukianec.

G. Pavliukianecas iki šiol bendrauja su keliais Australijos lietuviais, kurie savanoriavo per 2000 m. Sidnėjaus paralimpines žaidynes ir rūpinosi Lietuvos delegacijos nariais.

„Buvome sutikti labai šiltai. Mus labai globojo, stengėsi dėl mūsų, suorganizavo daug ekskursijų. Tą laiką atsimenu kaip tikrai labai įspūdingą. Iki šiol palaikome ryšį su kai kuriais iš tų nuostabių žmonių, susirašome Feisbuke, prisimename tuos laikus. Viena buvusi savanorė Daina vėliau lankėsi Vilniuje, buvome susitikę.

Taip jau susiklostė, kad visose paralimpinėse žaidynėse sutikti užsienio lietuviai tampa draugais, su kuriais ryšys nenutrūksta, bendraujame net praėjus daugeliui metų“, – pasakoja G. Pavliukianecas.

Sidnėjuje sidabrą iškovojusios golbolo komandos nariai prieš 20 metų net nenumanė, jog šios žaidynės bus naujos ir ilgos Lietuvos golbolo eros pradžia.

Nors 2004 m. Atėnų paralimpiadoje pakartoti Sidnėjaus sėkmės lietuviams nepavyko, bet 2008 m. Pekine jie sugrįžo ant nugalėtojų pakylos ir iškovojo sidabro medalius. 2012 m. Londone Lietuvos rinktinė liko per žingsnį nuo medalio ir užėmė ketvirtą vietą, o 2016 m. Rio de Žaneire iškovojo svarbiausią savo pergalę –pirmuosius šalies golbolo istorijoje aukso medalius.

Nuo 2000 m. Lietuvos golbolo rinktinė dukart tapo pasaulio čempione ir triskart Europos čempione.

„Sidnėjuje man buvo 24 metai. Jei kas nots būtų pasakęs, kad visa tai laukia manęs, tikriausiai mandagiai atsakyčiau, jog tas žmogus nesupranta sporto. Žmonės tiek laiko nesportuoja“, – juokiasi G. Pavliukianecas, kuris atvedė Lietuvos rinktinę į istorinį čempionų sostą 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiadoje.

Dvejais metais už G. Pavliukianecą vyresnis M. Zibolis – vis dar Lietuvos rinktinės kapitonas. Būdamas 46-erių jis kasdien sportuoja su komanda ir rengiasi kitais metais vyksiančioms Tokijo žaidynėms.

„Sidnėjuje jau turėjau 12 metų golbolo žaidimo stažą. Tikrai negalvojau, kad tiek ilgai žaisiu. Atsimenu, su buvusiu komandos nariu Algirdu Montvydu net buvome susilažinę. Sakiau, kad karjerą baigsiu iki 40 metų, o jis buvo įsitikinęs, jog žaisiu ilgiau. Lažybas pralošiau“, – šypsosi M. Zibolis.

Lietuvos golbolo rinktinė 2000 m. Sidnėjaus paralimpiadoje: Egidijus Biknevičius, Arvydas Juchna, Algirdas Montvydas, Genrik Pavliukianec, Marius Zibolis. Treneris: Zenonas Bajarūnas.