„Rytas“
IV kėlinys, 5 min.
59
:
70
Atsinaujins po sek
„Žalgiris“
Jonas Kazlauskas | Josvydo Elinsko / BNS foto nuotr.

Jonas Kazlauskas | Josvydo Elinsko / BNS foto nuotr.

Be Arvydo Sabonio, be Šarūno Marčiulionio, be Artūro Karnišovo ir kitų Lietuvos krepšinio legendų, bet su identišku rezultatu. 2000 metų rinktinė, kurios sudėtyje buvo net 9 olimpiniai debiutantai, viršijo daugelio lūkesčius ir trečią kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje savo tautiečiams iš Sidnėjaus parvežė olimpinius bronzos medalius. „Žaidėjai buvo ambicingi ir norėjo įrodyti savo vertę“, – prisiminė Australijoje vyriausiojo trenerio postą užėmęs Jonas Kazlauskas.

Iš 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių dvyliktuko į Sidnėjų išvyko vos trys žaidėjai – Gintaras Einikis, Eurelijus Žuskauskas ir Saulius Štombergas. Likęs devynetas – olimpinėse žaidynėse debiutavę jaunuoliai, iš kurių trims – Andriui Giedraičiui, Ramūnui Šiškauskui ir Dariui Songailai – tai buvo apskritai pirmoji vasara su Lietuvos rinktinės marškinėliais.

Ir nors A grupės kovas „Super Dome“ arenoje lietuviai pradėjo pralaimėjimu italams (48:50), vėliau sekė įtikinama pergalė prieš prancūzus (81:63), buvo mestas rimtas iššūkis JAV krepšininkams (76:85), o pergalingas finišas prieš Kinijos (82:66) ir Naujosios Zelandijos (85:75) rinktines atvėrė duris į ketvirtfinalį.

Jame laukė 1998 metų pasaulio čempionė Jugoslavija su tokiomis legendomis kaip Dejanas Bodiroga, Predragas Danilovičius ar Saša Obradovičius bei būsimomis žvaigždėmis Igoriu Rakočevičiumi ar Predragu Stojakovičiumi priešakyje.

Nepaisant garsių varžovų pavardžių Lietuvos rinktinė užtikrintai peržengė ketvirtfinalio barjerą (76:63), o pusfinalyje pribloškė pasaulį vos nenukarūnavusi amerikiečių (83:85). Sėkmingą pasirodymą olimpinėse žaidynėse vainikavo lygiai prieš 20 metų, spalio 1 dieną, iškovota pergalė prieš vietinės publikos palaikomą Australijos komandą (89:71) ir laimėti bronzos medaliai.

Šio triumfo jubiliejaus proga LTOK.lt bendravo su Lietuvos nacionalinei komandai tą vasarą vadovavusiu Jonu Kazlausku, kuris pasidalijo savo prisimimais iš istorinio žygio tolimajame žemyne.

– Treneri, savo gyvenime turite daugybę su krepšiniu susijusių atsiminimų, bet koks pirmasis prisiminimas sugrįžta, išgirdus žodžius „2000 metų Sidnėjaus olimpinės žaidynės“? – LTOK.lt paklausė J. Kazlausko.

– Kadangi per savo patirtį teko dalyvauti jau penkiose olimpinėse žaidynėse, tai iš visų man Sidnėjus yra įsimintiniausias ir su labai šviesiais prisiminimais. Be abejo, Atlantos olimpinės žaidynės man buvo pirmosios, todėl jos tikrai buvo įsimintinos, tačiau Sidnėjuje jau buvau vyriausiasis treneris, o ir pasiekėme tai, ko iš jaunos komandos nelabai kas tikėjosi. Todėl visa tai labai įsiminė. Įsiminė visa aplinka, žiūrovų palaikymas, buvo daug lietuvių. Įsiminė nuolat skambėjusi Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ – kai tik ji suskamba, aš visuomet iškart prisimenu Sidnėjų.

– Jums vyriausiojo trenerio poste tai buvo jau trečioji vasara su rinktine – prieš tai vadovavote jai Europos ir pasaulio čempionatuose. O ar pats asmeniškai jautėte skirtumą besiruošdamas būtent olimpinėms žaidynėms?

– Olimpinės žaidynės – tarsi varžybų viršūnė. Kadangi tuo metu į pasaulio čempionatus JAV ir NBA žaidėjai nelabai kreipė dėmesio, todėl kai nedalyvauja patys geriausi, tai kad ir ką bekalbėtum – tai vis tiek nėra olimpas. O kai jau dalyvauja patys geriausi, tai jau šis tas. Visi nori būti olimpinėse žaidynėse, o į jas kasmet patekti vis sunkiau, yra ribotas komandų skaičius – dalyvauja vos 12 rinktinių, kai praėjusiame pasaulio krepšinio čempionate varžėsi net 32.

– Ar tai, kad žaidynės vyko Australijoje, pridėjo papildomos egzotikos jūsų patirčiai?

– Važiuoti į Rytus ir dalyvauti varžybose yra žymiai sunkiau, juolab yra didelis laiko skirtumas. Bet mes jau buvome pabandę, didelė dalis žaidėjų jau buvo pakeliavę, dalyvavę draugiškuose turnyruose, tai šį klausimą pakankamai gerai išsprendėme.

– Teko skaityti daug sportininkų atsiliepimų, kad Australijoje Lietuvos delegacija jautėsi kaip namuose, nes vietinė lietuvių bendruomenė buvo labai paslaugi. Ar pamenate šį palaikymą ir pagalbą bei kaip ji labiausiai pasireiškė?

– Kai atvykome į Australiją, kiekvienai delegacijai, kiekvienai komandai, ypač tokiai gausesnei kaip krepšininkai, buvo skirtas palydovas. Mums paskyrė vietinį latvį, kuris nelabai gaudėsi situacijoje, todėl vietinė bendruomenė iš karto sureagavo ir iš savo pusės mums priskyrė dar papildomai merginą, kuri nuoširdžiai rūpinosi mumis ir viskuo padėjo. Tokiuose turnyruose yra labai daug situacijų, kuriose sunku išsiversti be vietinio pagalbos, o latvis apskritai nelabai suprato, kas mes tokie (šyptelėjo).

– Tais 2000-aisiais, kalbėdamas apie rinktinę, akcentavote nepaprastą draugiškumą ir nusiteikimą rimtam darbui. Tai lėmė kartų kaita ir su ja užgimusi konkurencija ar pačių žaidėjų charakterio savybės?

– Pirmiausia, tai visos Lietuvos krepšinio rinktinės pasižymi draugiškumu. Iš to ką man teko treniruoti, galiu pasakyti, kad lietuviai yra vieni iš geriausiai treniruojamų krepšininkų. Ir galbūt buvo tas užsivedimas bei noras dėl to, kad po 1996 metų rinktinę paliko labai žymūs žaidėjai – Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, treneris Vladas Garastas. Ir kai išeina tokios šimtmečio žvaigždės, nėra įprasta šias vietas užpildyti, nes tokie žaidėjai kiekvienais metais negimsta. Ir tai komandai reikėjo įrodyti savo vertę. Galbūt iš vienos pusės, kai patekome į olimpines žaidynes, mūsų neslėgė jokia didžiulė įtampa, nes tai buvo komanda, iš kurios per daug niekas nesitikėjo. Iš kitos pusės, daugelis žaidėjų buvo labai gerai pasiruošę, ambicingi ir norėjo įrodyti savo vertę tose krepšinio rinkose, nes viskas keitėsi labai greitai. Visa tai ir lėmė gerus rezultatus.

– Į žaidynes atvykote kaip viena jauniausių komandų, kurios sudėtyje buvo net 9 olimpiniai debiutantai ir niekas net nekalbėjo apie medalius. Galbūt nejaučiant spaudimo buvo lengviau ruoštis turnyrui?

– Dabar būtų sunku pasakyti, ar lengviau, ar sunkiau. Mes dar tuomet neišnaudojome Žydrūno Ilgausko, kurį galėjome turėti komandoje, tačiau dėl pėdos lūžio jis negalėjo mums padėti tose žaidynėse.

– Australijoje pralaimėjote pirmąjį grupės mačą italams. Pats tuomet sakėte, kad laukėte žaidėjų jaudulio, bet tokio didelio nesitikėjote. Kas lėmė tokį didelį jų susikaustymą?

– Kai yra 9 debiutantai – nori ar nenori yra tas jauduliukas. Tik augdamas, tik tobulėdamas, tik dalyvaudamas varžybose tu įveiki jaudulį – kai tau yra trečios, ketvirtos ar penktos olimpinės žaidynės, tu jau tikrai taip nebesijaudini kaip tą pirmąjį kartą. Bet tos rungtynės vis tiek parodė mūsų potencialą, nes mes italams neleidome daug įmesti. Problema buvo, kad patys dėl to jaudulio nesugebėjome pelnyti daugiau taškų. Bet iš gynybinės pusės… Kaip sakant, talentas yra puolimas, o darbas yra gynyba. Ir tą darbą mes atlikome visiškai neblogai.

– Antrame mače itin lengvai susitvarkėte su prancūzais, taip pat metėte rimtą iššūkį amerikiečiams, o vėliau grupės etape dar įveikėte tiek kinus, tiek ir Naujosios Zelandijos atstovus. Tikrai solidūs rezultatai iš debiutantų sudarytai komandai. Kokį šios rinktinės paveikslą buvo galima piešti prieš atkrintamąsias?

– Tai parodė mūsų potencialą, kad mes galim ir kad jau dabar galim kažką nuveikti. Su tais pačiais amerikiečiais grupių etape žaidėme istorines rungtynes prieš žvaigždžių komandą: kad visi pažaistų, kad garbingai jiems atsilaikytume. Bet tose rungtynėse pamatėme, kad net ir leisdami pažaisti visiems 12 žaidėjų mes galime priešintis amerikiečiams. Ir kai vėl su JAV rinktine susitikome pusfinalyje, mes jau nebežaidėme istorinių rungtynių, mes žaidėme dėl pergalės. Ir tik truputį mums nepasisekė.

– Ar tai, kad komandoje turėjote Donnie Nelsoną, prisidėjo prie sėkmingo žaidimo prieš tuomet vis dar vadintą „Svajonių komandą“? Ar tai buvo daugiau pačių mūsų žaidėjų talento rezultatas?

– Visi treneriai turėjo savo užduotis, savo darbus… Dabar nenoriu išsiplėsti, bet nemanau, kad dėl to. Juk Donis neišbėgo į aikštelę. Taip, jo patarimai buvo labai vertingi, bet viską aikštelėje nuveikė žaidėjai.

– Kalbėdami apie Sidnėjaus žaidynes krepšinio gerbėjai daugiausiai pažymi kovą su amerikiečiais, Šarūno Jasikevičiaus mestą tritaškį su sirena ir laimėtą bronzos medalį. Bet daugelis galbūt pamiršta, kad ketvirtfinalyje įveikėte pasaulio čempionus Jugoslavijos krepšininkus su legendinėmis asmenybėmis priešakyje. Kokie jūsų atsiminimai iš šios dvikovos?

– Labai geras pastebėjimas. Atrodo, kad Sidnėjaus olimpinės žaidynės yra tik Lietuvos rungtynės su amerikiečiais, nes iki tol amerikiečiai prieš nieką nebuvo laimėję mažiau nei 20 taškų ir staiga kažkokia Lietuvėlė jiems priešinasi – tiek pogrupyje, tiek pusfinalyje. Bet tai yra susiaurintas vaizdas.

Su jugoslavais buvo nepaprastai įdomios, gražios, sunkios rungtynės. Įsivaizduokite, juk tai buvo žvaigždžių komanda, treneris Željko Obradovičius – nebuvo taip paprasta, o mes laimėjome labai užtikrintai, nors tai buvo iškritimo rungtynės. Vėliau, kai pralaimėjome amerikiečiams pusfinalyje, dėl bronzos medalių žaidėme su australais… Jau Atlantos olimpinėse žaidynėse australus su Saboniu ir Marčiulioniu įveikėme labai sunkiai ir tik paskutinėmis minutėmis (1996 m. olimpinių žaidynių mažajame finale Lietuva laimėjo 80:74, – aut. past.). O čia australai žaidė namuose, visi laukė jų bronzos medalių, bet mes vėl juos labai gražiu stiliumi nušlavėme. Tai aš galvoju, kad iš Sidnėjaus turėtų būti akcentuojamos ne vien tik rungtynės su amerikiečiais.

– Bet apie tą legendinį pusfinalį nekalbėti tiesiog neįmanoma. Kokia buvo visą pasaulį sužavėjusio žaidimo paslaptis?

– Pirmas dalykas, sportuojant ir žaidžiant tu privalai nebijoti varžovo. Jeigu tu bijai varžovo, tu jo niekada neįveiksi. Aš galvoju, kad iki to laiko amerikiečių daug kas bijojo. Antras dalykas, tose rungtynėse teisėjai buvo nepasiruošę. Jie galbūt galvojo, kad niekas amerikiečių neįveiks ir kažkaip jiems visą laiką pataikaudavo. Ir po to pripažino, kad rungtynių pabaigoje iš teisėjų pusės buvo padarytos kelios šiurkščios klaidos. Aišku, ne mūsų naudai. Bet dabar kaltinti, žinote, nesinori.

O tai, kad mes jų nebijojome ir žaidėme krepšinį – jiems buvo psichologiškai sunku, nes visą laiką žaisdavo pirmaudami 20–30 taškų, o čia kažkas kvėpuoja į nugarą ir tu nežinai, kaip viskas baigsis. Tokiais atvejais pabaigose būna loterija. Ir šiuo atveju mes tą loteriją pralaimėjome.

– O tas Šarūno Jasikevičiaus tritaškis su sirena?

– Tai buvo nevilties tritaškis. Nebuvo nei laiko, nei pasiruošimo, nieko. Šarūnas priėmė teisingą sprendimą, jis darė viską, bet…

– Ar jus nustebino, kad po rungtynių amerikiečiai nieko nekaltino, nesiteisino, nesakė, kad jiems buvo prasta diena, o viešai pripažino, kad lietuviai – kieti vyrukai, kurie jie turėjo progą laimėti?

– Nenustebino, nes lietuviai buvo to verti. Jūs įsivaizduokite, jeigu iki tol visą laiką JAV rinktinė laimėdavo didesniu nei 20 taškų skirtumu ir staiga atsiranda nelabai kam žinoma jauna lietuvių komanda, kuri drasko jiems akis, tai, be abejonės, čia kažkokia sensacija.

– „Lietuviai turėtų gauti specialų medalį už tai, jog visiems laikams pakeitė pasaulio požiūrį į krepšinį“, – siūlė agentūra „Associated Press“ (AP). Anot šios JAV agentūros, vos prieš savaitę daugelis abejojo, ar verta leisti NBA profesionalams dalyvauti olimpiadoje – jiems nesą lygių ir praeisią dar 20 metų, kol likusi pasaulio dalis galės svajoti apie pergalę. „Po lietuvių mūšio niekas daugiau nebekartos šio argumento“. Ar ne per drąsu teigti, kad būtent Lietuvos rinktinė ir buvo ta, nuo kurios ir prasidėjo JAV rinktinės griūtis, lėmusi bronzos medalius tiek 2002, tiek ir 2004 metais?

– Taip, tada FIBA susigaudė ir teisėjai pamatė savo klaidas, kad gali kažkas žaisti ir gali kažkas įveikti amerikiečius. Vėliau buvo 2002 ir 2004 metai, kuomet aukso amerikiečiai nebelaimėjo. Aišku, galbūt jie vežėsi ne pačias pagrindines savo žvaigždes, bet tai nesumenkina kitų komandų nuopelnų.

– Pergalė prieš australus mažajame finale ir iškovotas bronzos medalis. Kokios emocijos jus apėmė tuomet, kai matėte vieningai ant apdovanojimų pakylos kopiančius savo krepšininkus?

– Kaip visada: pasididžiavimas savo komanda. Olimpinės žaidynės, trečia vieta eilinį kartą, maža Lietuvėlė…

– O ar jums neapmaudu, kad treneriai olimpinėse žaidynėse medalio negauna?

– Negauna, tai negauna. Tos pergalės su komanda iš manęs vis tiek niekas neatims – ar davė man medalį, ar nedavė – aš buvau tos komandos treneris.

– Ar krepšininkai ir treneriai turi tradiciją paminėti tokių pergalių jubiliejus?

– Būna, būna, krepšininkai prisigalvoja visokių dalykų. O dėl šio jubiliejaus nežinau.

– Per karjerą jums yra tekę dirbti su begale skirtingų trenerių, o koks buvo tas 2000 metų trenerių štabas?

– (nusijuokia) Žinote, aš pasakysiu, kad ar prie manęs, ar prie V. Garasto, ar prie kitų vyriausiųjų specialistų Lietuvoje trenerių štabai visuomet pakankamai stiprūs ir pasiruošę padėti žaidėjams. Dėl to tikrai niekada nebūna jokių problemų. Nenoriu išskirti, kad mes buvome kažkuo ypatingesnį už kažkurį kitą štabą. Paprasčiausiai atlikome savo darbą, kurį turi atlikti kiekvienas treneris.

– Dabar jau žinote, kaip susiklostė tos 2000 metų rinktinės žaidėjų karjeros. Bet jeigu grįžtumėte 20 metų atgal, ar tuomet būtumėt pagalvojęs, kad iš šių vyrukų išaugs tokio aukšto kalibro karta?

– Pati stipriausia karta, aišku, buvo Sabonio, Marčiulionio, Kurtinaičio, Karnišovo. (nusijuokia) Vienoje kartoje tokie žaidėjai… Fantastinė komanda. Galvoju, kad tai buvo stipriausia karta per visą Lietuvos krepšinio istoriją. Be abejonės, vėliau atėjo ši karta, su kuria ir aš užaugau, ir jie užaugo šalia. Jeigu palygintume su dabartine rinktine, ko jai labiausiai trūksta – kiek mes tuo metu turėjome gerų žaidėjų ant perimetro. Jeigu pradėsime vardinti tuos žaidėjus… Neturėjome jokių problemų. Taip, tai buvo labai gera karta, kuri išsiskleidė ir toliau rodė labai gerus rezultatus.

Jaunius Sarapas, LTOK


Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

2020/21 m. LKL

10-30 „Lietkabelis“ 18:15 „Dzūkija“
10-31 „Nevėžis-Optibet“ 17:00 „Rytas“
10-31 „Pieno žvaigždės“ 17:00 „Cbet“

2020/21 m. Eurolyga

10-29 CSKA 21:00 „Valencia“
10-29 „Zenit“ 21:00 „Panathinaikos“
10-29 „Maccabi“ 21:05 „Fenerbahče“
10-29 ASVEL 21:45 „Žalgiris“
10-29 „Real“ 22:00 „Bayern“
10-30 „Olympiacos“ 21:00 „Anadolu Efes“
10-30 „Chimki“ 21:00 „Crvena Zvezda“
10-30 „AX Armani“ 21:45 ALBA
10-30 „Baskonia“ 22:00 „Barcelona“
Tvarkaraščiai
Rezultatai
Lentelės

Lietuvos „A lyga“

Tre 10-28 Riteriai 18 : 30 Panevėžys
Šeš 10-31 Panevėžys 17 : 00 Banga
Šeš 10-31 Žalgiris 17 : 00 Sūduva
Šeš 10-31 Kauno Žalgiris 17 : 00 Riteriai