Lietuvos pusmaratonio rekordą pagerinęs R.Kančys: „Distancijoje savęs labai nemyliu“ (1)

2020.10.21 17:19
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Mėšlungis? Tai man buvo nauja patirtis. Anksčiau taip nėra buvę, – sportas.lt prisipažino 33-ų maratonininkas Remigijus Kančys, kuriam būtent kojos mėšlungis neleido baigti Londono maratono – varžybų, į kurias buvo nukreiptas visas sezono dėmesys.

Mineralų trūkumas, šaltis – spėjo R.Kančys priežastis.

„Kol kas net tiksliai negaliu pasakyti, gal įtakos turėjo ir mano mini traumelė juosmens srityje. Tačiau dabar jau nesuku sau galvos. Kartoju sau „Viskas gerai, nauja patirtis“, – šypsojosi Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis.

Londone lietuvis turėjo vilčių įvykdyti Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą – 2:11:30. Besivejant normatyvą R.Kančiui reikėtų gerinti ne tik savo asmeninį rekordą (2:12:50), bet ir Česlovui Kundrotui jau 23-us metus priklausantį geriausią šalies rezultatą (2:12:35).

– Remigijau, pameni pirmąsias mintis, šovusias į galvą, kai teko stoti Londone?

– Reikia pripažinti, kad tai nebuvo mėšlugis, kuris visiškai sutraukė koją. Tiesiog negalėjau visko daryti 100 proc. Galbūt, galėjau bėgti sulėtėjęs. Pajutęs pirmuosius signalus pagalvojau „Gal pramuš, gal praeis“. Įveikiau vieną ratą, antrą – pastebėjau, kad tempas krenta. Kvėpavimas buvo ramus, bet kojos pavedinėjo. Pasirinkau nepopuliarų sau sprendimą – nebaigti distancijos. Emociškai tai yra labai sunku. Visą sezoną rengiesi startui ir distancijoje sustoji. Net nežinau, kokiais žodžiais reikėtų pabandyti išreikšti emocijas. Kokie buvo pirmieji sustojus? Tai buvo pyktis ant savęs. Sustojau, numojau ranka ir paklausiau savęs „Kas čia dabar?“ Labai pykau, nežinojau, ką daryti, bet... Taip, kartais yra geriau baigti distanciją. Tačiau šįkart kojos man nebūtų leidusios baigti maratono taip, kaip aš norėjau. Pasirinkau pasitraukimą, kad vėliau nenutiktų, kas nors blogesnio.

Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kaip bandei susitaikyti su tokia pabaiga?

– Stengiausi susikalbėti su savimi. Tam prireikė laiko...

– Sunku Remigijui Kančiui susikalbėti su R.Kančiu?

– Kartais visko būna. Neretai būna sunku, bet patirtis šįkart leido susiimti, sukontroliuoti savo emocijas. Pasakiau sau, kad tai nėra pasaulio pabaiga, tai tėra ta nemalonioji sporto dalis. Taip, ji egzistuoja – to nepaneigsime. Nė vienas sportininkas nenori šios dalies, bet jos sunku išvengti. Sportininkas privalo mokėti su ja susitaikyti. Susitaikiau ir aš. Nesakau, kad buvau labai laimingas. Tikrai kritau į emocinę duobę, kuri varė ir į fizinę neviltį. Buvo sunku pradėti kažką daryti, nes savo sąskaitoje jau turėjau nesėkmę. Bet pradėjau bėgioti ir viskas susidėliojo į savo vietas.

– Vėliau sekė pasaulio pusmaratonio pirmenybės Lenkijoje. Nebuvo jokių baimių prieš startą?

– Ne, buvau ramus. Nekvaršinau sau galvos dėl rezultato. „Kaip bus, taip bus“ – maniau prieš startą. Po Londono gal ir buvo sunku nukreipti mintis į šias varžybas, bet tik nuaidėjo Gdynėje šūvis, skelbiantis startą, galvoje liko tik mintys apie kovą iki galo.

Lietuvos rinktinė pasaulio pusmaratonio čempionate | Instagram.com nuotr

Lietuvos rinktinė pasaulio pusmaratonio čempionate | Instagram.com nuotr

– Remigijau, kada supratai, kad kesinsiesi į 2006-aisiais Mindaugo Pukšto užfiksuotą Lietuvos rekordą (1:04:11)?

– Dvidešimtame kilomentre pamačiau, kad „telpu“ į valandą ir vieną minutę. Žinojau, jei paskutiniame kilometre atidirbsiu, atiduosiu visas likusias jėgas, pagerinsiu rekordą. Sekundžių tikslumu nespėjau, bet žinojau, kad tai yra įmanoma, kad rekordas ranka paliečiamas. Todėl bėgau maksimaliu pajėgumu, kojos linko, o po finišo teko šiek tiek ir keturiomis paeiti.

– Iš kur toks užsispyrimas?

– Dzūkiškas charakteris (juokiasi). Sunku pasakyti. Valia… Ir, žinote, aš savęs distancijoje labai nemyliu, stengiuosi atiduoti visas jėgas. Visada stengiuosi, ypač, jei matau, kad paskutiniuose kilometruose galiu būti geresnis negu buvau anksčiau. Pasakau sau „Ei, juk liko paskutinis kilometras, o paskui galėsi eiti išgerti kavos, išgerti alaus ar suvalgyti ledų“. Taip aš susiimu. Pirmoji distancijos dalis man visada yra sunkesnė, o vėliau likusių kilometrų skaičius tik mažėja, todėl susikaupti lengviau. „Tuoj poilsis“ – sukasi galvoje!

Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

Remigijus Kančys l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Emocijos, pagerinus šalies rekordą (1:04:00), atpirko sezoną?

– Euforija tikrai buvo. Finišo tiesioje jau mačiau, kad bus rekordas, todėl ir ašaros išriedėjo. Džiaugsmo buvo daug, tiek daug, kad kitą dieną jaučiausi pavargęs ne fiziškai, o emociškai. Išsikroviau. Pavargau nuo dėmesio, nuo sveikinimų ir palinkėjimų. Tačiau tai buvo „Vau“ šeštadienis.

– O dabar rimtai... Į sąsiuvinį jau spėjai užsirašyti, kad rekordas – „check“, gal diplomą kas duos... O kas iš to?

– Geras klausimas. Manau, kad tai greičiau yra mano vidinių ambicijų patenkinimas. Tai yra noras save pažinti. Noriu žinoti, kiek maksimaliai galiu, kiek manyje dar yra tos jėgos, kiek galiu iš savęs išspausti. Tai yra vienas mano tikslų – spausti save, bandyti 100 proc. save realizuoti. Šiuo atveju rekordas buvo tikslas spaudžiant save. Dabar viską teks perkelti į kitą lygį. Lietuvoje vienas kitą „push’iname“ su Ignu Brasevičumi. Abu norime būti greitesni. Rekordas? Visų pirma, tai yra mano asmeninis rekordas, plius, šalies rekordas, plius, įrodymas, kad tobulėju. Visa tai telpa į žodį „ambicija“.

Remigijus ir Loreta Kančiai l Manto Stankevičiaus nuotr.

Remigijus ir Loreta Kančiai l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Smagu, turėti žmogų, kuris „push’ina“ ir neleidžia atsipalaiduoti? Kalbu dabar apie I.Brasevičių, kuris taip pat įveikė M.Pukšto rekordą (1:04:08)?

– Su Ignu trasoje esame ir varžovai, ir draugai. Abu norime laimėti, bet už trasos ribų esame patys geriausi draugai – džiaugiamės vienas kito rezultatais. Konkurencija yra labai gerai, be jos nebūtų rezultatų. Konkurencija netgi padeda iš savęs spausti daugiau treniruotėse. Labai džiaugiuosi, kad mūsų konkurencija yra sveika: po varžybų galime nuoširdžiai apsikabinti. Džiaugiuosi, kad yra toks žmogus kaip Ignas. Tikiuosi, džiaugiasi ir jis manimi. Esame draugai ir stovyklose galime miegoti vienoje lovoje ir mums vienodai (juokiasi).

– Šie metai, Remigijau, neįprasti.

– Taip, prarasta daug maratonų. Pavasario startai prarasti, olimpinės žaidynės „nuplaukė“. Pavasarį praradome, tačiau pasirikau poilsį, o vasarą pradėjau rengtis rudeniui. Maratonų – vienetai, sunku jų rasti, bet džiugu, kad startų jau atsiranda. Reikia susitaikyti su situacija ir po truputį judėti į priekį, o ne verkšlenti. Kol kas esu nežinomybėje. Maratonų elito grupės jau yra užpildytos – vietų nebėra, savo šansą praleidau Londone. Tad dabar tiesiog vyks treniruotės ramesniu tempu. Šią savaitę skiriu ramioms treniruotėms, o jau vėliau pradėsiu dėliotis planus. Tikiuosi, kad varžybų bus. Dažnai sulaukiu klausimo, ar šie metai nenumušė motyvacijos. Aš drasiai sakau „Ne“, nes visada noriu tobulėti.

Ignas Brasevičius ir Remigijus Kančys | Instagram.com nuotr

Ignas Brasevičius ir Remigijus Kančys | Instagram.com nuotr

– Dar laukia vienas rekordas? Tasai, kuris užtikrintų kelialapį į olimpines žaidynes?

– Reikėtų rekordo (juokiasi). Pradžiai norėčiau asmeninio…

– Klausiau prieš pusantrų metų, bet paklausiu dabar: ar Remigijus Kančys gali pagerinti Lietuvos maratono rekordą?

– Šia tema nemėgstu kalbėti.

– Žinau.

– Nes esu atviras žmogus ir galiu prisikalbėti. Mano organizmas yra pasirengęs atlaikyti krūvius. Panašu, kad jis atlaiko labai aukštus krūvius. Maratono rekordas? Kol kas nežinau. Aš sieksiu savo asmeninio rekordo. Noriu būti greitesnis už save… O jei bus dar vienas maratonas, eisiu „va bank“, kaip tai buvau pasiryžęs daryti Londone. Kuo tai baigsis? Visada drąsiai pradedu, o kaip tai baigiasi? Kartais gerai, kartais prasčiau. Aš neturiu, ko prarasti. Toks mano atsakymas į klausimą.

– Solidžiai atsargus.

– Turiu savo tikslus galvoje. Žinau, ko noriu, bet garsiai kalbėti? Pusmaratonis yra pusmaratonis, o maratonas yra maratonas. Kol kas kovosiu dėl asmeninio rekordo. Esu tam pasirengęs.

Remigijus Kančys ir Loreta Kančytė l Manto Stankevičiaus nuotr.

Remigijus Kančys ir Loreta Kančytė l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Beje, ir paties sesuo Loreta pasaulio čempionate pagerino asmeninį rekordą (1:15:15). Greičiausiai, žinai ir jos planus?

– Kol kas Loretai koją kiša tas pats startų nebuvimas. Sunku planuoti, bet žinau vieną dalyką – Loreta Kančytė ateityje jus dar nustebins ir bus dėl ko jai paskambinti.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (1)
Registruoti
Anoniminiai (1)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų
Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

2020/21 m. LKL

12-05 „Pieno žvaigždės“ 17:00 „Šiauliai“
12-05 „Neptūnas“ 17:00 „Lietkabelis“
12-06 „Žalgiris“ 17:00 „Rytas“

2020/21 m. Eurolyga

12-04 „Bayern“ 19:30 „Chimki“
12-04 „Anadolu Efes“ 19:30 „Baskonia“
12-04 „Žalgiris“ 20:00 „Barcelona“
12-04 „Real“ 22:00 ASVEL
12-08 „Chimki“ 21:00 „AX Armani“
Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Anglijos „Premier“ Lyga

Pen 12-04 Aston Villa 02 : 00 Newcastle United
Šeš 12-05 Burnley 14 : 30 Everton
Šeš 12-05 Manchester City 17 : 00 Fulham
Šeš 12-05 West Ham United 19 : 30 Manchester United
Šeš 12-05 Chelsea 22 : 00 Leeds United