Latvijos rinktinės gynėja papildė Lietuvos čempionių gretas

 Šiaulių “Gintros-Universiteto” komanda jau grįžta į treniruočių procesą, o pirmadienį išvyks į pasirengimo UEFA moterų Čempionių lygos atrankos turnyrui stovyklą Latvijoje.

Išretintą sudėtį Lietuvos čempionių klubas skelbia papildydamas 28-erių metų Latvijos rinktinės gynėja Anastasija Ročane. Su ja pasirašyta sutartis šiam ir ateinančiam sezonui.

Aukšta 176 cm ūgio žaidėja rungtyniaujanti vidurio gynėjos pozicijoje yra neblogai pažįstama “Gintros-Universiteto” treneriams ir vadovams, o pastaroji taip pat puikiai žino Šiaulių klubą.

Futbolininkė didžiąją savo karjeros dalį praleido atstovaudama Rygos futbolo mokyklos ekipą, o su šia Baltijos moterų futbolo lygoje arba kontroliniuose mačuose “Gintra-Universitetas” susitikdavo kiekvieną sezoną.

A.Ročanei Šiauliuose teko svečiuotis ir praėjusią vasarą, kuomet ji atstovavo Rygos “Dinamo” klubą, o komandos susitiko Baltijos lygos rungtynėse.

Palikusi Rygą pernai gynėja pradėjo legionierės karjerą bei išvyko rungtyniauti į Bulgariją, kur tapo šalies vicečempione.

Apie naują etapą, prisiminimus iš rungtynių žaidžiant prieš “Gintrą-Universitetą”, sugebėjimą profesionalės karjerą suderinti su trenerės darbu bei mamos pareigomis A.Ročane papasakojo oficialiai klubo svetainei.

– Papasakok kada pradėjai sportuoti futbolą, kaip klostėsi tavo karjera iki atvykstant į “Gintros-Universiteto” gretas?

– Žaisti futbolą pradėjau būdama 12-os metų. Sportavau ir tobulėjau Rygos futbolo mokyklos sistemoje, augau kartu su savo karta, kol pravėriau pagrindinės komandos duris. Ten žaidžiau didžiąją savo karjeros dalį, o prieš du metus pakeičiau klubą – nusprendžiau apsivilkti kitos Rygos miesto ekipos “Dinamo” marškinėlius. Pernai iš agento sulaukiau skambučio su pasiūlymu išvykti rungtyniauti į Bulgariją bei išbandyti legionierės duoną. Atstovavau FK “Paldin” ekipą bei su ja tapome šalies vicečempionėmis.

– Kokioje pozicijoje rungtyniaudama jautiesi geriausiai? Kokias išskirtum savo stipriąsias žaidimo puses?

– Beveik visą karjerą žaidžiu centro gynėjos arba atraminės saugės pozicijose. Taip pat teko rungtyniauti ir krašto gynėjos vietoje. Komfortabiliai jaučiuosi visose gynybines funkcijas atliekančiose pozicijose, kadangi mėgstu dvikovas, esu pakankamai aukšta, gerai žaidžiu galva.

– Kokie buvo pagrindiniai motyvai lėmę tavo apsisprendimą atvykti į Lietuvos čempionių gretas?

– Visų pirma tai stiprus, gilias tradicijas, tvirtą pagrindą turintis klubas, eilę metų dominuojantis ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltyje, kasmet siekiantis aukštų rezultatų UEFA Čempionių lygoje. Pamenu, kad jau prieš kelis metus turėjome pokalbį su klubo vadovais, kad galbūt galėčiau persikelti į “Gintrą-Universitetą”, tačiau tuomet aplinkybės nebuvo itin palankios. Čempionių lygoje žaidžiau atstovaudama Rygos futbolo mokyklą, norėjau kuo daugiau laiko praleisti su šeima, auginau dukrą, tuo pat metu tik ką buvau stojusi prie Latvijos U-17 merginų rinktinės trenerės vairo. Giliai širdyje jaučiau, kad prarandu puikią galimybę, tačiau tikėjau, kad ir toliau sportuodama sulauksiu ir kito šanso, o štai ir jis (šypsosi).

– Prieš “Gintrą-Universitetą” tau teko žaisti daugelį kartų. Galbūt yra rungtynės, kurios tau įstrigusios labiausiai?

– Pasakysiu atvirai – vykti rungtyniauti prieš “Gintrą-Universitetą” niekada nebuvo pats didžiausias malonumas. Esu tvirto charakterio, užsispyrusi, kovinga žaidėja, visada norėdavau ir tikėdavau, kad galime duoti rimtą kovą ir tokių rungtynių tikrai buvo. Vis tik labiausiai man įsiminė rungtynės prieš maždaug tris metus, kuomet čia, Šiaulių centriniame stadione, Baltijos lygos rungtynėse pralaimėjome tik po atkaklios kovos 2:3.

– Komandoje esi naujokė, tačiau dalį žaidėjų turbūt pažįsti arba bent jau prisimeni iš susitikimų ne tik su “Gintra-Universitetu”, bet ir varžantis Lietuvos bei Latvijos rinktinėms?

– Tikrai taip. Pažįstų Vestiną, Dovilę, Gretą, trenerę Tatjaną. Jos jau ne vienus metus rungtyniauja komandoje, o taip pat ir rinktinėje. Kai kurias kitas merginas taip pat prisimenu iš akistatų aikštėje, o netrukus turėsiu galimybę susipažinti ir su absoliučiai visomis žaidėjomis, trenerių personalu, todėl nekantrauju prisijungti prie treniruočių proceso.

– Turi šeimą, augini dukrą, žaidi futbolą ir dirbi trenere. Kaip pavyksta visa tai suderinti?

– Viską suderinti pakankamai sudėtinga, bet esant palankioms sąlygoms – įmanoma. Dar žaisdama Rygos futbolo mokykloje pradėjau treniruoti mergaites, sulaukiau pasitikėjimo ir galimybės stoti prie Latvijos U-17 merginų rinktinės vairo, o asmeninis gyvenimas su profesiniais reikalais nesikirto. Daug sudėtingiau buvo kuomet nusprendžiau išbandyti laimę svetur ir pratęsti karjerą užsienyje. Viena vertus orientavausi tik į futbolą, gyvenau juo, tačiau daugiau nei pusmetį nemačiau savo šeimos, dukrytės, teko atsisakyti ir trenerės pareigų klube bei rinktinėje. Vis dėlto esu laiminga, kad išdrįsau priimti šį iššūkį, nes jis man suteikė patirties, leido giliau suvokti savo vertybes. Dabar pradėsiu dar vieną naują etapą, kuris man teikia daug pozityvo. Esu visai netoli namų, vos per 150 kilometrų, turėsiu galimybę išbandyti savo jėgas aukšto meistriškumo komandoje, o taip pat jau nekantriai laukiu sugrįžimo į UEFA Čempionių lygos turnyrą.