E.Gudiškis atskleidė, kuo skiriasi MTB maratonui skirtas dviratis nuo paprasto

 Sako – dviračio neišrasi. Tačiau su kiekvienais metais dviračių gamintojai sugeba pristatyti bent mažą naujovę. Taigi kiekvienais metais atotrūkis tarp lenktyninių ir rekreacinių dviračių tik didėja. Po savaitės sudėtingiausiame Europos MTB dviračių maratone „Swiss Epic“ dalyvausiantis Eimantas Gudiškis papasakojo, kuo skiriasi tokioms lenktynėms skirtas dviratis nuo tokių, kuriais žmonės važinėja atostogose ar kiekvieną dieną.

Kiekvienas gramas svarbus

Abiejų tipų dviračių gamybos kelias skiriasi nuo pat pirmo žingsnio. Pavyzdžiui, beveik visos E. Gudiškio „Scot Spark RC 900 WC AXS“ dalys – rėmas, vairas, ratai, sėdynkotis su sėdyne –  pagamintos iš lengvo ir tvirto anglies pluošto. Vien rėmas sveria mažiau nei 2 kilogramus, o pilnai surinktas dviratis apie 10 kilogramų.

„Nuo įprasto dviračio jis skiriasi tik keliais kilogramais. Tačiau varžybose reikia važiuoti labai greitai tiek lygumose, tiek į kalnus. Net ir keli šimtai sutaupytų gramų leidžia minti greičiau ir ilgiau“, – pasakoja dviratininkas.

Tuo tarpu įprastas rekreacinis dviratis sveria beveik 15 kilogramų. Jis dažniausiai turi tik priekinį amortizatorių, kuris leidžia patogiau įveikti duobes ir bortelius. To pilnai užtenka atostogoms ir kasdieninėms kelionėms, tačiau kalnuose taip lengvai važiuoti nepavyks.

Taip yra todėl, kad MTB lenktynėms skirti dviračiai dažniausiai turi pilno tipo pakabą: galinį ir priekinį amortizatorius. Kaip ir sportiniuose automobiliuose, čia galima reguliuoti jų kietumą, eigos ilgį ir ištraukimo greitį. Daugumą parametrų galima keisti rankenėle ant vairo arba amortizatoriaus.  Važiuojant į stačias ir nelygias įkalnes toks dviratis nuolat išlaiko sukibimą su keliu ir leidžia dviratininkui į kalną įvažiuoti gera forma. Tuo tarpu leidžiantis greitai žemyn, amortizatoriai sugeria akmenų, šaknų ir duobių smūgius ir leidžia pilnai kontroliuoti dviratį.

Nauja pavarų perjungimo era

Standartiniuose dviračiuose pavarų sistemos iš esmės per pastarąjį dešimtmetį nepasikeitė. Priekyje jie turi dvi arba tris žvaigždes. Dviratininkas turi platų pavarų pasirinkimą, todėl lengviau gali įvažiuoti į statesnius kalnus arba lėkti su vėju lygiu keliu ar nuo kalno.

Tuo tarpu MTB lenktynėms skirti dviračiai priekyje turi tik vieną žvaigždę. Tokia konstrukcija stipriai sumažina dviračio svorį, nes nebereikia priekinės pavarų rankenėlės, perjungėjo ir papildomų žvaigždžių. Mažesnis pavarų pasirinkimas reiškia greitesnę reakciją į pasikeitusį reljefą. Todėl mažiau komplikuota ne tik dviračio konstrukcija, bet ir važiavimas.

„Supaprastina visą perjungimo sistemą, nes nereikia perjunginėti priekinių pavarų. Todėl galima pakankamai lengvai važiuoti lygumose, tiek turėti pakankamai lengvas pavaras važiuojant į kalną. Tai ir yra svarbiausia, nes „Swiss Epic“ lenktynėse į kalnus, mums reikės važiuoti po 40 ir daugiau minučių“, – apie skirtumus pasakoja E. Gudiškis.

Dar labiau skiriasi pavarų perjungimo svirtelės. Įprastame dviratyje pavaros perjungiamos trosinėmis rankenėlėmis. MTB maratonų lenktynėse tokia sistema gali gauti purvo, drėgmės arba būti mechaniškai pažeista. Todėl šiandien lenktyniniuose dviračiuose rasite elektronines pavarų perjungimo sistemas. Svirtelės labiau primena elektroninius klavišus. Jie perduoda signalą į gale esantį perjungėją ir jis pakeičia pavarą. Svirteles taip pat galima programuoti, kad grandinę staiga iš bet kurios pozicijos permestų ant aukščiausios arba žemiausios žvaigždės.

„Mano dviratis turi elektroninę „Sram XX1 AXS“ pavarų sistemą. Todėl galiu nesirūpinti dėl purvo ir kitų netikėtumų. Pavaros jungiamos sklandžiai, o pirštais galiu nenaudoti jėgos, nes svirtelė yra tarsi klavišas“, – pabrėžia dviratininkas.

Greitis – geruose stabdžiuose

Įdomu tai, kad labai daug greičio MTB varžybose slypi stabdžiuose. Jie turi būti stiprūs ir dozuoti stabdymo jėgą net pagal menkiausią dviratininko paspaudimą.

„Visi varžybiniai dviračiai turi hidraulinius diskinius stabdžius. Kai leki nuo kalno 60-70 km/val. greičiu, privalai turėti galimybę stabdyti tiek švelniai, tiek staigiai. Visą tai galiu daryti su vienu pirštu ir bet tokiose greitose situacijose važiuoti pakankamai ramiai“, – apie įspūdžius pasakoja E. Gudiškis.

Akivaizdu, kad tokiais greičiais dviratininkai per atostogas arba kasdieninėse kelionėse nevažinėja, todėl dažniausiai jų dviračiai turi stadžius su troseliais. Jie leidžia efektyviai sustoti, tačiau nepasižymi didele stabdymo galia ir taip lengvai nepasiduoda stabdžių dozavimui.

Sunkiausios dviračių varžybos Europoje

Rugpjūčio 18-22 dienomis Arnoldas Valiauga iš „Colibri Cycling“ mins dviračių Dakaru vadinamos „Epic“ serijos Šveicarijos etape. „Swiss Epic“ lenktynėse Alpių kalnais dviratininkai per penkias dienas nuvažiuos 333 kilometrus ir visąlaik turės važiuoti kartu. Dviratininkai per visas dienas surinks beveik 13 kilometrų sukilimo. Atrodo, kad per vieną dieną reikės nuvažiuoti ne tiek ir daug. Tačiau kilometrai drieksis specialiais MTB dviračių takais, atšiaurioje gamtoje ir net kalnų šlaitais. Vien pirmą dieną dalyviai pakils į beveik 2,5 km aukštį virš jūros lygio. Sudėtingi takai ir išretėjęs oras pasirūpins, kad laimėtų atkakliausia ir stipriausia komanda.