„Ryte“ debiutavęs A.Marčiulionis: „Tai yra kitas lygis, kiti greičiai ir kitoks žaidimas“

Šį šeštadienį Vilniuje įvyko naujojo „Betsafe–LKL“ sezono atidarymo rungtynės, kuriose vieni kitiems į atlapus kibo „Ryto“ ir „Juventus“ krepšininkai, o aukščiausiose šalies pirmenybėse debiutavo ir vienas labiausiai intriguojančių Lietuvos jaunųjų krepšininkų.

Tai – Augustas Marčiulionis, aštuoniolikmetis legendinio Lietuvos krepšininko bei pirmojo LKL prezidento Šarūno Marčiulionio sūnus.

Iki šiol 193 cm ūgio gynėjas rungtyniavo tik Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), kur praėjusiame sezone fiksavo įspūdingus skaičius – 15,3 taško, 5,8 rezultatyvaus perdavimo, 3,6 atkovoto kamuolio ir 1,9 perimto kamuolio per rungtynes.

Vieną įsimintiniausių pasirodymų įžaidėjas surengė šių metų pradžioje, kai Tauragės komandai atseikėjo galingą trigubą dublį – 27 taškai, 12 rezultatyvių perdavimų, 11 atkovotų kamuolių, prie viso to pridėdamas ir 9 išprovokuotas pražangas.

Tokie sėkmingi metai Augustui atnešė net du individualius apdovanojimus – susižerti geriausio jaunojo krepšininko ir labiausiai patobulėjusio žaidėjo laurai, taip pat vilnietis buvo išrinktas ir į simbolinį NKL žaidėjų penketuką.

Natūralu, kad po tokio sezono jaunajam talentui atėjo laikas karjeroje dėti žingsnį į priekį. Patikėjęs „Ryto“ sistema ir čia jam žadamu vaidmeniu, Augustas nusprendė likti Vilniuje ir naujų aukštumų siekti būtent gimtajame mieste.

Apie naują gyvenimo etapą, sezono pradžią Vilniuje ir žaidimo aspektus, kuriuos pasiimtu iš tėčio, lygos debiutantas kalbėjo su LKL.lt.

– Su kokiomis mintimis ir nusiteikimu pasitinki šį sezoną, kuris tau bus pirmasis tokiame lygyje?

– Visų pirma – džiaugiuosi dėl to, kad galėsiu visą dėmesį skirti krepšiniui, nereikės eiti į mokyklą. Bus nelengva, nes reikia prisivyti kitus žaidėjus, daug ką išmokti, bet naują gyvenimo etapą pasitinku su pozityviomis mintimis ir su dideliu noru.

– Ties kuriais aspektais labiausiai dirbai vasarą ir kaip tas darbas atrodė?

– Pradžioje dirbau fizinio pasiruošimo gerinimui, tam šią vasarą skyriau daug laiko. Kai jau buvo galimybė nueiti į salę, ties savo individualiais įgūdžiais dirbau su treneriais. Gerinau driblingą, metimą. Metimui skyriau daug dėmesio, todėl jaučiuosi daugiau juo pasitikintis.

– Kaip tave sutiko naujieji komandos draugai? Galbūt turėjote krikštynas ar kažką į tai panašaus?

– Pradžioje susirinko tik lietuviai. Veteranai, vyresni žaidėjai draugiškai sutiko, jie ir padeda, ir pataria. Kažko ypatingo nebuvo. Kaip jauniausias žaidėjas turiu savo užduotis, kurias vykdysiu sezono metu – reikės kažką atnešti ar paprašytam padaryti.

Vėliau atvyko legionieriai, jie irgi gerai įsilieja į kolektyvą. Vieni kitiems padedam ir kol kas viskas labai gerai, komandos atmosfera gera. Rūbinėje yra žmonės, čia žaidžiantys ne pirmą sezoną – Arnas Butkevičius, Mindaugas Girdžiūnas. Prie jų priskirčiau ir Martyną Echodą, kuris, nors ir nėra veteranas, bet „Ryte“ žaidžia jau ne pirmą sezoną, tad irgi rūbinėje turi balsą. Su visais lietuviais, kurie yra komandoje, šnekamės, juokaujam ir viskas yra tikrai labai gerai.

– Treniruotėse daugiausiai tenka žaisti prieš Demetriusą Jacksoną ir Dovį Bičkauskį, kaip pavyksta atsilaikyti ir pačiam duotį atsaką labiau patyrusiems žaidėjams?

– Kaip įžaidėjai jie yra labai fiziškai stiprūs – tiek Demetriusas, tiek Dovis. Sunkiausia būna tada, kai reikia įveikti jų gynybą, nes jie gerai laikosi ant kojų ir turi stiprią viršutinę kūno dalį. Reikia ieškoti kitų būdų, kaip juos pergudrauti, nes negaliu jų numušti, bet tai yra gera patirtis – tenka įjungti galvą ir žaisti gudriau. Tai man labai padeda.

– Ką labiausiai norėtum pagerinti savo žaidime šiemet?

– Yra labai daug dalykų, kuriuos reikia tobulinti. Tai yra kitas lygis, kiti greičiai, kitoks žaidimas. Visų pirma, reikia taikytis prie greičio, kad jis man nebūtų toks neįprastas, pajausti žaidimą. Yra daug detalių, kurių galiu mokytis ir iš kitų žaidėjų, ir iš trenerio. Detalės, žaidimo situacijų skaitymas – ties čia noriu kiek įmanoma labiau patobulėti.

– Komandoje naujokas esi ne tik pats, bet ir vyriausiasis treneris Donaldas Kairys. Kaip apibūdintum darbą su šiuo specialistu, ko jis iš tavęs labiausiai reikalauja?

– Treneris, kaip ir visur sakoma, mėgsta greitą krepšinį, su greitomis atakomis, bet ir neįsiveliant į didelį klaidų ar neparuoštų metimų skaičių. Iš manęs, kaip ir iš kitų įžaidėjų, reikalaus, kad vadovaučiau komandai, veržčiausi į baudos aikštelę, komandos draugams skirstyčiau perdavimus, būčiau tas žmogus, kuris visus sukvies ir pasakys, kaip žaisim, kokį derinį darysim ar kaip ginsimės. Įžaidėjo rolė yra svarbi, todėl ir užduočių aikštėje bus nemažai.

– Tikriausiai vis dar sulauki tėčio patarimų, tačiau kiek tenka pačiam su juo susigrumti aikštėje ar bent jau mesti iššūkį „Minuso“ žaidime?

– Daugiausia būna to, kad pasitreniruojam, jis man kažkuo padeda, parodo ar pamokina įvairių dalykų. Dabar jis yra ilgai nežaidęs krepšinio, todėl būtų sunku tai daryti, bet pasitaiko kartu sužaisti „Minusą“. Kad prisimintų kaip mesti, jam daug nereikia, o tada jau pradeda deginti tinklelį. Man dar reiktų padirbėti iki to, kad galėčiau mesti iššūkį.

– Ką labiausiai norėtum pasiimti iš jo žaidimo ir turėti savo arsenale?

– Norėčiau turėti jo fizinę jėgą ir duomenis. Nesiskundžiu ir pats, manau, kad tie duomenys yra neblogi. Jo jėga, charakteris – labai geros savybės. Iš pačio žaidimo norėčiau pasiimti prasiveržimą, kuris buvo stipriausioji jo pusė. Pasisavinčiau gebėjimą atsistumti žmogų, eiti į kontaktą.