Sakartvele dėl karantino strigusi S.Jablonskytė: „Manėme, kad viskas tetruks porą savaičių“
Sandra Jablonskytė | Organizatorių nuotr.
Savaitę trunkanti stovykla Sakartvele, varžybos Maroke, Rusijoje, dar viena stovykla Sakartvele, „Grand Prix“ Tbilisyje ir pagaliau namo, į Lietuvą – toks buvo dziudo imtynininkės Sandros Jablonskytės planas, pakeliui į Europos pirmenybes besibaigiant olimpinės atrankos terminui.
„Deja, viskas vyko šiek kitaip, – nusišypsojo 28-ų sportininkė, nuo vasario pabaigos besitreniruojanti Sakartvele. – Jau krovėmės daiktus po stovyklos, rengėmės keliauti į varžybas Maroke (kovo 6-8 d.), kitą dieną laukė skrydis, tačiau dėl koronaviruso pandemijos varžybos buvo atšauktos. Žinoma, supanikavome, juk bilietus jau turėjome“.
Susisiekus su Lietuvos dziudo federacija vyriausiasis šalies rinktinės treneris Eduardas Techovas nusprendė: „Liekame dar treniruotis Sakartvele“.
Artėjant skrydžiui į Rusiją, kur kovo 13-15 dienomis turėjo vykti „Grand Slam“ varžybos Jekaterinburge, stuktelėjo dar viena netikėta žinia – atšauktas ir šis turnyras.
„Olimpinės atrankos, kurios metu galima kaupti reitinginius taškus, laikas trumpėjo, o varžybų skaičius tirpo. Visos viltys buvo sudėtos į Tbilisio „Grand Prix“ (kovo 27-29 d.), – pasakojo svorio kategorijoje virš 78 kilogramų besivaržanti S.Jablonskytė. – Todėl sportavome, nenuleidome rankų, tačiau ir šios varžybos buvo atšauktos, o Europos čempionatas, turėjęs vykti gegužę, buvo perkeltas į birželį. Toliau dirbome, liejome prakaitą kartu su Gruzijos sportininkais“.
Lietuvoje kovo 16 dieną buvo paskelbtas karantinas, o Sakartvele gyvenimas dar virė.
„Dilema buvo paprasta: Europos čempionatas – birželį, tačiau grįžus namo reikėtų dviem savaitėms saviizoliuotis. Tad nusprendėme dar likti Sakartvele. Manėme, kad karantinas tetruks porą savaičių ir viskas grįš į savo vėžes“.
Tačiau vėliau sekė tik liūdnesnės žinios – atšauktos visos varžybos ir nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės.
„Tai išgirdę pradėjome domėtis, kaip grįžti namo... Bet buvo jau per vėlu – visi skrydžiai atšaukti, – apgailestavo sportininkė. – Sakartvelas paskelbė karantiną. Čia buvo įvesta komendanto valanda – nuo 21 iki 6 valandos niekam nebuvo leidžiama eiti į lauką, automobiliu galėjo važiuoti tik trys asmenys. Viskas užsidarė, dirbo tik vaistinės, maisto parduotuvės, ligoninės ir degalinės. Prie parduotuvių driekėsi eilės, nes į didžiausias leido tik po kelis žmones vienu metu“.
Tarp miestų judėti buvo galima tik vieną dieną per savaitę. „Kitomis dienomis – griežtai draudžiama, – informavo S.Jablonskytė. – Negana to, griežto karantino sąlygos galiojo per stačiatikių Velykas – dvi savaites negalima buvo važinėti automobiliais, keliauti galėjai tik pėsčiomis“.
Nuo birželio 1 dienos buvo atidaryti prekybos centrai ir lauko terasos.
„Buvo keista viską stebėti... Ypač, kuomet žinojome, kad Sakartvele sergančiųjų buvo triskart mažiau negu Lietuvoje, kur jau virė gyvenimas, o mes laikėmės griežtų taisyklių“.
Pasak S.Jablonskytės, karantinas sportuoti nesutrukdė.
„Oro sąlygos čia labai geros, nuolat 20-30 laipsnių šilumos, todėl persikėlėme treniruotis į kalnus. Laipiojame, bėgiojame. Lauko sąlygos netrukdo ir su kimono atidirbinėti technikos. Sportinė forma? Ištvermės atžvilgiu ji tik pagerėjo. Baisiausiai visa tai kirto per psichologiją – sportuoji, bet esi nežinioje, kada laukia startas“, – kalbėjo S.Jablonskytė.
Sandra Jablonskytė | Scanpix nuotr.
Nors žinia apie nukeltas olimpines žaidynes kiek išmušė sportininkę iš pusiausvyros, bet laiko nervams ji nusprendė neskirti. „Atrodo, viskas jau buvo taip arti... Bet nusprendžiau nervų nesigadinti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Toliau sportuoju ir einu savo tikslo link. Laukiu varžybų“, – sakė S.Jablonskytė.
Apie debiutą olimpinėse žaidynėse svajojanti sportininkė pripažįsta, kad profesionalus sportas niekada nebuvo lengviausias kelias.
„Tai sunku fiziškai, o ir traumų būna. Pati esu turėjusi ne vieną, kuri nuolat apie save primena, – sakė S.Jablonskytė. – O psichologiškai, manau, to niekas nesupras nepabandęs. Iš šono gražu – keliauji, turi sąlygas sportuoti... O ką aš matau per tas keliones? Oro uostą, viešbutį, treniruočių salę. Tik labai retai atrandu laiko išeiti apsižvalgyti – pykšt – nusifotografuoji ir leki atgal į viešbutį ilsėtis. Ir tas nuolatinis namų ilgesys kankina nuolat. Laikui bėgant pripranti, tai pasidaro normalu“.
S.Jablonskytės teigimu, viską atperka varžybose iškovoti medaliai.
„Jau pasiilgau varžybų, su nekantrumu laukiu, kaip viskas bus, – kalbėjo ji. – O labiausiai dabar laukiu kelionės namo. Jie jau atrodo ranka pasiekiami“.
Sportininkė tikisi, kad į Lietuvą grįš birželio viduryje. „Tikiuosi, kad iki tada viskas pasibaigs ir man nereikės saviizoliuotis ir galėsiu toliau sportuoti“, – nusišypsojo S.Jablonskytė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
