S.Maslobojevas: apie „Glory“ situaciją, „Ares“ pasiūlymą ir svajonę kovoti UFC (13)
Sergejus Maslobojevas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Karantinas privertė susimąstyti – didžioji santaupų dalis išgaravo, liko mizeras... Žmonės nuolat klausė, kada prasidės kovos, kada vėl lipsiu į ringą, o aš nežinojau, pradėjau netgi pergyventi dėl nežinomybės. Supratau, kad esu šeimos galva, esu atsakingas už savo šeimą. Laukiame trečio vaiko, įtampa tik auga ir, štai, atskrieja žinia, kad „Glory“ organizacija bankrutuoja“, – atvirą pokalbį su sportas.lt pradėjo kovotojas Sergejus Maslobojevas.
Tik išgirdęs naujienas apie galimą „Glory“, kurios ringe jau šventė dvi puikias pergales, bankrotą, pasaulio kikbokso čempionas suprato, kad kūną pradeda lieti panikos banga.
„Kas toliau?“ – klausė savęs S.Maslobojevas.
„Prisiminiau savo karjerą: tik pradėjau augti „One Championship“ - jie nustojo promotinti mano svorio kategoriją, patekau į „Glory“, apie ką ilgai svajojau - vėl dvi pergalės ir žinia apie organizacijos bankrotą. Tai bent! Pasijaučiau tarsi užburtas“, – kalbėjo 33-ų kovotojas.
Netrukus S.Maslobojevas kreipėsi į kelias kovinio sporto organizacijas. Viena jų – stipri Nyderlandų organizacija „Enfusion“, kuri paprašė atsiųsti savo karjeros istoriją. Kita organizacija, kurios pavadinimą jau spėjo ir pats S.Maslobojevas pamiršti, nieko į elektroninį laišką neatsakė.
- Tačiau jau esi sulaukęs tam tikrų žinių?
- Gyvenimas mane jau ne vieną kartą yra maloniai nustebinęs. Kai „ateina žopa“, gyvenimas man atsiunčia dovaną. Gavau žinutę per „WhatsApp’ą“ iš man visiškai nepažįstamo žmogaus, užsieniečio, kuris manęs paklausė, ką manau apie perėjimą į mišriuosius kovos menus (MMA). Labai stipriai susimąsčiau apie tai. Mintyse sukosi įvairiausi „Gal“ ir „Galbūt“, bet vis prisimindavau, kaip norėjau kovoti „Glory“, kaip svajojau tapti šios organizacijos čempionu, kaip norėjau įrodyti sau ir visam pasauliui, kad aš galiu būti geriausias pasaulyje. Bet dabar supratau, kad reikia išgyventi... Juk valstybė palaiko diplomais. Turiu keturis diplomus nuo prezidentės. Kažkaip vaikai nelabai juos valgo. Pradėjęs svarstyti apie galimybę sugrįžti į MMA, gavau laišką nuo „Glory“ organizacijos. Jame buvo rašoma, kad vyksta persitvarkymas, bet „Glory“ vardas išliks, nė viena sutartis su kovotojais nenutraukiama ir veikla bus tęsiama. Dėl turnyrų buvo pranešta, kad bus laukiama, kada aprims pandemija. Ir tuomet pasijaučiau tarsi balansuojantis ant lyno. Nesupratau, iš kurios pusės vėjas pučia, į kurią pusę tuoj krisiu.
- Bet jau elektroniniame pašte turi naują sutartį?
- Taip, „Ares“ organizacija atsiuntė jau trečią pataisytą variantą, pagal mano prašymus. Paskutinis buvo „jeigu manęs užsimanytų UFC, jie mane paleidžia nuo sutarties be jokių klausimų“. Taip pat svarbus pataisymas: galiu kovoti ir „Glory“ organizacijoje, su kuria turiu galiojančią sutartį. Atrodo, „Ares“ manęs labai nori.
- Kaip manai, ką apie tai mano „Glory“?
- Jie taip pat manęs nori (šypsosi). Ši organizacija nenori rizikuoti ir nelabai nori man leisti kovoti kitur. Sulaukiau atsakymo, kad jiems bus sudėtinga siūlyti man kovas, jei pasirašysiu sutartį su „Ares“. Jie prašo neskubėti, išlaukti. Momentas nėra paprastas. Nežinau, ką daryti. Žinau, kad „Glory“ visada bus mano prioritetas, tai yra mano svajonė, kurią turiu išpildyti. Tačiau dabar man reikia pinigų. Nežinau, ar galiu laukti. Mano šeima turi daug įsipareigojimų ir atsakomybių. Tai žino ir „Glory“, tačiau jie užtruko su atsakymu...
- Primink, tavo sutartis su „Glory“...
- Keturios kovos per metus. Sutartis galioja trejus metus. Tuoj bus prabėgę metai. Dvi kovos. Bet viskas aišku – pandemija. Juk visas pasaulis stovi, merdi.
- Apie ką dar teko bendrauti su „Ares“?
- Aš jiems pasakiau, kad Lietuvoje sunku ruoštis MMA kovoms, kad pas mus yra atskiros sporto šakos, o MMA, praktiškai, nėra. Rengtis MMA kovoms Lietuvoje yra labai sudėtinga. Jie man priminė, kad turime Lauryną Urbonavičių, su kuriuo galėčiau ruoštis kovoms. Tik esmė tame, kad mes su Laurynu – toje pačioje svorio kategorijoje. Paklausiau, kaip jie šį reikalą spręstų. Mane nuramino, kad vienintelė galimybė mums susitikti narve – kova dėl čempiono diržo, kai vienas jau juo yra, o kitas „priauga“ prie to. Tik čempioniška kova. Mes galėtume kartu sportuoti, treniruotis, vienas kitam padėti. Ta galima čempioniška kova? Tuomet reikėtų rengtis atskirai.
- Bet parašas ant sutarties dar nepadėtas?
- Vis dar tempiu gumą. Bet šią akimirką, manau, kad esu linkęs pasirašyti. Turėčiau pusmetį pasirengti kovai.
- Nebijai, kad prarasi galimybę įrodyti, kad esi geriausias pasaulio kikboksininkas, jei nutrūks bendradarbiavimas su „Glory“?
- Bijau, žinoma, bijau. Bet aš turiu galvoti, kaip išsilaikyti, kaip išgyventi, kaip bepildant savo gyvenimo svajonę nepamesti vyriškumo, atsakomybės, kurią nešu. Juk noriu būti pavyzdingu vyru, tėčiu, šeimos žmogumi. Mano šeima labai daug aukoja dėl manęs. Niekada namuose negirdėjau ultimatumo „Arba sportas, arba mes“, niekas manęs neprašė „Neik šiandien į treniruotę“. Suprantu, kiek manęs trūksta šeimynai: žmonai kaip vyro, vaikams kaip tėvo. Nes aš visada kažkur... Nes vis pildau savo svajonę. Kol ją pildau, jaučiuosi gyvas. Noriu aprūpinti savo šeimą. Negaliu vieną dieną pasakyti „Sorriukas, tu į darželį neisi, nes neturime pinigų“ arba „Šiandien mes valgysime grikius kaip vakar ir užvakar“, arba „Mus spiria iš namo, nes neturime pinigų paskolai“. Taip, gali būti, kad reikės atsisakyti savo svajonės. Be to, aš nežinau, kaip man sektųsi MMA narve. Persikvalifikuoti iš kikbokso į MMA? Sudėtinga. Paskutinį kartą kovojau narve prieš pusantrų metų. Rengiausi kovai kelis mėnesius. Nebuvau patenkintas savo pasirodymu. Nejaučiau distancijos... Ėjau kaip į kikbokso kovą. Nėra instinktų. Faktas, kad dabar turėčiau kur kas daugiau galimybių pasirengti geriau. Jau kalbėjau su Tomu Pakutinsku dėl treniruočių su „Rings“ kovotojais. Labai norėčiau jaustis saugiai finansiškai, turėti garantą, bet taip pat noriu turėti ir tvirtą MMA komandą, kuri padėtų semtis žinių, patirties. Būtų smagu aplink suburti tokius pačius sporto fanatikus, koks esu pats. Kikbokse dažniausiai man tenka motyvuoti kitus, o čia viskas būtų kitaip...
- Ką matytumei tokioje komandoje?
- Žvėriškai stiprus T.Pakutinskas, puikiai ir stovėsenoje dirbantis L.Urbonavičius. Pasimokyti turėčiau ko ir iš Teodoro Aukštuolio. Reikėtų, manau, visus juos suburti į vieną krūvą ir ruoštis kartu. Galėčiau pabandyti šią komandą apjungti. Aš nesu pasikėlęs... Kikbokse turiu vardą? Bet jeigu kitas turi kur kas daugiau kompetencijos srityje, kuria susidomėjau, aš klausysiu jo patarimų. Dalinsitės su manimi patirtimi, aš viską priimsiu ir stengsiuosi atidirbti, o visą kritiką priimsiu su pagarba ir padėka.
- Sergejau, prieš tai pokalbyje nuskambėjo ir UFC. Anksčiau nesi kalbėjęs, kad tai yra siekiamybė.
- Tai buvo mano siekiamybė, kol pilnai neatsidaviau kikboksui. Tai buvo siekiamybė ir svajonė.
- Tai buvo senokai.
- Daug metų manęs nebuvo MMA narve... Bet savo karjerą aš pradėjau būtent nuo MMA. Sportavau Muay Thai, imtynėse buvau savamokslis ir kovodavau MMA narve. Esu netgi Lietuvos čempionu tapęs.
- Nebaisu, kad ta pati svajonė pasibeldė po dešimties metų?
- Daugiau negu dešimt metų – vienuolika (juokiasi).
- Ilgai nuspaustas pauzės mygtukas.
- Tuomet nebuvau perfekcionistas, man nerūpėjo, ką moku, ko neišmanau. Tiesiog norėjau muštis. Tai buvo gyvuliškas jausmas. Žinojau, kad iš narvo išeisiu aš arba jis. O dabar? Atrodo, kad šioks toks akmuo ant pečių guli. Žinoma, neramu. Žmona iš proto kraustosi, bet kol kas tyli. Bet žinau, kad kovoti įmanoma. Tik reikia patirties.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
