Lenkijoje šiltai pasitiktas F.Černychas: apie „juodus“ metus, koronavirusą, klubų pasjansą, hobito koją ir geriausią draugelį (4)
Fedoras Černychas | Klubo nuotr.
„Super, – sugrįžimą į Lenkijos „Ekstraklasa“ klubą „Jagiellonia“ vertina Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės kapitonas Fedoras Černychas. – Žiūrovai aikštėje pasitiko stovėdami ir skanduodami mano vardą. Buvo labai malonu“.
Į Balstogės klubą F.Černychas grįžo po beveik dviejų metų. Šiam klubui trejus metus padovanojęs puolėjas 2018 sausį persikėlė į Maskvos „Dinamo“, kur nepavykus įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje buvo išnuomotas „Orenburg“ ekipai. Pasibaigus sutarčiai su Rusijos klubu, futbolininkas nusprendė grįžti ten, kur lydėjo gražiausi karjeros prisiminimai – du sezonus iš eilės F.Černychas kartu su Arvydu Novikovu padėjo „Jagiellonia“ klubui užimti antrą vietą Lenkijos pirmenybėse.
„Žaidėjų, su kuriais esu žaidęs, nėra likę daug, bet personalo darbuotojai priėmė labai šiltai. Pasijaučiau tarsi niekur ir nebuvau išvažiavęs, – sportas.lt sakė 29-ų futbolininkas. – Tikrai atrodo, kad grįžau po mėnesio pertraukos – tarsi namo“.
– Fedorai, metai Rusijoje gal nebuvo patys sėkmingiausi – ar norėtumei juos išmesti į šiukšlių dėžę?
– Ne. Pradėkime nuo to, kad labai norėjau žaisti Rusijoje. Šią svajonę turėjau nuo vaikystės. Mane labai traukė Rusijos pirmenybės. Tik turiu prisipažinti, kad visada buvau „Lokomotiv“ fanas. Bet sutartį pasirašiau su „Dinamo“ ir tai nebuvo problema. Iš pradžių buvau labai laimingas, nes futbolo lygis labai skiriasi nuo Lenkijos – tai kitoks futbolas. O vėliau klubą nupirko VTB bankas – atsirado pinigų, o su jais ir brangiai kainuojančių atakuojančių žaidėjų. Aš jau neturėjau šansų ten žaisti. Norėjau persikelti į klubą, kuriame būčiau gavęs žaidimo laiko, bet susikalbėjome su vadovais tik likus vos savaitei iki žaidėjų perėjimo lango uždarymo. Didelio pasirinkimo neturėjau. Išvažiavau į „Orenburg“. Pirmąsias rungtynes sužaidžiau puikiai, o vėliau, atrodo, prasidėjo „juoda karjeros juosta“ – rinktinėje susilaužiau koją, pusantro mėnesio nežaidžiau futbolo, grįžau likus dviem turams iki pirmenybių pabaigos. Žiemą klube pasikeitė treneriai – tai buvau reikalingas, tai nereikalingas. Viskas į vietas nesusistatė ir užėjo koronavirusas, dėl kurio du mėnesius prasėdėjome karantine. Tik sugrįžęs, antrose rungtynėse, vėl gavau traumą, buvo padaryta operacija. Vėliau susirgau koronavirusu... Štai tokie tie metai. Pradžioje atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau paskutinieji mėnesiai mane „pridaužė“. Tikrai nebuvo patys geriausi ir nelabai norėčiau jų prisiminti. Tai į šiukšlių dėžę išmesčiau tik paskutinius metus, bet tikrai ne visą periodą Rusijoje. Juk buvau laimingas, kad „Dinamo“ man suteikė šansą. Viena vaikystės svajonė buvo išpildyta. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Svajonėse dar liko „Lokomotiv“ ekipa?
– Jau nelabai... Kaip sakant, mano širdis jau yra „žydra-balta“ – „Dinamo“.
– „Orenburg“ klubas stipriai kentėjo nuo koronaviruso, apie tai buvo skelbiama, tik žaidėjų pavardės nebuvo viešinamos. Tarp jų patekai ir tu?
– Ne. Aš susirgau likus trims savaitėms iki rinktinės rungtynių su Kazachstanu (rungtynės vyko rugsėjo 4 d. – aut.past.). Atrodo, prasirgau kaip gripu – dvi dienas laužė visą kūną, net miegoti naktimis negalėjau, vėliau kelias dienas turėjau temperatūros virš 37 laipsnių ir jaučiausi nusilpęs. Bet viskas praėjo per dvi savaites. Taip pat persirgo žmona ir vaikas. Labiausiai vargino tasai kaulų laužymas – man skaudėjo labai stipriai. Iš pradžių galvojau, kad skauda dėl krūvių, nes kaip tik buvau grįžęs po traumos į treniruotes. Po treniruočių dar keliaudavau į gym'ą. Maniau, kad dėl to viską ir skauda. Tik padarius testą sužinojome, kas nutiko. Į rinktinę atvažiavau ilgai nesitreniravęs, bet jau pasveikęs. Buvo sunku. Čia dar ir traumą gavau per rungtynes. Galima sakyti, visa mano vasara prapuolė – karantinas, liga, traumos – niekada tokios ilgos pertraukos nesu turėjęs. Todėl dabar yra kiek sunkoka fiziškai įsivažiuoti, tačiau dirbu ir noriu kuo greičiau sugrįžti į geriausią sportinę formą. Dabartiniai suvaržymai Lenkijoje dėl koronaviruso sportuoti nelabai trukdo... Tik rungtynės be žiūrovų – kiek keistoka. Pilni stadionai fanų – tai top'inė atmosfera. O dabar liūdna. Atrodo, kad žaidžiame draugiškas rungtynes. Su antra banga parduotuvės vėl užsidarinės, kavinės jau užsidarė. Tikimės, kad visko neuždarys, kad nebus įvestas griežtasis karantinas, mūsų niekas neuždarys ir dar pažaisime futbolą.
– Sunku sugrįžti po traumų ir visų nesėkmių?
– Esu pozityvus žmogus. Suprantu, kad be to nėra futbolo – atsitiko, tai atsitiko – rankų juk dėl to nenuleidinėsi. Žinau, kad teks sunkiau treniruotis, žinau, kad teks vėl visus vytis. Žinau, nes tai jau ne pirmas kartas. Taip, kartais norisi viską mesti į šalį ir pasakyti „Užkniso, užtenka“, bet šviesi galva padeda tokias mintis nuvyti šalin. Tikiuosi, kad ta juoda juosta baigsis ir viskas bus gerai.
– Lenkijoje spėjai pasirodyti dvejose rungtynėse.
– Po keitimo. Paskutinėse turėjau išeiti startinėje sudėtyje, bet, kaip tyčia, prieš dvi dienas gavau per „kanopas“ ir dabar viena koja atrodo kaip hobito. Jau maniau, kad vėl bus lūžusi, bet peršvietė – viskas normaliai. Turbūt, vėl teks savaitę praleisti. Priimu tai labai ramiai. Palauksiu ir, tikiuosi, jau aikštėje praleisti daugiau laiko. Ėjau po keitimo, nes kol kas fiziškai dar sunkoka – teks įsilieti po truputį.
– Abejose rungtynėse žaidei skirtingose pozicijose.
– Pirmose rungtynėse išleido į puolimą – 20 minučių, o kitame susitikime antrą kėlinį žaidžiau saugu. Su treneriu Bogdanu Zajacu anksčiau nebuvau dirbęs, bet, atrodo, jis puikiai mane žino. Anksčiau jis septynerius metus darbavosi trenerio asistentu Lenkijos rinktinėje. „Jagiellonia“ tapo pirmąją komanda, kurioje jis pagrindinis. Jis džiaugiasi, kad galiu žaisti įvairiose pozicijose – ir puolime, ir sauguose. Kur būsiu reikalingas, ten ir žaisiu.
– O pačiam, kur smagiau?
– Anksčiau Lenkijoje man geriausia buvo puolėjo pozicija. Saugų grandyje – per daug juodo darbo (juokiasi). O aš dar toks atsakingas – visada noriu grįžti, todėl tai reikalauja daug jėgų. O šiaip, tikrai, kur reikės ten ir žaisiu. Pastatysite į gynybą? Žaisiu gynyboje. Toks darbas.
– Prieš sugrįždamas į Lenkiją minėjai, kad turėjai ir daugiau pasiūlymų. Ar jau gali atskleisti, kas domėjosi tavo paslaugomis?
– Turkija, Kipras, Graikija, Vokietijos antroji lyga... Dar kelios Lenkijos komandos, galėjau likti ir Rusijoje, bet nenorėjau, nes Europa viliojo. Galėjau su Arvydėliu (Arvydas Novikovas, pasirašęs sutartį su Turkijos „Erzurumspor“, – aut. past.) vienoje komandoje žaisti. Bet ten reikėjo palaukti. Skambino man – net nesupratau, ar agentas, ar komandos direktorius – prašė palaukti dešimt dienų. Sakė, jog viskas būtų išsisprendę ir skrisčiau į Turkiją. Treneriui aš patikau, bet su „Jaga“ jau buvome pradėję derybas, juos spaudė laikas. Nenorėjau likti tuščiomis, todėl dėjau parašą po sutartimi su Lenkijos klubu.
– Bet smagu būtų vėl žaisti kartu su Arvydu?
– Jau kartą žaidėme. Gavosi neblogai. Visada smagu komandoje žaisti su pažįstamais ir draugais. Su Arvydėliu? Mes juk nuo mažens pažįstami. Kartu būtų labai lengva adaptuotis komandoje.
– Kodėl nenorėjai likti Rusijoje?
– Tai nebuvo griežtas „Ne“. Paskutiniai metai buvo slogūs. Pasiūlymų sulaukiau iš „Tambov“, „Rotor“ klubų, kuriuose šiek tiek trūksta finansinio stabilumo. Nenorėjau nežinomybės. Supratau, kad noriu grįžti arčiau namų, kur futbolas man yra priimtinesnis. Bet nesakau, kad niekada negrįžčiau į Rusijos lygą. Negaliu žinoti, gal dar sulauksiu pasiūlymų. Nesakau, kad daugiau gyvenime ten nebūsiu. Futbolininko karjeroje ir yra sunkiausia, kad niekada negali žinoti, kur būsi, kur teks važiuoti. Štai, atrodo, su „Dinamo“ sutartis baigėsi, girdi, kad kažkas tavimi domisi – vieni jau siunčia sutartį, o tu sėdi ir galvoji, kad rytoj dar gal kas ką pasiūlys. Pasirašyti? Nepasirašyti? Laukti? Atrodo, jau važiuoju į Lenkiją, skambina iš Arvydo klubo. Ką daryti? Vieni turkai atsiuntė bilietą į Ankarą, sako „skrisk, čia viską sutvarkysime“, o sutarties aš net akyse nematęs. Pasakiau, kad neskrisiu, kol nepamatysiu konkretaus pasiūlymo. Per savaitę jie taip nieko ir neatsiuntė. Štai taip ir sėdi nuolat tarsi ant adatų, pergyveni. Tai labiausiai užknisantis reikalas futbole (juokiasi). Ramybė užlieja tik padėjus parašą po sutartimi.
– Kalbant apie ramybę – Lietuvos rinktinė pritildė ir nuramino visus skeptikus.
– Ir gerai, kad nuraminome. Svarbu, kad viskas prasitęstų. Gerai žaidžiame, gal pagaliau pradėjome suprasti, ko iš mūsų nori treneris Valdas Urbonas. Visi degančiomis akimis, visi užsivedę – mums gerai „einasi“, duok dieve, taip ir toliau. Dabar mūsų laukia svarbiausios rungtynės Tautų lygoje su Baltarusija ir Kazachstanu. Dar turime šansų ir iš grupės išeiti. Viską galime padaryti, tik reikia 150 proc. atsidavimo ir šiek tiek sėkmės. Bus įdomios rungtynės.
– Fedorai, akys neužsidega be priežasties. Kaip komandos kapitonas geriausiai turėtumei žinoti tą priežastį.
– Kolektyve pas mus viskas gerai. Atvažiuoja naujokai, kuriuos greitai priimame į komandą. Manau, visi jaučiasi gerai. Rinktinė? Į stovyklą atvažiuojame dešimčiai dienų. Sunkiai mes ten ką nors naujo prisitreniruosime. Galima parengti taktiką... Prireikė laiko, kol išmokome girdėti trenerį, išpildyti tai, ko jis prašo. Prabėgo laikas ir sistema pradėjo veikti. Komandos per vieną dieną „nepastatysi“ – bet kuris treneris gali ateiti į komandą, kurioje žaidžia geriausi žaidėjai, bet jam gali nepavykti su jais laimėti. Teisingai? Teisingai!
– Nuolat girdžiu, kaip už kadro triukšmauja mažasis.
– Auga „žvėriukas“. Duodasi. Jau pusės buto čia neliko. Bijau, kad pinigus, kuriuos padaviau užstatu, reikės palikti.
– Su tėčio vaidmeniu jau apsipratai?
– Labai ramiai. Ir pažaisti, ir pampersus pakeisti, ir valgyti padaryti galiu. Jokių problemų. Galiu su juo būti visą dieną. Tėvystę priėmau labai ramiai. Nors nežinojau, kas yra ta tėvystė, bet viskas gavosi labai natūraliai. Dabar sūnus – mano geriausias draugelis.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
