Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

14 metų Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinėje žaidęs ir 16 metų Elektrėnų „Energijos“ klubui atstovavęs 37-erių metų Dovydas Kulevičius dar praėjusį sezoną turėjo pradėti naujas pareigas legendiniame Lietuvos ledo ritulio klube, tačiau dėl nesutarimų su Elektrėnų ledo rūmų ir Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklos valdžia, D.Kulevičiui teko ieškotis naujos darbo vietos.

Sulaukęs Vilniaus „Geležinio vilko“ mokyklos įkūrėjo ir direktoriaus Andrejaus Jadkausko pasitikėjimo, D.Kulevičius savo žiniomis pradėjo dalintis su Vilniuje ledo ritulį žaidžiančiais vaikais, o galiausiai ir stojo prie „Geležinio vilko“ jaunimo komandos vairo bei Lietuvos ledo ritulio čempionate debiutavo kaip treneris.

Nesusitarus su Elektrėnų ledo arena ir „Energijai“ praleidus metus nedalyvaujant Lietuvos čempionate, prieš naująjį sezoną įvyko persitvarkymas, po kurio „Geležinis vilkas“ ir „Energija“ sujungė savo pajėgas, o D.Kulevičių sugrąžino ten, kur jis yra visada laukiamas ir jau yra tapęs klubo veidu.

D.Kulevičiaus „Energijoje“ ateinančiame sezone laukia nemažai naujų iššūkių: jis turės ne tik sustyguoti jaunimo ir veteranų bendrą žaidimą, tačiau ir atvesti komandą į čempionų titulą. Kaip sakė pats D.Kulevičius, „Energijos“ tikslas niekada nėra ir nebuvo kitoks – tik pirmoji vieta.

Su D.Kulevičiumi pasikalbėjome apie paskutinį jo, kaip žaidėjo, sezoną, gyvenimą karantino metu, sprendimą palikti Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklą, laukiantį trenerio darbą „Energijoje“, savo savybes, Lietuvos jaunimą ledo ritulyje, „Energijos“ komplektaciją ir laukiančius iššūkius naujame sezone.

– Praėjo jau daugiau nei metai, kai oficialiai baigei savo žaidėjo karjerą. Kokie jausmai užplūsta dabar prisiminus savo paskutinį žaidėjo sezoną (2018/19 m.)?

– Jausmai geri, nes laimėjome Lietuvos čempionatą. Buvo sunku, nes tą sprendimą baigti karjerą jau buvau priėmęs anksčiau, maždaug sezono viduryje. Kai nuolatos rungtyniauji su tomis pačiomis trimis komandomis, tas žaidimas pasidaro nebe toks azartiškas ir malonus, nėra to jausmo, kai atrodo, kad kiekvienos rungtynės yra lemiamos. Daug metų jau dirbau su vaikais, reikėjo viską derinti – „Energijos“ rungtynes su vaikų ir panašiai. Kadangi trenerio darbas jau buvo tapęs pagrindiniu, tai pasirinkau baigti žaidėjo karjerą.

– Prisiminti savo žaidėjo karjerą malonu?

– Aišku malonu, bet dabar, kai esu vyresnis ir žiūriu į praeitį, tai pagalvoju, kad galbūt galėjau pasiekti kažką daugiau, jeigu tada būčiau dabartinio mąstymo. Bet nesigailiu dėl savo karjeros, nes Lietuvos ledo ritulyje kažką pasiekiau, laimėjau, turėjau ir asmeninių apdovanojimų.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

– Į Lietuvos ledo ritulio istoriją Dovydo Kulevičiaus vardas tikrai bus įrašytas.

– Tikiuosi, kad įrašys, nes mūsų ta ledo ritulio istorija tokia šiek tiek duobėta. Gal kažkada ateis laikas ir kokius marškinėlius pakels čiuožykloje. Norėtųsi tokių dalykų, bet kaip bus, taip bus.

– Kaip ši vasara profesine prasme skyrėsi nuo įprastų?

– Visi tie karantinai daug ką sumaišė, tačiau vis tiek dėmesį skyriau treniruotėms ir vaikams. Kai anksčiau būdavo, kad vasarą ilsėdavomės, tai dabar yra darbymetis. Vaikams karantino metu sugalvojome visokių užduočių. Nors „online“ treniruočių nedarėme, nes matėme, kad tai nėra tikslinga, tačiau turėjome kitų būdų, kaip juos užimti. Mano manymu, vaikui neparodysi internetu kaip taisyklingai atsistoti, kaip teisingai daryti pratimus. Kad būtų užimtumas, vaikams duodavome įvairių užduočių, kuriomis skatinome išradingumą. Jie kėlė įvairius vaizdo įrašus, o kuris surinkdavo daugiausiai „patinka“, gaudavo prizų.

– Jau prieš praėjusių metų sezoną buvai pasiruošęs žengti kitą žingsnį savo karjeroje ir pradėti treniruoti vyrų klubą. Visgi dėl konflikto tarp „Energijos“ ir Elektrėnų ledo arenos valdytojų teko jiems praleisti sezoną ir pats taip pat turėjai šiuos planus atidėti metams. Koks jausmas buvo tada, kai viskas taip stojo net neprasidėjus?

– Labai liūdna, kad taip atsitiko, bet dabar jau nieko nepakeisi. Mūsų Elektrėnų meras neprisidėjo, kad tame sezone išgelbėtų „Energiją“. Su juo kalbėjau ir asmeniškai, nors jis vėliau sakė, kad aš su juo nešnekėjau. Tai yra nemalonu, bet gavosi taip, kad teko palikti Elektrėnų ledo ritulį ir pradėti dirbti „Geležiniame vilke“. Šio klubo direktorius A.Jadkauskas patikėjo man jaunių komandą, kuri žaidžia Lietuvos čempionate, prie jos prisijungė keletas „Energijos“ žaidėjų ir gavosi, kad startavau kaip treneris Lietuvos čempionate. Manau, kad tikrai neblogai jame pasirodėme, turime tikrai gerų ir perspektyvių žaidėjų. Atkrintamosiose su „Hockey Punks“ neblogai sužaidėme (dėl karantino čempionatas buvo sustabdytas pusfinalio serijai esant 1:2 ir pirmaujant „pankams“) ir dar nebuvo aišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu ne karantinas.

– Tai Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklą teko palikti ne savo noru?

– Palikau savo noru, nes kai yra tokie santykiai su direktoriumi, kuriuos galima apibūdinti kaip jokiais, tai gavosi, kad reikėjo kažką rinktis. Nenorėjau nutolti nuo ledo ritulio, gavau pasiūlymą ir sutikau. Vilnius nuo Elektrėnų netoli, todėl tai nėra problema. Tiek vaikams, tiek man tai yra naujos treniruotės, todėl atsiranda didesnė motyvacija.

– Galbūt sulaukėte žinučių iš buvusių auklėtinių?

– Tėvai anksčiau apie tai sužinojo, bet kai pranešiau vaikams, buvo nemalonu. Galbūt vieniems buvo tai gerai, kitiems – liūdna, bet tie vaikai jau nebėra mažiukai, jie gavę pagrindus, todėl jeigu turės noro, jie toliau galės sėkmingai tobulėti ir pasiekti savo tikslų ledo ritulyje.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

– Susijungus dviem klubams ir vienoje komandoje esant nemažai jaunimo ir didelę patirtį sukaupusių žaidėjų, kokie laukia didžiausi iššūkiai naujame sezone?

– Mūsų tikslai tokie, kaip visada – tik pirma vieta. Galbūt tai kažkiek gąsdina, nes užduotis nėra iš lengvųjų, bet smagu, nes su tuo jaunimu jau dirbau ir žinau, ko iš jų galiu reikalauti. Su kiekvienais metais jie tobulėja, todėl jaunimo ir veteranų derinys bus labai geras variantas. Jauni žaidėjai turės kur pasitempti ir galės traukti komandą paskui save, o veteranai turės tik prisidėti prie rezultato. Praėjusių metų atkrintamosios parodė, kad jaunimas tikrai gali žaisti neblogai.

– Kas labiausiai treneriui skiriasi pereinant iš jaunimo ledo ritulio į vyrų?

– Veteranai ledo ritulį žaidė daug metų ir daug ką žino, tuo tarpu su vaikais turi daugiau dėmesio skirti jų auklėjimui ir ne tik treniruotėms. Su vaikais gaunasi taip, lyg tu būtum jų tėtis. Turi prižiūrėti ir tai, kad jie gerai mokintųsi. Kartais ateina tėvai ir paprašo, kad pasikalbėtum su vaiku, nes tuo metu jam sunkiau sekasi moksluose ir panašiai. Su vyrais jau yra tik ledo ritulio darbas, kai duodi užduotis, pasakai, ko nori ir prižiūri, kad jie tai išpildytų.

– Su daugeliu Lietuvos ledo ritulininkų esi žaidęs arba esate pažįstami. Kaip galvoji, kaip seksis pereiti iš žaidėjo-žaidėjo į trenerio-žaidėjo santykius?

– Prieš sezoną pakalbėsime, bet bus taip, kaip ir sakydavau vaikams: čiuožykloje esu treneris, o už čiuožyklos ribų – draugas. Tam ir yra treneris, kuris vadovautų komandai, ją suvaldytų ir aikštelėje būtų tvarka.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

– Pats sėmeisi trenerio patirties U-18 ir U-20 rinktinėse bei buvai Dougo Boulangerio asistentu. Kokios patirties pavyko pasisemti iš šio stratego?

– Man labai patiko su juo dirbi ir manau, kad ateityje dar dirbsime kartu. Tikrai daug išmokau, praėjusiais metais Šveicarijoje buvau pas jį stovykloje, sužinojau daug naujų čiuožimo pratimų, rinktinėse taikėme įvairias taktikas, kurias bandysime panaudoti ir „Energijoje“. Prieš būsimą sezoną visame „Geležiniame vilke“ treneriai turės seminarą, kuriame patvirtinsime vieną planą, pagal kurį žinosime, ko reikalauti iš vaikų, kokią taktiką naudoti ir panašiai, kad visos amžiaus grupės žaistų panašiai ir būtų lengviau vėliau pereiti iš jaunesnės komandos į vyresnę. Taip bus lengviau visai mokyklai ir visiems žaidėjams, o nuo to rezultatai turėtų tik gerėti.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apibūdintum save kaip trenerį?

– Nepasakyčiau, kad esu griežtas, daug nerėkiu. Manau, kad rėkdamas tik prarasi balsą, o vaikams geriau yra nubrėžti viską ant lentutės ir paaiškinti, nes kitaip vaikas nuo rėkimo nesupras, kas iš jo reikalaujama.

– Ar Lietuvoje dabar yra tokio jaunimo, kurie turi potencialo pasiekti tiek, kiek pasiekė Dainius Zubrus ar Darius Kasparaitis?

– Lietuvoje tikrai turime to gero jaunimo, jau šiais metais keletą vaikų išvažiuoja į Šveicariją žaisti, mokintis ir gyventi. Yra tikrai neblogų žaidėjų visuose miestuose. Žiūrėsime, kiek jie norės tobulėti, bet viskas yra įmanoma, nes dabar laikai jau pasikeitę. Kai pačiam teko žaisti užsienyje, tai toje pačioje Prancūzijoje suvažiuodavo kanadiečiai, slovakai, čekai, kurie turėdavo tuos ledo ritulio pasus, o į mus, lietuvius, žiūrėdavo taip.. Jie žinodavo Sabonį ir krepšinį, o Lietuvos ledo ritulininkams reikėdavo įrodyti savo vertę bei būti kur kas pranašesniems. Dabar nemažai lietuvių žaidžia užsienyje ir tikrai geruose klubuose bei yra vieni iš komandų lyderių. Europa jau žino, kad lietuviai moka žaisti ledo ritulį. Anksčiau galėdavome važiuoti į Rusiją ar Baltarusiją, o ten ant suoliuko dar šimtas tokių kaip tu, kurie laukia savojo šanso, o treneriai visada žiūrėdavo saviškio, todėl turėdavai būti dvejomis galvomis geresnis už kitus, kad į tave atkreiptų dėmesį.

– Kalbant apie „Energijos“ būsimą sezoną, ar jau pradėjote komplektaciją?

– Sudėtį jau pradėjome formuoti, išplėstiniame sąraše turime nemažai žaidėjų. Iš to preliminaraus sąrašo galėtume suformuoti net dvi komandas, bet yra nemažai žaidėjų, kurie turėtų išvažiuoti į užsienį mokytis ir žaisti, o kadangi dabar situacija dėl koronaviruso yra neprognozuojama, todėl belieka laukti. Iki rugpjūčio galo turėtų būti aiškiau ir žinosime, kas lieka, o kas – ne.

– Ar pačiam jau teko bendrauti su potencialiais komandos nariais?

– Taip, teko. Vilniaus jaunimas yra tikrai patenkinti, kai sužinojo apie šitą projektą. Pradėjome naujų marškinėlių gamybą, žaidėjai renkasi numerius, yra užsakytas ledas, procesas vyksta. Nuo rugsėjo pradėsime čiuožti Vilniuje du kartus per savaitę, o prieš rungtynes galbūt turėsime dar vieną treniruotę. Jaunimas taip ar taip žaidžia įvairaus amžiaus Lietuvos čempionatuose ar Baltarusijoje, todėl jie tikrai gaus žaidybinės praktikos. Į pirmą stovyklą susirinksime jau rugpjūčio 10-ą dieną: pirma savaitė bus lengva, o vėliau dvi savaites kasdieną turėsime po dvi treniruotes.

– Kiek sudarydami žaidėjų sąrašą atsižvelgėte į jo charakterio savybes, o ne tik sugebėjimus ant ledo? Kaip svarbu sukurti gerą atmosferą rūbinėje?

– Iš tikro, tai labai svarbu. Su A.Jadkausku, Rolandu Aliukoniu, Karoliu Kubiliumi ir Vidmantu Mickevičiumi daug kalbėjome apie visus žaidėjus. Aišku, kai kuriems žaidėjams netiko mūsų finansinės galimybės, bet buvo ir tokių, su kuriais už aikštelės esi draugas, bet dėl jų charakterio savybių aikštelėje gali būti sunku sukurti vieningą komandą. Pasirinkome tokią sudėtį, kurie klausytų trenerio reikalavimų, su jais būtų galima dirbti bei rasti bendrą kalbą.

– Pats „Energijoje“ esi praleidęs 16 metų. Ką tau reiškia šis klubas?

– Tai man praktiškai visas gyvenimas. Aš vis dar gyvenu Elektrėnuose ir niekur iš jų neišsikrausčiau. Buvo visko, daug keliavome, žaidėme įvairiausiuose čempionatuose, visose kelionėse būdavo daugybę nuotykių, tiek juokingų, tiek kartais ir liūdnų. Vis tiek tuos dalykus prisimename, pasijuokiame, nes turėjome bendrą didelę šeimą. Lietuvoje nėra tiek daug žaidėjų ir galima sakyti, kad beveik visi veteranai tam tikru metu yra rungtyniavę „Energijoje“. Vieni kitus gerai pažįstame, esame geri draugai ir tai tik į naudą.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

Dovydas Kulevičius | asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar jau turbūt retas žaidėjas, kuris viename klube praleistų tiek metų...

– Taip, nes tokia jau situacija mūsų Lietuvos ledo ritulyje, kad jaunimas neturi ko siekti ir neturi į ką lygiuotis. Jeigu turėtume tokią komandą, kaip kad turi Latvija – Rygos „Dinamo“ – kur vaikai žino, kad jeigu gerai žais, jie savo šalyje papuls į pagrindinę ekipą, kuri rungtyniauja aukščiausiame lygyje bei galės pragyventi iš ledo ritulio.. Pas mus tokia situacija, kad vaikams suėjus 15–16 metų, jie jau žiūri kur išvažiuoti, nes kitu atveju tenka žaisti už mėgėjus ar pusiau mėgėjus. Gaunasi taip, kad daugelis meta ledo ritulį ir tas labai matosi jaunimo rinktinėse. Kaip tik važiuojame į pasaulio čempionatus, taip esame jauniausia komanda, nes žaidėjai išsilaksto. Bent jau dabar jaunimas turi galimybę išvažiuoti į užsienį, nors tėvams tai tikrai kainuoja nepigiai ir ne visi gali sau tai leisti. Tai nėra blogai, nes ten viskas sukasi tik apie ledo ritulį, jie mokinasi ir gyvena ledo rituliu ir lengviau jiems į tai susikoncentruoti. Kai jie užgaus, mūsų ledo rituliui nuo to bus tik geriau.

– Bet jeigu Lietuvoje nebus tokio klubo, kuris rungtyniautų aukštame lygyje užsienyje, tai mūsų ledo ritulys nejudės į priekį?

– Tikrai nelabai judėsime į priekį. Aišku, buvo ir yra daug minčių, bet vis trūksta finansų. Manau, kad reikėtų turėti bent jaunimo komandą, kuri žaistų Latvijos ar Baltarusijos pagrindiniuose čempionatuose, jie kartu gyventų ir kartu mokytųsi. Daugelis užsienio šalių turi sistemą, kuri eina nuo vaikų iki vyrų, tuo tarpu Lietuvoje to nėra. Pas mus viskas yra atskirai: viena mokykla vienaip, kita – kitaip, trečia – dar kitaip. Kažkas kažką naujo sužino, bet niekas informacija nesidalina, trenerių seminarų nėra, nes visi galvoja apie konkurenciją, visi klubai gyvena iš vaikų tėvų, kurie moka už treniruotes. Jeigu viena mokykla pasidalins informacija su kita, o ji ją geriau išnaudos bei juos aploš, tai tėvai išves vaikus į kitą mokyklą. Tai yra problema, bet jeigu visi dirbtų viena linkme, tai nuo to išloštų rinktinės ir visas Lietuvos ledo ritulys.

Titas Pacauskas
Sportas.lt
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

mldc
2020-08-01 10:57:48
mldc Dovydas, kad nepasidavė Škadausko terorui ir išėjo į geležinį vilką. Smagu, kad tokios legendos nenutolsta nuo ledo ritulio ir tampa treneriais
Atsakyti