Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Studentas, treneris ir kovotojas“, – šypsodamasis gyvenimo prioritetus išvardijo laikinojo „MMA Bushido“ pasaulio čempiono diržo svorio kategorijoje iki 70 kilogramų savininkas 23-ų kaunietis Ervinas Fokinas.

Pernai lapkritį klubo „Tora“ auklėtinis pirmajame raunde įveikė Italijos kovotoją Alessio Leoni ir iškovojo laikinąjį čempiono diržą. Čempiono titulas šioje svorio kategorijoje priklauso Ignui Barysui.

„Čempiono diržai? Tai įvertinimas! Juk kiekvienas sportininkas nori sau įrodyti, kad prakaitą salėję lieja ne veltui, – sportas.lt sakė E.Fokinas. – Todėl čempiono diržai yra puikus įrodymas, kad einama teisinga kryptimi. Tačiau manau, kad čempiono vardas yra banalus: gali būti sau čempionas ir neturėdamas diržo, kitiems taip pat gali būti čempionas jo neturėdamas, o kartais niekam nesi čempionas, bet turi diržą. Tikro čempiono pasaulyje nėra, nes visada pasaulyje atsiras geresnis už tave – „numerio vienas“ nėra ir niekada nebus“.

Bet žvelgdamas į savo „MMA Bushido“ ir Shindokai-kan karatė čempiono diržus E.Fokinas jaučiasi laimingas.

„Juk darau tai, kas man patinka: ir trenerio darbas, ir technikos, pritaikomos kovoje, analizė. Galbūt, per pastaruosius kelerius metus vis rečiau kovoju, nes kiekvieną kartą noriu išeiti kur kas geriau pasirengęs. Stebintys mano kovas, manau, jau pastebėjo, kad kiekviena mano kova yra vis aukštesniame lygyje, – kalbėjo E.Fokinas. – Žinau, kad ir mane patį yra sunku analizuoti, nes vienoje kovoje aš galiu geriau imtyniauti, kitoje, žiūrėk, aš jau stipriau smūgiuoju. Nuolat analizuoju savo klaidas, pasilieku kuo didesnius laiko tarpus tarp kovų, kad tų klaidų neliktų. Nesu tasai, kuris veržiasi kaupti patirtį, esu tas, kuriam patinka atidirbinėti techniką“.

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

E.Fokinas prisipažino, kad spragos, atrodo, jau visos yra užglaistytos, tetrūksta laisvumo. „Bet čia jau gal atsimušame į patirties stoką, todėl dabar noriu dažniau eiti į ringą“, – teigė laikinasis „MMA Bushido“ čempionas.

– Ervinai, ar pameni, kaip viskas prasidėjo?

– Tai nutiko prieš trylika metų. Pati pradžia – dziudo, nors visą laiką mane domino boksas. Nei tėtis, nei mama manęs nenorėjo leisti į bokso treniruotes. Vis klausdavo, kam man to reikia. Matyt, bijojo, kad tapsiu mušeika. Jie užrašė mane į dziudo būrelį, nes buvau ganėtinai silpnas vaikas, klasėje – mažiausias, kūdžiausias. Jau porą metų lankiau dziudo treniruotes, kai mokykloje įvyko incidentas – prie manęs prikibo vienas iš moksleivių. Aš, žinoma, bandžiau jį permesti, bet man nepavyko, nes priešininkas buvo kur kas sunkesnis. Tuo metu man pasirodė, kad dziudo neveikia... Neprilipo. Norėjau daugiau kontakto. Netrukus užsimaniau eiti į mišriųjų kovos menų treniruotes. Brolis jau sportavo pas dabartinį mano trenerį Ovidijų Antanaitį. Brolis pasakė mamai adresą. Ji mane nuvedė ir aš čia, klube „Tora“, užsibuvau iki šiol.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kaip tai atrodė paauglystėje?

– Norėdavau viską išbandyti, pamatyti, o ir tie „blogiukai“ mane traukdavo. Žinoma, maniau, kad tapsiu labai kietas. Netgi mąstydavau apie muštynes gatvėse. Juk taip norėjosi kažką nuolat įrodinėti. Bet metai bėgo, varžybos keitė varžybas ir supratau, kad nieko man daugiau ir nereikia. Sportas man padėjo atsiriboti nuo tos „blogosios“ pusės. Pradėjau domėtis mokslu apie sportą, supratau, kad gatvėje aš nieko neįrodysiu. Atsirado disciplina, drausmė.

– Pameni pirmąsias varžybas?

– Jų buvo ir dziudo laikais, tačiau didesnis kontaktas – pirmosios karatė varžybos Vilniuje. Karatė Shindokai-kan – čia galima ir smūgiuoti, ir imtyniauti, ir dirbti klinče. Pirmąsias varžybas prisimenu labai gerai, nes per pirmą raundą susilaužiau nykštį. Su treneriu sutarėme, kad bandysiu baigti kovą. Ją laimėjau rankos laužimu. Tai buvo puiki savęs ugdymo pamoka. Kai tau sunku, kai galvoji, kad gali pralaimėti, kai jauti, kad negali, tenka pasirinkti, ar pasiduodi, ar nori laimėti. Tąkart pasirinkau norą laimėti. Galbūt, man pasisekė, tačiau laimėti pavyko.

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip įsibrovei į KOK ringą?

– Viskas prasidėjo nuo S.W.A.T. ringo, nes tiesiog karatė varžybose niekas nenorėjo su manimi kovoti. Netgi Lietuvos čempionatuose atsisakydavo kovoti. Todėl su treneriu nusprendėme, kad reikia išbandyti kažką naujo. Supratome, kad galime išsibandyti MMA kovose. S.W.A.T. turnyruose stovėsenoje buvau žymiai pranašesnis už savo priešininkus, bet buvau labai silpnas imtynėse. Taip ir būdavo: kol stovėsenoje – viskas gerai, tačiau tik mane nusimesdavo į imtynes – gaudavau malkų. Mano treneris sukontaktavo su Roku Naruševičiumi ir pradėjau lankyti braziliškojo džiudžitsu treniruotes. Patobulėjus imtynėse prasidėjo ir pergalės. Po vienos iš pergalių S.W.A.T. turnyre sulaukiau Donato Simanaičio dėmesio, jis pasakė, kad norėtų mane pamatyti KOK ringe. Sutikau. Netrukus išvykau kovoti į Rygą, kur pralaimėjau kovą, nes visiškai „sudegiau“. Juk buvau pripratęs, kad S.W.A.T. turnyruose nebūna gausu žiūrovų, o ten pamačiau apie 5 tūkst. žiūrovų. Ir visi jie palaikė Latvijos atstovą. Išeidinėjau į ringą ir girdėjau baubimą. Perdegiau psichologiškai. Jaudinausi. Bet tą dieną aš supratau, kad man patinka ringas, kad aš to noriu. Taip pat supratau, kad reikia kaupti patirtį. Vėliau sekė ilgas maratonas mėgėjų varžybose, važiavau į varžybas Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Grapplingas, džiudžitsu, karatė, kikboksas – dalyvavau visur. Medalių ir skambių titulų nebuvo, tačiau prisikroviau pilnas kišenes patirties.

– Esi skaičiavęs, kiek kovų esi turėjęs?

– Anksčiau skaičiuodavau, tačiau skaičių pamečiau, bet tikrai jau virš šimto kovų mėgėjuose bus.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Ir visos jos buvo labai įvairios.

– Būtent, tai įvairių disciplinų kovos. Jau minėjau, kad mane žavi technika. Skirtingos disciplinos man suteikia didelį variacijų pasirinkimą – tam tikrą prieskonį. Tai mane žavi. Suprantu, kad dalį žiūrovų žavi tos trumpos – dvidešimties sekundžių – kovos. O kiti mėgaujasi ilgomis, ištemptomis kovomis, kurios primena šachmatų partiją. Pažiūrėkite aukščiausio lygio MMA kovas? Dažniausiai jos greitai nesibaigia.

– Ervinai, ar galima sakyti, kad esi MMA sporto „produktas“?

– Taip, nes mūsų karatė stilius yra labai universalus. Mūsų profesionalų varžybos vyksta narve. 6 raundai po dvi minutes. Pirmi du raundai – su kimono pagal karatė taisykles, pilnas kontaktas be apsaugų. Čia galimas klinčas ir skausmingi laužimai. Kiti du raundai – su bokso pirštinėmis pagal Shindokai kikbokso taisykles. Čia taip pat galimas klinčas ir metimai. Paskutiniai du raundui – Shindokai grapplingas, kuomet nėra laiko limito parteryje. Universalumo netrūksta. Esu jau ne vieną kartą kovojęs pagal šias profesionalų taisykles. Visas kovas laimėjau taškais.

– Pasakojai apie savo spragas. O kur, tavo paties manymu, esi stipresnis dabar – stovėsenoje, ar parteryje? Kur geriau jautiesi?

– Anksčiau tikrai kur kas geriau jausdavausi stovėsenoje...

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

Ervinas Fokinas | asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau pastarosios pergalės iškovotos parteryje. Netgi „MMA Bushido“ čempiono diržas, apie kurį netrukus pakalbėsime, iškovotas parteryje.

– Sunku pasakyti, kur dabar esu stipresnis. Esu universalus. Turiu stiprius spyrius, kurių dar nepademonstravau. Tačiau jau netrukus juos žiūrovai pamatys. O stipriausias mano koziris dabar tikrai yra universalumas.

– Vienas universalesnių šalies kovotojų yra Ignas Barysas. Augai jį stebėdamas?

– Taip, stebėjau jį vaikystėje. Esu gyvai matęs visas jo kovas. Pamenu ir pirmąsias jo kovas pagal K-1 taisykles, stebėjau, kaip jam sekėsi prisijaukinti MMA taisykles. Man visada patiko Igno stilius. Jis yra kietas kovotojas. Ir žinau, kad manęs laukia kova su juo dėl čempiono diržo.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Keista galvoti apie kovą su žmogumi, kurį stebi nuo vaikystės?

– Norėčiau ir sutikčiau su juo kovoti. Dėl to aš net neabejoju. Reikėtų specialaus pasirengimo šiai kovai. Kaip tai atrodytų? Norėčiau dar prieš tai sukovoti bent dvi kovas. Kovoje su Ignu noriu parodyti tikrąją savo techniką, noriu jaustis laisvai. Tam man reikėtų dar kelių kovų. Drąsiai tai galima padaryti per pusę metų – kelios aukšto lygio kovos ir jau galėčiau kovoti su Ignu.

– Beje, kaip tavo gyvenimą pakeitė laikinasis čempiono diržas?

– Pridėjo motyvacijos. Manau, iškovojęs tikrąjį čempiono diržą sau įrodyčiau, kad gali demonstruoti aukščiausio lygio techniką.

– O kas po to? Tarkime...

– Norėčiau pakelti bures ir pakovoti kažkur Europoje. Žinau, kad turiu atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje. Ir, žinoma, viskas atsiremia į reklamą. Jei esi nežinomas, nors esi žiauriai kietas kovotojas, niekas tavo gyvenime nepasikeis, niekas apie tave nežinos ir niekam tu nebūsi įdomus.

– Tai kada pradėsi „Instagram’e“ kelti „istorijas“?

– (juokiasi) Čia gal aš esu ganėtinai kuklus, galbūt, dar trūksta idėjų. Šiai dienai nematau tikslo kelti daug turinio, nes Lietuvoje čia daug neprisireklamuosi. Viską reikia daryti Europos lygiu, kad tave pamatytų visas pasaulis. Visą laiką turi būti strategija, bet...

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Ervinas Fokinas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kažkada jau reikėtų...

– Pradėti. Jau po truputį keliu nuotraukas, vaizdo įrašus. Pradžią jau padariau.

– Išsiaiškinome, kad „Instagram’o“ dar bijai, bet ar turi baimių ringe?

– Bijau save nuvilti. Investuoju daug laiko, todėl bijau, kad nusivilsiu savimi. Ir aš kalbu ne tik apie pralaimėjimą. Kalbu apie nusivylimą „galėjai padaryti, bet nepadarei“. Ar sustingai, ar pražiopsojai, ar užmigai kovos metu – tai nuvilia. To bijau. Tai graužia ilgiausiai. Pralaimėjimas? Nieko baisaus. Pergalė? Smagu. Kaip vienas treneris sako, pergalės lepina, o pralaimėjimai grūdina. Tai yra tiesa.

– Atrodo, kad pabėgai į prisiminimus, prakalbęs apie tuos sutingimus ir pramiegojimus?

– Pirma kova KOK. Galėjau tą kovą laimėti. Pirmą minutę jau buvau priešininką paėmęs „ant trikampio“, bet perdegiau, susimakalavau, pabandžiau pereiti ant rankos, paleidau laužimą. Paskubėjau, netinkamu metu „į kojas nuėjau“ ir mane pričiupo su „giljotina“. Tai buvo kova su latviu Daniilu Vesnenoksu (2017 m. – aut.past.). Dabar jis jau prikaupė nemažai patirties, kovoja profesionalų turnyruose, turi Europos čempiono diržą, treniravosi su „Team Alpha Male“ komanda. Tikrai jis kietas.

– Pačiam užtektų ryžto „pasirašyti“ profesionalo karjerai?

– Esu atviras visiems pasiūlymams. Aišku, atsiradus galimybei, manau, jos neatsisakyčiau, nes man patinka kovoti. Manau, kad viskas susidėlios tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (15)
Registruoti
Anoniminiai (15)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų