Ringo pasiilgęs H.Vikšraitis: „Miegoti ir duše maudytis su čempiono diržu? Aš ne toks žmogus“ (9)
Henrikas Vikšraitis l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Per karantiną buvo liūdna, o dabar jau viskas gerai – sugrįžome į sales, galime „laikyti“ sportinę formą. Su nekantrumu laukiame kovų“, – sportas.lt prisipažino KOK čempionas svorio kategorijoje iki 71 kilogramo Henrikas Vikšraitis.
„Sparta Fight Gym“ kovotojas teigė laukiantis žinių dėl lapkričio mėnesį numatyto KOK turnyro Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Kovo mėnesį H.Vikšraitis turėjo suremti pirštines su Vokietijos kovotoju Felixu Minnersu, tačiau šalyje buvo įvestas karantinas, o masiniai renginiai uždrausti. „KOK’84 World GP 2020 in Vilnius“ buvo perkeltas į lapkričio mėnesį.
„Tikėkimės, kad turnyras įvyks, labai noriu, kad man tektų ginti čempiono diržą“, – sakė H.Vikšraitis.
Čempiono diržą „spartietis“ iškovojo pernai kovą, ringe įveikęs moldavą Vitalie Matei. Rugsėjį čempiono diržas buvo sėkmingas apgintas: Kaune H.Vikšraitis penkių raundų kovoje įveikė „Titano“ auklėtinį Mindaugą Narauską.
– Savo jėgas išmėginai ir birželio mėnesį organizuotame „KOK Classic“ turnyre svorio kategorijoje iki 75 kilogramų, – priminiau H.Vikšraičiui.
– Žengiau į ringą po keturių, o gal net penkių mėnesių pertraukos. Pajaučiau save – visai dar nieko. Juk laimėjau prieš neblogą varžovą – Denisą Makowskį, kuris vėliau įveikė latvį Pavelą Mazuroką. Visada norėjau laikyti pakeltą kartelę labai aukštai. Atrodo, man pavyksta tai daryti. Dabar intensyviai rengiamės Baltijos šalių mėgėjų kikbokso čempionatui. Vėl pajausiu ringą ir būsiu kietas.
– Sunku į ringą žengti po ilgesnės pertraukos?
– Manau, šiuo klausimu gali pasisakyti bet kuris sportininkas, ne tik kovotojas – jei praktika ir patirtis kišenėje, tuomet yra lengviau daryti tai, ką turi daryti. Jei dienotvarkė subyra, jei pusmetį nedarei to, ką buvai įpratęs daryti, reikės pradėti viską iš naujo. Ringe vėl reikia pajausti žmogų, vėl privalai susipažinti ir susitvarkyti su jauduliu. Taip, po ilgesnės pertraukos, kad ir koks kietas riešutėlis buvai, jaudulys pradeda kutenti. Lauki ir supranti, kad faktoriai, su kuriais jau buvai susitvarkęs, vėl gali tau pakišti koją kovos eigoje. Tai nėra labai malonu.
– Nebuvo jokių pasvarstymų, kad ilga pertrauka yra taškas karjerai ringe?
– Ne, ne... Šį sportą myliu nuo vaikystės, todėl kovosiu, kol ant kojų paeisiu. Man sekasi tai daryti, dar ir salėje duodu malkų daug kam. Auginu savo talentą, kaifuoju tai darydamas, man patinka, todėl be ringo savęs neįsivaizduoju. Aš nesijaučiu didelė žvaigždė koviniame sporte. Džiaugiuosi žmonėmis, kurie domisi mano karjera, nuolat klausia, kada pasirodysiu ringe. Tai man yra malonu. Tai yra dar viena priežastis, kodėl nenoriu visko palikti.
– Jau kurį laiką esi KOK čempionas, tačiau tik kartą gynei diržą.
– Taip, tada kovojau prieš M.Narauską, kuris žadėjo ant manęs atsisėsti. Nepavyko jam. Linkėjimai Mindaugui (šypsosi).
– O tasai diržas pakeitė paties pasaulį?
– Atsakomybės ant pečių nešu daugiau. Dėmesys? Taip, jo irgi padaugėjo. Pasirengimas kovoms pasikeitė. Bet viduje esu toks, koks ir buvau anksčiau. Žinote, mane net salėje jau praminė žmogumi be jausmų, emocijų. Aš jau nelabai ir moku rodyti savo emocijų – ar prieš kovą, ar po kovos. Ar paprasta kova, ar čempioniška kova – aš ramus, į visas kovas žvelgiu su didele atsakomybe. Paklausi, ar čempiono diržas man leido pasijausti žvaigžde? Gal kitas ir galėtų sau leisti ja pasijausti... Bet aš ne toks žmogus. Aš nesu čempionas, kurio norėtų kovinio sporto organizacijos vadovai. Miegoti su diržu, maudytis duše su diržu – tai ne man. Aš esu paprastas žmogus, turintis dvi dukrytes, besidžiaugiantis šeima, žmonėmis, kurie manimi tiki, kurie supranta, kas yra tikra kova, tikra technika, kovotojo charakteris. To man gana. Tiek man užtenka. Tikiu, kad treneriai ir organizacijų vadovai norėtų, kad aš būčiau kitoks. Bet esu, koks esu. Tik žinau, kad atimti iš manęs diržą niekam nebus lengva.
– Matai, kas vyksta aplink, koks jaunimas auga. Ar, tavo manymu, yra lietuvis, kuris galėtų pasikėsinti atimti iš tavęs čempiono diržą?
– Esu jau minėjęs, kad norėčiau revanšo su V.Matei. Norėčiau revanšo ir su Žora Akopianu. Laimėjau tas kovas, bet tikrai nesijaučiu gerai. Jaučiu nuoskaudą, kad galėjau pasirodyti geriau. Norėčiau su jais susitikti ringe. Lietuviai? Mano svorio kategorijoje nieko tokio rimto ir nematau, kas galėtų mesti iššūkį dėl čempiono diržo. Bet visada esu pasirengęs.
– Paskaičiuojame? M.Narauskas jau bandė, kyla Dovydas Rimkus, Matas Pultaražinskas...
– (šypteli) Tai čia ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti – visai nedidelė konkurencija. Rimčiausią savo kategorijos kovotoją – M.Narauską – jau nugalėjau. Jis – stiprus, jaunas. Tik nežinau, ar dabar sportuoja.
– O pats jautiesi jau senas?
– Nesijaučiu.
– Pameni, kiek tau metų?
– Deja, žinau. Spalio 30 dieną man bus 28... Mantai, galėsi pasveikinti – tik nepamiršk geros dovanos.
– Prasideda!
– Aš juk suvalkietis. Tai žinai...
– Grįžkime dar į praeitį? Atspirties taškas – kova su V.Matei. Kuo per tą laiką pasikeitė H.Vikšraitis?
– Gal tapau brandesnis. Per tuos metus daug nekovojau, bet spėjau grįžti ir į mėgėjus. Kaupiau patirtį, kuri niekur jau nepradings. Kovose žinau, ką turiu daryti, nesistengiu vienu smūgiu „užmušti“ savo varžovo. To nereikia. Šis noras, užsidegimas, gali pakišti koją.
– Prisimeni paskutinį savo nokautą?
– Nepamenu... Leisk pagalvosiu. Žinai, senokai...
– Nepasiilgai to jausmo?
– Ne. Man to nereikia. Man reikia pergalės. Tai yra labai saldus jausmas. Nokautu laimėti gal smagiau, bet man nepatinka žaloti žmogaus. Kartais juk matosi, kad net nemušu žmogaus specialiai. Yra tokių, kurie ir paduodami ranką jau muša. Man tai neatrodo labai „švaru“ ir gražu. Nepamirškime, kad tai yra sportas, tai nėra dviejų žmonių ginčas. Nuskamba gongas, baigiasi raundas, duodame vienas kitam „pitaką“, o vėliau vėl ramiai dirbame. Tai yra sportas. Galbūt, kai kam tai yra kur kas daugiau. Man? Ne.
– Henrikai, žinau, kad dar viena skaudi tema – pasaulio kikbokso čempionatas, kuriame pralaimėjai jau pirmą kovą.
– Taip, tai buvo sugrįžimas į mėgėjų pasaulį. Kovojau svorio kategorijoje iki 75 kilogramų ir jau buvau „iškritęs“ iš mėgėjų kovų niuansų. Ten ringe reikia darbuotis visai kitaip – rinkti taškus. Pavyzdžiui, aš specialiai prasileidžiu smūgį į koją ir duodu malkų rankomis. Taip aš dirbu profesionalų kovose. Mėgėjuose tasai smūgis į koją – varžovo taškas. Ir tuos taškus vėliau atmušti yra labai sunku. Smūgiai nėra stiprūs, žalos nėra, bet taškas yra. Todėl norėčiau prisijaukinti šias taisykles. Norisi laimėti pasaulio čempionate. Čempionu tapo Ramalas Aslanovas, su kuriuo esu kovojęs anksčiau. Taip, mano klaida, kad nebuvau pasirengęs tam tikriems niuansams. Noriu sugrįžti ir įrodyti, kas esu. Žinoma, pirmiausia reikės tapti Lietuvos čempionu. Gal bus ambicingų jaunuolių, kurie atims iš manęs kelialapį?
– Kuris tavo svoris yra tikras – iki 71, ar iki 75 kilogramų?
– Profesionaluose – 71, mėgėjuose – 75 kilogramai, nes ten esame sveriami prieš kiekvieną kovą. Profesionalų ringe man kartais iškyla problemų su tais kilogramais...
– Kaip tik norėjau klausti.
– Lapkričio mėnesį neturėsiu jokių problemų. Laikausi normalios mitybos, dabar sveriu apie 78-79 kilogramus. Laikausi režimo. Salėje sportuoju penkis kartus per savaitę. Dukart per savaitę prasibėgu 5-7 kilometrų krosą su savo partnere Bite. Ji visada su manimi laksto – visada priekyje. Išsilaksto, vėliau ramesnė namuose būna. Taip ir sportuojame! Gyvename ir kaifuojame.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
