Namo sugrįžusi R.Namajunas: apie lūžusią nosį ir laukiančią operaciją, norą kautis su W.Zhang dar šiais metais ir po kovos suprastą elementarų, bet labai svarbų dalyką (5)

 Praėjusį savaitgalį Jaso salą (Jungtiniai Arabų Emyratai) drebino įspūdingas mišrių kovos menų (MMA) turnyras „UFC 251“, kuriame sirgaliai išvydo 3 titulines kovas, tačiau geriausia kova vyko dar iki jų, kai Rose Namajunas įveikė Jessicą Andradę. Jos abi gavo po 50 tūkst. JAV dolerių premiją.

R.Namajunas dominavo pirmuosius du raundus, tačiau trečiame buvo gerokai sužalota. Visgi puikaus pasirodymo pradžioje užteko, kad R.Namajunas iškovotų pergalę vieningu teisėjų sprendimu.

Grįžusi namo, R.Namajunas pasikalbėjo su ESPN žurnalistu Arieliu Helwani bei atskleidė, kad jai lūžo nosis bei prireiks operacijos ir patvirtino, jog dar šiais metais norėtų susikauti su dabartine UFC čempione kine Weili Zhang.

„Nosį tikrai skauda, ji – lūžusi. Daug kas jaudinasi dėl mano akies, tačiau jai viskas gerai, bet nosį tai skauda. Jeigu ne mano perkrypusi pertvara, galbūt operacijos nereikėtų ir tai būtų kažkas, su kuo galėčiau gyventi, tačiau dabar jos prireiks, nes labai nepatogu. Kas dėl akies, ji tiesiog spalvota ir prieš tai buvo ištinusi, bet gija labai greitai“, – pasakojo R.Namajunas. „Penktadienį pasimatysiu su medikais ir mes sudėliosime, kaip ir kada bus sutvarkyta mano nosis“.

– Ar skrydis namo buvo sunkesnis dėl viso to oro spaudimo ir traumų?

– Taip. Buvo keista po kovos ligoninėje būti 7 valandą ryte. Mes buvome įvilkti į specialius kostiumus, nes buvome „nesaugioje zonoje“. Prireikė laiko, kol vėl grįžome į viešbutį. Patekome į karantiną, mums nebuvo leista eiti į savo kambarį, todėl mūsų komandos narys turėjo sukrauti mums daiktus ir mes turėjome laukti iki pat oro uosto. Nebuvo daug laiko tarp kovos ir lėktuvo, todėl ore buvo tikrai daug spaudimo, nes skrydis truko 15 valandų.

– Galbūt būtumėte norėjusi dar pailsėti keletą dienų Abu Dabyje ar buvote laiminga ir vykdama namo iš karto?

– Visada malonu pabūti, bet aš visada esu pasiruošusi vykti namo. Galbūt jeigu būtume Havajuose, ar kažkur arčiau namų... Bet aš galėjau vykti namo iš karto po kovos.

– Kiek pamenu, esate po kovos važiavusi ir naktį?

– Kai kovojau prieš Michelle Waterson, iš Kansaso išvykome tą pačią naktį.

– Kai kurie mėgsta linksmintis, o jūs mėgstate vykti namo ir ten būti?

– Ten juk ir vakarėlis. Kai nusileidome Las Vegase mes turėjome gerą laiką, kurį praleidome viešbutyje, visą naktį prakalbėjome apie kovą ir panašius dalykus. Tuo pačiu Las Vegasas man yra lyg antri namai, ten jaučiuosi labai patogiai. Po kovos negaliu normaliai miegoti, tam prireikia dienos ar dviejų, todėl mes tiesiog visą naktį juokavome.

– Prieš kovą sakėte, kad nesidžiaugiate, jog teks keliauti taip toli. Kaip dabar apibūdintumėte visą patirtį, kurią gavote šioje kelionėje?

– Buvo iššūkis, tačiau su geru apdovanojimu. Buvo daug pakilimų ir nuopuolių. Prieš skrydį į priekį laikiau sukryžiavusi pirštus, nes mums nelabai buvo pasakojama apie situaciją, tiesiog buvo sakoma, kad viskas bus saugu. Kai gavome pirmos klasės vietas, aš pasijaučiau labai svarbi ir džiaugiausi, kad ten vykstu, kad dėl manęs taip stengiamasi. Kai nuvykome į viešbutį, buvo šiek tiek chaoso, nes tai buvo pirmasis turnyras ten ir dar nebuvo viskam pasiruošę. Mes turėjome miegoti dieną, keltis naktį, nes turnyras buvo numatytas naktį Abu Dabio laiku. Dienos metu, kai turėjome miegoti, būdavo, kad belsdavosi į duris, nešdavo maistą, interviu taip pat numatyti tokiu metu, nors aš turėčiau miegoti. Kai žmonės pradėjo skųstis, dalykai pasikeitė.

– Užstrigti kambaryje 48 valandoms sunku prieš kovą?

– Šiek tiek vargino, tačiau prieš išvykstant turėjau labai gerą treniruotę, turėjome skrydį į Las Vegasą ir Abu Dabį, todėl buvau pasiruošusi ilsėtis dvi dienas. Man nebuvo sunku sėdėti kambaryje, nes man tiko niekur neiti. Bet kai yra tas faktas, kad mes kažko negalime daryti, tu pats užsimanai kažkur eiti.

Vėliau vieną sykį nuėjome pažiūrėti saulėlydžio, o kartą išėjome dienos metu, tačiau buvo per daug karšta, kad kažką daryti.

– Kokios buvo emocijos prieš kovą su varžove, kuri prieš tai jus įveikė ir atėmė čempionės diržą?

– Esu turėjusi tik vieną kovą, kurioje buvo mažiau nervų nei prieš šią. Tada kovojau prieš Randa Markos, o visos kitos kovos man kelia didžiulį jaudulį.

Šį kartą savimi labai didžiavausi dėl to, kaip paaugau ir kaip sugebėjau sugrįžti, todėl gerai su tuo susitvarkiau.

Didžiausi nervai buvo penktadienį, kai vyko svėrimai, nes jie vyko per mūsų miego laiką. Kovos metu buvau rami ir džiaugiausi savimi tiek, kiek įmanoma. Rūbinėje taip pat buvo labai gera energija, ten prieš tai buvo vienas kažkoks Rusijos vyrukas, Maxas Holloway, Kamaru Usmanas.

Svarbi dalis buvo ta, kad jaučiausi kaip namuose, nes garaže esu įsirengusi sporto salę, kuri primena rūbinę. Man labai patiko ruoštis šiai kovai, todėl tai persikėlė ir į rūbinę.

– Du raundai priklausė jums, o trečiasis jau nebe. Tai priminė ir pirmąją kovą, kai pirmame raunde viskas buvo gražu. Ar likote patenkinta pirmaisiais raundais?

– Man labai patiko, net atsižvelgiant į tai, kaip J.Andrade patobulėjo. Aš vis dar buvau labai laiminga tuo, kokiam lygiui pasiruošiau. Aš tiesiog didžiavausi savimi.

– Kada ji sulaužė jums nosį?

– Trečiame raunde. Jeigu atvirai, neprisimenu to smūgio, nes vis tiek laikiau rankas ir tai kažkaip praėjo pro jas. Kartais mano rankos tiesiog trenkdavo man į galvą dėl to, kad blokuodavau jos smūgius. Per pirmuosius du raundus aš neprisimenu smūgio, kuris man padarytų kažkokį poveikį.

– Jau antrą kartą iš eilės kovojate prieš tą pačią varžovę du kartus. Ar jums tai patinka, ar norėtųsi pakeisti?

– Revanšai yra iššūkis, nes jie – labai sunkūs. Tu jau kažką apie tai žinai, išmokai, galvoji daug dalykų. Bet aš puikiai tai išnaudojo ir tai daro man paslaugą. Esu sėkminga visuose savo revanšinėse kovose, bet sutinku, kad tai prideda didesnio spaudimo, nes pradedu galvoti, kaip varžovė pasikeis, ką patobulins ir kaip kitaip atrodys.

Visgi J.Andrade visada kovoja panašiai, per beveik 30 kovų ne daug ką pakeitė. Man tiesiog nereikėjo galvoti apie tai, kad galbūt ji pradės spardyti į galvą (juokiasi, – aut. past.).

– Tai buvo pirmas kartas per beveik dvejus metus, kai į viršų kilo jūsų ranka. Ar pasiilgote to jausmo?

– O taip, kiekvieną dieną to pasiilgdavau. Prireikė laiko, nes reikėjo būti tikrai 100 proc., kad noriu sugrįžti ir tai vėl daryti.

– Ar jau žiūrėjote savo kovą?

– Taip, tiesą sakant, žiūri į ją dabar. Būna daug dalykų, kurių tu nematei, pamatai naujas detales. Tai viena iš tų kovų, po kurios tu išeini būdama kitokiu žmogumi.

– Kaip jūs pasikeitėte?

– Supratau, kad aš nebe vaikas. Prieš šią kovą aš žinojau, kad esu kieta ir panašiai, tačiau turėjau įveikti daug iššūkių. Šį kartą, kai ėjau į narvą, aš visiškai savimi pasitikėjau ir žinojau, kad tai galiu padaryti.

– Žmonės labai giria jūsų smūgiavimą, o bokso vadybininkas Lou DiBella rašė, kad galėtumėte turėti puikią karjerą profesionaliame bokse. Ar tai būtų kažkas, kas jums labai patiktų? Neseniai turėjome „Top Rank“ renginį, kai pirmą kartą istorijoje pagrindinėje kovoje kovojo moterys Mikaela Mayer ir Helen Joseph.

– Aš kaip tik treniruojuosi su M.Mayer, ji yra neįtikėtinai atletiška. Tai kažkas, apie ką aš esu galvojusi, tačiau aš myliu MMA ir mane tai veža, bet niekada negali žinoti.

– Ar kita jūsų kova bus dėl titulo su Weili Zhang?

– Manau, kad taip. Mes dar nekalbėjome, bet toks yra planas ir aš taip norėčiau.

– Ar norėtumėte kautis šiais metais?

– Taip, toks buvo planas, bet reikia susitvarkyti nosį, nes dar nežinau, kiek užtruks reabilitacija. Mes dar nekalbėjome apie tai nei su D.White‘u, nei su kažkuo iš UFC.

– Kaip galvojate, kaip ta kova klostytųsi?

– Esu šiek tiek apie tai galvojusi ir esu ją mačiusi. Mes esame profesionalės, būtų tikrai smagu, bet man reikėtų daugiau laiko apie tai pagalvoti. Ji yra nuostabi, labai techniška, stipri ir tikra profesionalė, todėl ta kova mane labai domina. Kultūra, kurioje ji užaugo, atsispindi jos stiliuje. Ji lyg mašina, lyg robotas, labai disciplinuota.