Motociklininkas A.Gelažninkas: „Vienas svarbiausių mano gyvenimo mokytojų – tėtis“

 Vienas greičiausių Lietuvos motosporto lenktynininkų, Dakaro ralio dalyvis Arūnas Gelažninkas gyvena permainomis. Visi puikiai žino, jog sportinė karjera tęsiasi ne amžinai, tad Arūnas jau dabar svarsto apie tolimesnį savo profesinį kelią – Mokomojo dalyko pedagogikos: fizinio ir sveikatos ugdymo studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje bei savo vardo mokyklos įkūrimą.

Nori mokyti jaunimą

Motociklininkas A. Gelažninkas yra iškovojęs aukščiausius Lietuvos, Baltijos, Europos čempionų titulus. Pasak sportininko, didžiausias jo laimėjimas – pavyzdys Lietuvos jaunimui. Tad Arūno planuose – įkurti savo vardo sporto mokyklą, kur galėtų dirbti su šalies jaunimu. Šiemet motociklininkas nusprendė pasirinkti Mokomojo dalyko pedagogikos: fizinio ir sveikatos ugdymo bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje. „Visi puikiai žino labai gerą posakį: „Mokytis niekada nevėlu“. Norint turėti savo mokyklą, manau, man reikia įgyti pedagoginių, didaktinių žinių, dalykinių kompetencijų. Tikiu, jog šios studijos bus naudingos man, kaip sportininkui, ir įgytos žinios pravers dirbant su moksleiviais“, – tikina būsimas VDU studentas A. Gelažninkas.

Motociklininko teigimu, mokytojo vaidmuo yra svarbus ir net pamatinis jauno žmogaus gyvenime. Vienu svarbiausių savo trenerių ir mokytojų Arūnas įvardija tėtį. „Jis mane atvedė į šitą sportą, jis man padėjo visus sportinio charakterio pamatus. Kai jau, atrodo, viską norėdavau mesti, tėtis tiesiog man neleisdavo apie tai net pagalvoti. Privertė mane siekti užsibrėžtų tikslų ir nesirinkti lengvesnio kelio. Jis buvo fizinio pasirengimo treneris, išmokė vairuoti motociklą, buvo mechaniku, vairuotoju ir, žinoma, tėvu“, – atvirai kalba A. Gelažninkas.

Arūnas prisimena, jog motosportu susidomėjo būdamas aštuonerių metų. Vyresniajam sportininko broliui Arūno tėtis nupirko krosinį motociklą. „Brolis pradėjo dalyvauti varžybose, tačiau ir man tėtis nupirko mopedą su automatine greičių dėže. Pirmuosius metus motociklų trasoje stebėdavau varžybos, galiausiai po metų gavau krosinį motociklą ir pats pradėjau lenktyniauti. Motosporto aistra gimė nuo pirmųjų varžybų ir šis malonumas tęsiasi jau dvidešimt šešerius metus“, – sako A. Gelažninkas.

Pasak Arūno, mokytojas turi būti naujos kartos, nuolat augantis profesionalas, puikiai išmanantis skaitmenines technologijas, žinantis, kas vyksta pasaulyje ir kuo gyvena šiandienis jaunimas. Motociklininkas tiki, jog puikiai suderins būsimas fizinio ir sveikatos ugdymo studijas su sportine karjera.

 Dakaro ralis neatsiejamas nuo traumų

Motociklininkas tikina, jog karantino metu buvo sunku gyventi be varžybų. Tad gegužės mėnesį vykusiose Lietuvos „Cross Country“ varžybose Arūnas laimėjo pirmąją vietą. Motociklininkas visgi prisimena žiemą vykusį Dakaro ralį, kur patyrė ne vieną traumą. Varžybų metu Arūnas nukrito nuo motociklo ir skriejo keturiasdešimt metrų. „Tai vienos sunkiausių varžybų pasaulyje. Dakaro ralio kasdienybė – mažai miego, dieną pradedame ketvirtą valandą ryto, ant motociklo praleidžiame vidutiniškai po dešimt valandų ir taip dvylika–keturiolika dienų. Tad fiziniai išbandymai, milžiniški krūviai, psichologiniai niuansai – tikras iššūkis sportininko organizmui“, – teigia A. Gelažninkas.

Nepaisant visko, motociklininko teigimu, traumos ir nelengvas darbas niekados neprivertė atsidurti kryžkelėje, kur svarstytų apie karjeros pabaigą. Arūnas apie patirtas traumas stengiasi negalvoti. Varžybų metu valia, užsispyrimas, šaltas protas motociklininką veda link finišo tiesiosios. „Žinoma, traumos primena apie save, bet susikoncentruoju į pačias varžybas ir tikslo siekimą. Tuomet, kai skauda, be abejo, mąstau, kad jau man gana, nebegrįšiu į trasą. Tačiau skausmas praeina, o noras vėl sėsti ant savo „žirgo“ tik didėja. Motosportas – mano gyvenimo variklis“, – sako A. Gelažninkas.