efutbolas | lff.lt nuotr.

efutbolas | lff.lt nuotr.

 Penktadienio vakarą vykusiame istoriniame virtualaus Baltijos futbolo taurės turnyre triumfavo Lietuvos efutbolininkai.

Buvo neramu tik dėl estų

„Jaučiau, kad esame stipresni už latvius ir estus. Pasitikėjimo savimi pridėjo ir tai, kad ilgiau žaidėme eEuro atrankoje, turėjome daugiau žaidybinės praktikos prieš tikrai stiprias rinktines. Latviai mums puikiai pažįstami, su abejais jų žaidėjais teko varžytis Lietuvos čempionate. Tenka pripažinti, kad nerimavome tik dėl estų, nes turėjome mažai informacijos.“, - teigė LFF efutbolo rinktinės žaidėjas Edgaras Skrielius.

Jam antrino ir Donatas Grabarčiukas – „Prieš Baltijos taurę žinojome, kad esame pajėgesni – tą rodė mūsų pasiekti rezultatai. Ankščiau žaidėme su Latvijos efutbolininkais, tačiau su estais susidurti neteko.“

Esminis skirtumas tarp Baltic eCup ir eEuro – profesionalumas

Paklausti, koks yra esminis skirtumas tarp eEuro atrankos kovų ir Baltijos taurės, žaidėjai vieningai atsakė – profesionalumas. „eEuro dažnai teko varžytis su profesionaliais žaidėjais, kurie savo žaidime nedaro jokių klaidų. Baltijos šalių esportininkai nėra profesionalai, visi esame savamoksliai, todėl rungtynių eigoje ankščiau ar vėliau galima tikėtis varžovų klaidų“, - teigė E. Skrielius.

Esminė problema – požiūris

LFF efutbolo rinktinės žaidėjas Edgaras Skrielius teigė, jog eEuro 2020 ir Baltic eCup atrankos turnyrai suteikė jam motyvacijos tęsti pradėtą veiklą.

„Norint dalyvauti pagrindiniuose turnyruose ir varžytis su profesionalais, reikia ne tik žaidybinės praktikos, bet ir didelės motyvacijos. Kol mūsų šalyje esportas tik naujovė, automatiškai niekas rimtai to nepriima. Žaidžiame draugiškas rungtynes tik savo bednruomenės rate ir netobulėjame. Aš, asmeniškai, tik dėka eEuro ir Baltic eCup turnyrų vis dar žaidžiu PES ir per šiuos kelis mėnesius savo žaidimo lygį pakėliau iki nematytų aukštumų. Jei ne šie turnyrai, ko gero, žaidimas jau būtų padėtas į lentyną dar sausio mėnesį. Pasikartosiu, be tikslo nėra motyvacijos.“, - pabrėžė E. Skrielius.

Tuo tarpu Donatas Grabarčiukas pritarė E. Skrieliui. Pasak jo, kol klubai ir organizacijos neskirs pakankamai dėmesio virtualiam sportui, tol viskas bus tik mėgėjiškame lyguje. „

Esportas įgauna pagreitį, todėl norisi, kad Lietuva neatsiliktų ir būtų konkurencinga pasauliniu mąstu, juolab, kad potencialo tikrai turime. Manau didžiausias trūkumas šiuo metu – požiūris. Norėtųsi rimtesnio požiūrio iš pačių klubų ir organizacijų, kad jie skirtų daugiau dėmesio į sparčiai besivystančią realaus sporto atmainą. Jei susiformuos rimtas požiūris, automatiškai atsiras dar daugiau motyvacijos ir noro. Tuomet tai neliks tik praktiniais užsiemimais.“, - kalbėjo D. Grabarčiukas.

Pirmieji esporto metai Lietuvos futbole – puikūs

Reziumuodami pirmuosius LFF efutbolo rinktinės metus, tiek Donatas, tiek Edgaras džiaugėsi nauja patirtimi bei išaugusiu susidomėjimu virtualiu futbolu.

„Nesitikėjau tokio susidomėjimo ir tai tikrai maloniai nustebino. Kaip debiutantams, rezultatai teigiami, galėjo būti dar geresni, tačiau Europos mąstu esporte prisistatėme puikiai. Bendrai šį projektą vertinčiau labai teigiamai, tikiuosi, kad ši iniciatyva nesustos progresuoti ir Lietuvos esportas pasieks naują lygį“, - entuziazmo neslėpė D. Grabarčiukas.

„Mano nuomone, rezultatai teigiami. Patekome tarp 20 stipriausių Europos komandų, iškovojome Baltic eCup – pateisinome lūkesčius ir nepadarėme gėdos Smagiausia, kad gavome dėmesio iš visuomenės, jautėme padidintą susidomėjimą, gavome įvairių klausimų ir pasiteiravimų. Žingsnis po žingsnio ir, galbūt, tokie dalykai prisidės prie esporto populiarinimo Lietuvoje. Kuo didesnė esporto bendruomenę turėsime, tuo geresni būsime. Rezultatai gerėja tik esant stipriai konkurencijai”, - kalbėjo E. Skrielius.