Jaunasis J.Lasickas: „Svajoju vesti rinktinę kaip kapitonas į Europos ar Pasaulio čempionatą“ (6)

2020.06.09 16:21
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

„Daugiausiai autografų išdalijau Lenkijoje – ten tikrai tai yra populiaru. Turbūt, daugelis prašydavo net nežinodami, kas aš esu, – nusijuokia jaunasis Lietuvos futbolininkas Justas Lasickas. – Dėl to daug maloniau autografus dalyti po rinktinės rungtynių. Nors jų ir nedaug, bet žinau, kad tie vaikai nori būti mano kailyje“.

Prabilęs apie savo vaikystę bei paauglystę 22-ų Serbijos „FK Voždovac“ saugas prityla.

„Niekada nebuvau labai ambicingas vaikas, – prisipažino J.Lasickas. – Tyliai ir nuosekliai treniruodavausi ir laukdavau savo galimybių. Visada labai jaudindavausi prieš rungtynes, nesvarbu, kad nebuvau startinis žaidėjas. Bet jausdavau tarsi palengvėjimą, jei netekdavo pasirodyti aikštėje“.

Tik vėliau J.Lasickas suprato, kad norint tobulėti, reikia sugebėti perlipti per save.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

„Kartais net susimąstau, kaip galėjo atrodyti mano jaunystės karjera, jeigu visą laiką būčiau žaidęs startinėje komandos sudėtyje, – nusišypsojo futbolininkas. – tėtis turėjo labai daug kantrybės, žiūrėdamas kiekvienas mano rungtynes, nors kartais net nepasirodydavau aikštėje. Jis neskatino keisti komandos, pradėti žaisti su savo amžiaus vaikinais. Jis sugebėjo matyti didesnę perspektyvą“.

Kiek vėliau su Vilniaus „Žalgiriu“ jaunasis futbolininkas tris kartus tapo šalies čempionu, persikėlęs į Serbiją buvo išrinktas geriausiu jaunuoju čempionato žaidėju, o šiais metais, jau vilkėdamas „Voždovac“ marškinėlius, buvo išrinktas į geriausių užsienio žaidėjų vienuoliktuką.

- Justai, daugelis kalba, kaip sunku yra pasirinkti tarp mokslų ir sporto. Esi baigęs Vilniaus licėjų – tai daug pasako...

- Pasirinkimas yra ne tarp mokslų ir sporto, o tarp sportininko ir paprasto gyvenimo. Mokslą su sportu suderinti galima, tačiau sportininko gyvenimas kelia daug naujų iššūkių. Aš turėjau labai stiprius pagrindus nuo pirmos iki aštuntos klasės – tai man padėjo įstoti į licėjų. Dar nebuvau tikras, kuria kryptimi pakryps mano karjera, todėl mokslai buvo pats svarbiausias dalykas. Kai jau buvo suformuota „Žalgirio B“ komanda tekdavo kartais praleisti rytines treniruotes, nes pamokų tikrai negalėdavau praleisti. Viskas pasikeitė vienuoliktoje klasėje, kai pradėjau jausti, kad galiu kažką pasiekti žaisdamas futbolą. Nebuvo vieno griežto sprendimo, nebuvo tos magiškos akimirkos, kai nusprendžiau, kad tapsiu futbolininku. Viskas vyko palaipsniui. Man buvo suteiktas šansas pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje, pats nebenorėjau praleidinėti rytinių treniruočių, beveik kiekvieną dieną būdavau tik pirmose dviejose pamokose ir grįždavau į paskutines dvi ar tris. Žinoma, buvo mokytojų, kuriems tai nepatiko, bet visus svarbiausius darbus atsiskaitydavau laiku, o auklėtoja mane visada užstodavo prieš kitus mokytojus. Už tai esu jai labai dėkingas.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

- Čia, manau, prisidėjo ir tėvų palaikymas?

- Buvau labai aktyvus vaikas, tėvai ieškojo, kaip galėčiau išnaudoti savo energiją. Taip pradėjau vaikščioti į futbolo treniruotes. Labai svarbios buvo draugystės pirmoje komandoje, kurias išlaikiau ir iki šių dienų – treniruotės buvo tiesiog linksmas laiko praleidimas su gerais draugais. Tik vėliau pradėjau gilintis į žaidimą ir jis man pradėjo labai patikti. Kiekvieną savaitgalį žiūrėdavau futbolą ir tai skatino paties tobulėjimą. Gal kartais ir pasvajodavau, kad pats tapsiu futbolininku, bet niekada per daug apie tai negalvojau. Nuo vaikystės tėvai auklėjo tyliai ir kukliai daryti savo darbą, o rezultatai, žinojau, ateis. Todėl visada ir stengiausi daryti viską tyliai ir atsakingai.

- Išvažiuoti iš Lietuvos – dar vienas, manau, nelengvas sprendimas. Ypač, kai tau dar nėra nė dvidešimties?

- Po gero sezono „Žalgiryje“ tikėjausi žengti dar vieną žingsnį į priekį ir tapti svarbiu pagrindo žaidėju, bet pirmą pusmetį pasirodžiau vos kelis kartus aikštelėje ir tai nebuvo, ko aš norėjau. Supratau, kad reikia pokyčių. Su Mindaugu Nikoličiumi apsistojome ties dviem opcijomis – išvažiavau į „Žemun“ komandos peržiūrą ir jei ten būtų nepasisekę, būčiau persikėlęs į tuo metu antroje Kroatijos lygoje žaidusią „Goricos“ komandą. Buvau jau beveik metus baigęs mokyklą ir labai gerai leisdavau laiką su draugais, bet žinojau, kad turėsiu palikti savo komforto zoną.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

- Ir Serbijoje prasidėjo suaugusiojo gyvenimas?

- „Aš suaugęs, aš savarankiškas“ – gal ir skamba smagiai, bet pas mamą visada patogiau (nusijuokia). Pirmą pusmetį buvo įdomu pajusti tikrą suaugusio žmogaus gyvenimą: niekas tavęs nebeprižiūri, už viską esi atsakingas pats. Stengiausi išmokti kuo daugiau naujų, žmogiškų dalykų. Labai padėjo tai, kad turėjau kambarioką. Su juo puikiai sutarėme, turėjome panašius pomėgius ir namų ilgesys nebuvo toks sunkus.

- Vėliau persikėlei į Lenkiją, į „Jagiellonia“, tačiau…

- Tuo metu, tai atrodė geras žingsnis. Rimtai svarsčiau dar vienam sezonui likti Serbijoje, bet po to sezono atsivėrė tokios galimybės, kurių atsisakyti atrodė nelogiška. „Jagiellonia“ komandoje lietuviai turi užsitarnavę labai gerą vardą. Dėl to tikėjausi gauti papildomo pasitikėjimo. Dabar galvoju, kad tai suveikė atvirkščiai – prieš mane. Pasirašinėdami su manimi sutartį jie tikėjosi iš karto Arvydo (Novikovo, – aut.past.) ar Fedoro (Černycho, – aut.past.) lygio žaidėjo, tačiau tuo metu aš buvau sužaidęs tik vieną gerą sezoną ir neturėjau reikiamos patirties tokio lygio komandai. Šiek tiek pikta, kad taip ir negavau normalaus šanso pasirodyti varžybose. Per treniruotes aš ne visada atrodau labai gerai, tačiau rungtynėse galiu atskleisti savo savybes, kurių nesimato per treniruotes. Jeigu būčiau žaidęs kelias rungtynes iš eilės, nepateisinęs trenerių lūkesčių, negalėčiau nieko sakyti.

Lietuvos futbolo rinktinė prieš rungtynes su Serbija l Eimanto Genio nuotr.

Lietuvos futbolo rinktinė prieš rungtynes su Serbija l Eimanto Genio nuotr.

- Ko išmokai Lenkijoje?

- Manau, ateityje į blogą sezoną Lenkijoje žiūrėsiu, kaip į vieną iš geriausių pamokų karjeroje. Į „Jagiellonia“ atvažiavau kaip paprastas berniukas, kuris tik norėjo žaisti futbolą. Neturėjau jokio agento, nieko, kas man padėtų už uždarų durų. Sutartį pasirašiau pats, pasitaręs su tėčiu. Dabar suprantu, kad tokiame lygyje reikia, jog kas nors kitas šnekėtų už tave. Jeigu būčiau turėjęs agentą, tie metai „Jagiellonia“ ekipoje būtų buvę kitokie arba visa tai nebūtų užtrukę visus metus. Išmokau, kad reikia kartais būti „naglesniu“, būtina pastovėti už save ir nesileisti stumdomam. Gaila, kad visa tai teko išmokti sunkiuoju būdu, bet tikiu, kad ateityje, tai išeis į naudą.

- Atrodo, kad po tokio sezono Lenkijoje, daugelis numotų ranka… Kodėl taip nenutiko?

- Apie numojimą rankomis net nesvarsčiau. Artėjant sezono pabaigai nustojau bandyti kažką įrodinėti treneriui, kuris nerodė man jokios pagarbos. Pradėjau dirbti dėl savęs, nes žinojau, kad vasarą reikės pokyčių.

- Ir čia sugrįžimas į Serbiją… Kodėl?

- Po beveik tuščio sezono negalėjau tikėtis kažkokių gerų pasiūlymų. Reikėjo klubo, kuris mane žinotų ir pasitikėtų manimi. Turėjau pažįstamų Serbijoje, kurie domėjosi mano situacija. Po gero sezono „Zemun“ komandoje palikau ten gerą įspūdį. Galiausiai, iš kelių opcijų Serbijoje, pasirinkau „Voždovac“ klubą. Sporto direktorius žinojo mane iš ankščiau ir norėjo suteikti man galimybę.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas l Eimanto Genio nuotr.

- Sezono pradžia ir tuoj pasklidusios frazės „Jaunasis Lasickas blizga Serbijos lygoje“… Kaip pats reaguodavai į tokius dalykus?

- Kai komanda žaidžia sėkmingai, visi žaidėjai atrodo geriau. Turėjau tikrai neblogų rungtynių, bet jeigu komandiniai rezultatai nebūtų tokie geri, ko gero nelabai kas ir kalbėtų. Daug didesnis susidomėjimas buvo Serbijos spaudoje, bet į tai stengiausi nekreipti dėmesio, koncentruotis į kitas rungtynes. Man patinka žinomumas, kad ir koks jis yra šiuo metu. Žinau, kad su tuo ateina ir didelė atsakomybė, esi daug labiau stebimas už aikštelės ribų, tačiau tuo pačiu, turi daugiau galios daryti įtaką kitų žmonių gyvenimuose.

- Netrukus sulaukei ir pakvietimo į nacionalinę rinktinę. Čia visas dėmesys ir, atrodo, spaudimas buvo nukreiptas į jaunimą – tave ir Paulių Golubicką. Sunku žaisti, kuomet žinai, kad tave stebi, vertina ir klijuoja etiketę „mūsų perspektyviausias jaunimas“?

Žaisdamas apie tai negalvoju, bet jeigu yra kas taip mano, jaučiu atsakomybę pateisinti jų lūkesčius. Perspektyviausio jaunimo etiketė nukris, tad reikia džiaugtis, kol dar esu jaunas. Rungtynės rinktinėje yra kitokios. Žinau, kad mane stebi daugiau žmonių negu įprastai, žinau, kad yra daug šeimos narių, kurie labai palaiko ir norisi, kad jie manimi didžiuotųsi. Rinktinėje yra labai stiprus kolektyvas. Mes nuoširdžiai norime vienas kitam padėti. Tuo mes skiriamės nuo didesnių šalių rinktinių, kur kiekvienam žaidėjui svarbiausias jo asmeninis pasirodymas. Trenerių štabas didelių naujovių už aikštelės ribų irgi neįnešinėjo, tad adaptuotis buvo labai lengva.

Justas Lasickas ir Paulius Golubickas l Eimanto Genio nuotr.

Justas Lasickas ir Paulius Golubickas l Eimanto Genio nuotr.

- Sezono pradžia „Voždovac“ ekipoje buvo puiki, tačiau vėliau prasidėjo eksperimentai... Kas nutiko?

- Iki žiemos pertraukos viskas klojosi puikiai. Turėjome labai ilgą nepralaimėtų rungtynių seriją, kurią nutraukė tik „Crvena Zvezda“. Pirmą pusmetį užbaigėme stiprioje šeštoje vietoje, turėdami realių ambicijų kovoti dėl vietos Europos lygoje. Tačiau žiemą komandą paliko keli svarbūs starto žaidėjai ir keli žaidėjai, kurie kildami nuo suolo galėdavo pakeisti rungtynes. Iškritus dar porai žaidėjų dėl traumų, komandai pradėjo trūkti stabilumo, man pačiam teko žaisti keliose sau neįprastose pozicijose. Vienose rungtynėse žaidžiau net centro gynėju. Treneriai žinojo, kad suprantu jų filosofiją ir tikėjo, kad aš galiu būti pakankamai disciplinuotas toje pozicijoje. „Grybo nepripjoviau“, bet rungtynes prieš „Vojvodina“ pralaimėjome. Prieš pat karantino pradžią klube pasikeitė treneriai. Naujų trenerių žaidimo stilius labai įdomus ir nekantrauju grįžti į aikštelę. Šiuo metu esu patyręs čiurnos traumą, bet tikiuosi, kad paskutiniuose keliuose turuose dar spėsiu pasirodyti. Šiame sezone liko vos kelios varžybos, o naują sezoną pradėsime jau liepos pabaigoje, dėl to svarbu būti sveikam pasiruošimo laikotarpiu.

- Negalima, bet palyginkime: devyniolikmetis Erlingas Haalandas muša įvarčius, dėl 22-ų Lautaro Martinezo kovoja Europos grandai. Ar...

- Gal ir juokinga, bet aš daug dažniau save įsivaizduoju paprasto studento kailyje (juokiasi). Siekdamas aukštumų futbole palikau labai daug senų draugysčių. Per metus Lietuvoje praleidžiu vos mėnesį, išsaugoti senus draugus sunku. Tai vienas iš tų dalykų, kurio pinigai negali pakeisti. Ar atsakiau?

- Esi laimingas?

- Nesu perfectenschlag’e – „The Office“ fanai supras, bet esu pakankamai laimingas. Turiu galimybę daryti, tai kas man patinka ir garsinti tiek savo, tiek savo šalies vardą. Prieš dešimt metų, turbūt, nebūčiau patikėjęs, kad būsiu Lietuvos rinktinės narys. Dabar noriu pažiūrėti, kiek dar toliau galiu save pastūmėti į priekį.

Justas Lasickas | Organizatorių nuotr.

Justas Lasickas | Organizatorių nuotr.

- Apie ką dabar svajoji?

- Yra skirtingų svajonių. Trumpalaikės? Noriu grįžti namo, pas šeimą. Dėl karantino nesimačiau su jais jau pusę metų. Karjeros svajonės yra apie savo žaidimo lygio kėlimą ir persikėlimą į stipriausias lygas, tai padėtų prisidėti prie dar didesnių svajonių su nacionaline rinktine. Labai norėčiau patekti į Europos arba Pasaulio čempionatą ir vesti rinktinę kaip kapitonas. Taip, labai toli esame nuo to, todėl tai kol kas ir yra svajonės. Gyvenime svajonės paprastesnės – noriu sukurti gražią ir mylinčią šeimą, kokioje ir pats užaugau, bei perduoti šias vertybes savo vaikams.

- Lietuvos rinktinė – Europos arba pasaulio čempionate. Sustokime čia...

- Jaunimo ugdymo sistemos, kurias mes bandome įdiegti dabar, daugelyje šalių jau egzistuoja dešimtmečius. Naivu tikėtis kažkokių staigių rezultatų. Jeigu turėsime aiškią kryptį, ateityje turėsime iš to ir rezultatus. Negalima sakyti, kad futbolo Lietuvoje nėra. Yra daug žmonių, kuriems tai rūpi ir kurie nori matyti mus aukščiau nei esame dabar. Tačiau dabar tapo populiaru nemėgti Lietuvos futbolo, žmonės pamiršo apie futbolo kultūrą. Vienintelis būdas tai pakeisti – pergalės. O jas pasiekti prieš komandas, kurių visi žaidėjai žaidžia aukštesniame lygyje, labai sunku. Taip ir gyvename užburtame futbolo rate.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

Aidas
2020-06-18 14:02:44
Daugiau taip mastanciu.......pirmyn
Atsakyti
..
2020-06-14 09:09:28
Vieni kazka daro o kiti pavyduliauja komentaruose, juokdariai Lietuviai! O zmones kurie daro jie ir pasiekia, palaikau visus tokius!!
Atsakyti
spec
2020-06-11 14:24:26
svajoklis, ne kapitonas :)
Atsakyti
Bu.
2020-06-10 11:36:09
Sėkmės Justui! Vienas iš retų šviesulių LT futbole.
Atsakyti
Gvydas
2020-06-10 10:06:06
Nebeverta skaityt, dar vienas niekas per teti tapes zaideju, gaila kad tik tokios asmenybes prasimusa lietuvoi
Atsakyti
Pavydas
2020-06-10 10:56:41
Šikną graužia?