Absoliutus šalies kultūrizmo čempionas J.Poliakus: „Kultūristas turi būti visiems skanus saldainis“ (24)
Justas Poliakus l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Abejojau, ar pavyks! Mačiau, kad šiais metais Lietuvos pirmenybėse dalyvauja visi stipriausi. Tačiau jau varžybų metu sulaukiau komplimentų „Be konkurencijos“, „Nėra klausimų“. Netikėjau, bet dabar matome rezultatą“, – su plačia šypsena veide sportas.lt pasakojo antrą kartą šalies absoliučiu kultūrizmo čempionu tapęs 27-ų šiaulietis Justas Poliakus.
Šį titulą jis buvo iškovojęs 2015-aisiais, o pernai vos vienu tašku pralaimėjo Georgi Mačavariani.
„Šįkart vienareikšmiškai laimėjau – laukiau to penkerius metus. Per tuos metus darbavausi ties didžiausiu savo trūkumu – nugaros raumenimis. Šią raumenų grupę treniruodavau dukart per savaitę. Atrodo, pavyko viską pataisyti, pasistūmėti su kitomis raumenų grupėmis – kojos užaugo, talija neišplatėjo. Šį tą nulipdėme. Dabartiniu rezultatu esu patenkintas“, – kalbėjo J.Poliakus.
- Meluoji, jūs, kultūristai, niekada nebūnate savimi patenkinti.
- Ach, taip, čia tikra tiesa (juokiasi).
- Rugsėjo 15-21 dienomis – Europos čempionatas Ispanijoje. Koks nori pasirodyti ten?
- Pirmiausia, visada noriu laimėti. Šįkart mažasis tikslas – aukštesnė vieta negu pernai. Praeitais metais buvau ketvirtas. Taip nusprendė teisėjai. Viskas tvarkoje – prizininkai tikrai buvo geresni už mane. Šįkart noriu būti aukščiau – bent bronza.
- Sunku susitaikyti su ketvirta pozicija?
- Žinoma, bet savimi buvau patenkintas, nes 2017-aisiais net nepatekau į TOP-15. Tad ketvirtoji vieta man jau atrodė geras pasiekimas – juk tai buvo laiptelis aukščiau. Prieš trejus metus Europos čempionate buvo sujungtos dvi kategorijos – iki 85 ir iki 90 kg. Tada mūsų buvo beveik 30 dalyvių. Tačiau pernai kategorijos buvo atskiros. Aš varžiausi svorio kategorijoje iki 85 kg – per aštuonias valandas nusimečiau aštuonis kilogramus. Niekas netiki, bet aš norėjau „tilpti“ į 85 kilogramus – nevalgiau, negėriau, spjaudžiausi, vaikščiojau, į pirtį keliavau.
- Justai, pats varžybose dalyvauji nuo 2011-ųjų. Kaip, manai, kuo kultūrizmas pasikeitė, o gal ir iki šiol keičiasi?
- Čia visada buvo vertinamas raumenynas, kūno reljefas – niekada nelaimėsi, žengęs į sceną „riebus“. Anksčiau, galbūt, buvo norima, kad kultūristas būtų didelis, „gabalinis“, o dabar laimi estetika. Tai yra natūralu. Juk norisi, kad žmonės, pamatę kultūristą, pagalvotų „Noriu būti kaip jis“. Didelės trapecijos, viena ranka stambesnė už kitą – tai slenka į praeitį. Kultūristas dabar scenoje turi būti visiems skanus saldainis.
- Į ką pats norėjai būti panašus, pradėjęs kilnoti svarmenis?
- Neslėpsiu, atėjęs į salę ir pamatęs visus „Fortūnoje“ iškabintus plakatus, pasakiau, kad niekada gyvenime toks nenorėsiu būti. O dabar? Kad tik toks ir būčiau.
- Pameni, kiek pačiam drąsos kažkada reikėjo užeiti į salę?
- Drąsos? Draugas pakvietė...
- Čia viena tų istorijų, kuomet draugai pakviečia, o vėliau dingsta?
- Taip, aš jau ir nebežinau, kada paskutinį kartą jį esu matęs. Bet tada jis mane pakvietė, sakė, kad ramiai pasportuosime. O man visai patogu – per salės langus matau savo namus. Tai tiek čia tos drąsos ir tereikėjo... Čia pasportavome metus, draugas pasiūlė pereiti į kitą klubą. Ten man pasiūlė save išbandyti varžybose. Aš joms pasiruošiau – rezultatą matome toje legendinėje nuotraukoje su Arūnu Vandžiu. Paragavau varžybų, grįžau į „Fortūną“... Ir vieną dieną čia prasilenkiau su pačiu Arūnu. Jis manęs paklausė, gal norėčiau sudalyvauti varžybose. Aš ir pasakiau „Esu su tavim dalyvavęs“. O jis man „Tu nemeluok, baik pezėti“. Aš jam tik, šast, tą nuotrauką. Pasijuokėm, bet taip ir prasidėjo mūsų bendras kelias. Jis mane lipdė, lipdė, lipdė ir tik jo dėka dabar esu ten, kur esu.
Arūnas Vandys ir Justas Poliakus 2011-aisiais | asmeninio archyvo nuotr.
- Kokį vaidmenį kultūrizme atlieka treneris?
- Aš galiu kalbėti tik apie Arūną. 80 procentų manęs yra jis... Tikrai. Ir pagalba, ir patarimai – jis mane pažįsta nuo A iki Z. Jis žino, kaip mano kūnas reaguoja į vieną ar kitą maistą, ką ir kada darysime. Dar kartą apsižvalgykite, pažiūrėkime į plakatus – čia yra „Mr. Olympia“ varžybų laimėtojai. Ir jie visi turėjo trenerius. Manau, kad kitaip profesionalios karjeros pradėti net neįmanoma.
- Kas toliau, Justai?
- Dabartinė svajonė, žinoma, yra Europos čempionatas. Noriu tapti Europos čempionu. Vėliau? Gal pasaulio čempionatas. Dar vėliau? Galbūt, norėčiau keisti federaciją ir važiuoti į JAV, tapti NPC sportininku. Norėčiau bent pastovėti scenoje šalia didžių atletų varžybose... Ar bent pasigrimuoti tose pačiose patalpose su jais.
- Nuo kada apie tai svajoji?
- Manau, kad nuo 2015-ųjų.
- Ar tos svajonės ir gimdo norą būti su šia sporto šaka?
- Mane laiko žodis „sportininkas“. Mane veža sportininko karjera. Aš turiu tikslą, planą – metinį, dvejų ar trijų metų, esu disciplinuotas. Aistra, grimo kvapas, dalyvavimas varžybose – tai mane užburia. Na, aš galiu valgyti skanų maistą, bet bėgant laikui jis man tampa neskanus – pasiilgstu dietos tam, kad pasiilgčiau skanaus maisto. Pasiilgstu kūno reljefo, tos kankynės, grimo, kelionių. Tai verčia tobulėti. Kodėl juokiesi?
- Nes vardiji dalykus, kurių pasiilgtų, manau, retas.
- Turi tai patirti. Manau, kad kiekvienas sportininkas žino, kas yra dieta. Bent jau tas, kuris yra tapęs prizininku svarbiose varžybose. Aštuntas? Devintas? Tikiu, kad jie tikrai kažką ragauja dietos metu (juokiasi).
- Kaip tau sekasi su dietomis?
- Aš valgau tai, ką man leidžia valgyti treneris. Aš nė šaukščiuko pro šalį – kaip pasakyta, taip ir darau. Nes žinau, jei nukrypsiu, bus blogai. Aš nenoriu užimti šeštos vietos, nenoriu būti penktas. Mano tikslas – pergalė, todėl darysiu tai, kas yra pasakyta. Atvirai? Taip, būna, kad pasiimu saldainį, jį išsilukštenu ir tada galvoje suskamba „Ar tu nori būti šeštas, ar nori būti čempionu?“ Tada suvynioju saldainį į popieriuką ir padedu atgal.
- Treneriui apie tai esi pasakojęs?
- Žinoma. Jis tai supranta.
- Tai pasitikėjimu grįstas ryšys?
- Taip... Salėje sako, kad mes kaip tėvas ir sūnus. Ryšys yra labai glaudus. Jis visada žino, ką aš veikiu, ar esu valgęs, visada pasidomės, kiek sveriu, kaip jaučiuosi, ar noriu valgyti. Manau, toks ir turi būti trenerio ir auklėtinio ryšys. Kitaip nieko nebus. Jis klausia, o aš turiu sakyti, kaip yra.
- Esi jam melavęs?
- Nesu. Jis viską apie mane žino. Pameluosiu, kažko nepasakysiu? Mes pavėluosime su tinkamais sprendimais ir vėliau jau klaidos neištaisysime. O tada ir treneris nežinodamas suks galvą, kas čia nutiko, o ir man ant sąžinės kabės. Kam to reikia? Esu atsidavęs sportui 100 proc., todėl žinau, kad meluodamas jam, aš pameluosiu sau, išduosiu save. Todėl nėra prasmės.
- O sapnavai kultūrizmo varžybas?
- Ne. Tik per dietą esu sapnavęs spurgas... Maistą dažnai sapnuoju, bet varžybų dar neteko. Niekada nejaučiu jaudulio varžybose. Gal todėl jų ir nesapnuoju. Atvykęs į varžybas aš jau žinau, kad esu viską padaręs ir nieko jau nebepakeisiu. Tai man nekelia nerimo. Varžybos – tai pasimėgavimas demonstruojant tai, ką nuveikei sporto salėje.
- O varžybas, kuriose scenoje stovi su vyrukais iš plakatų, jau esi įsivaizdavęs?
- Esu.
- Ir?
- Aš atrodžiau taip, kaip atrodau dabar (juokiasi). Tai svajonės.
- Tiki, kad jos pildosi?
- Tikiu, gal ne taip greitai, kaip norėčiau, bet pildosi.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
