„Bellator“ kovotojas J.Anglickas: apie komplimentus, UFC skambutį, „didelius vardus“ ir norą varyti kaip J.Stoliarenko (4)
Julius Anglickas | asmeninio archyvo nuotr.
„Jeigu varysiu taip, kaip dabar varau, mano karjeroje bus visko. Tikiu, bus ir UFC“, – nė kiek neabejodamas kalba „Bellator“ organizacijos kovotojas Julius Anglickas.
Pirmuosius žinsgnius į UFC jis žengė „Dana White Iššūkio“ turnyre – tuomet jis laimėjo, įveikė Karlą Reedą, bet pasiūlymo iš UFC nesilaukė... bent jau iš karto.
Netrukus 28-ų Lietuvoje gimęs ir augęs, bet paauglystėje į JAV išvykęs J.Anglickas sulaukė „Bellator“ organizacijos dėmesio. Praėjusių metų lapkričio mėnesį savo debiutinėje kovoje svorio kategorijoje iki 93 kilogramų jis vieningu teisėjų sprendimu įveikė Jordaną Youngą.
Dėl visą pasaulį pristabdžiusio karantino karjeros tempai sulėtėjo, tačiau „St. Charles MMA“ klubo atstovas J.Anglickas tiki, kad „Bellator“ sugrįžimas turėtų įvykti liepos mėnesį.
– Juliau, papasakok, kaip bėga tavo karantinas? – paprašiau kovotojo.
– Kiekvienoje JAV valstijoje karantinas yra traktuojamas kitaip. Netgi toje pačioje valstijoje viskas gali būti traktuojama skirtingai kiekvienoje apygardoje. Aš gyvenu St.Charles apygardoje – iš pradžių mums leido buriuotis po dešimt žmonių. Vėliau rekomendavo likti namuose. Tas man nelabai patiko. Iš pradžių eidavome į sporto salę, tačiau aplinkiniai pradėjo mus skųsti policijai, todėl treneris nusprendė laikinai uždaryti sporto salę. Buvo liūdna, bet vėliau, po poros dienų, sulaukiau skambučio – mane pakvietė padėti Anthony Smithui rengtis kovai. Nebraskoje, kur jis sportuoja, į karantiną žiūri kiek švelniau. Išvažiavau. Todėl nelabai pajaučiau griežtų apribojimų: galėjau nuolat treniruotis. Kai grįžau po stovyklos, atsidarė ir mūsų salė. Situacija labai įdomi: pas mus viskas atidaryta, tačiau nuvažiuosi geras penkias mylias ir patenki į apygardą, kurioje galioja labai griežtos taisyklės ir draudimai. Man pasisekė, galiu sportuoti... Nors ir su kaukėmis, bet jau po truputį užsimiršta, kad kažko negaliu daryti. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad karantinas man nesutrukdė sportuoti. Galėčiau ir norėčiau dabar žengti į narvą.
Julius Anglickas | asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip sureagavai į pasiūlymą padėti A.Smithui prieš kovą su Gloveriu Teixeira?
- Tai nebuvo pirmas kartas. Praėjusiais metais taip pat jam padėjau. Pasirodo, mūsų treneriai yra labai geri draugai, nes abu treniravosi pas tą patį džiudžitsu trenerį. Galima sakyti, kad su A.Smithu esame komandos draugai. To ir pats nežinojau iki pernai. Skambutis ir prašymas padėti – tai suteikė man labai daug motyvacijos, pasitikėjimo savimi. Jie komandoje neturi daug sunkiasvorių, todėl paskambino man. Jie žinojo, kad neatsisakysiu. Smagu, kad mane pripažįsta kaip vieną iš geresnių ir nori mano pagalbos. Visada smagu sulaukti tokio įvertinimo. Labai džiaugiuosi šia suteikta galimybe. Pats A.Smithas ir jo treneriai sakė, kad galėčiau pusę UFC kovotojų nukauti. Jiems patiko mano stilius ir atsidavimas darbui. A.Smithas pripažino, kad su manimi nebuvo lengva treniruotėse. Buvo smagu išgirsti tokius komplimentus. Reikia juos įsikalti į galvą ir visada prisiminti. Mano komandoje nėra daug sunkiasvorių. Visada galvojau, kad treniruojuosi stipriai, bet retai matau šalia tuos „didelius“ žmonės, todėl niekada negalėdavau lygintis su kitais. Nežinodavau, ar gerai sportuoju, ar viską darau teisingai. O dabar supratau, kad varau galingai. Todėl darysiu tai, ką darau. Matau, kad einu teisingu keliu...
- Kaip manai, kas lėmė, kad A.Smithas pralaimėjo kovą?
- Manau, kad buvo keli psichologiniai niuansai. Balandžio mėnesį į jo namus įsilaužė plėšikai, su kuriais jam teko kautis, tuomet jam lūžo ranka. Kai tik nuvažiavau į Nebraską, jis vis dar buvo su langete... Gal pritrūko laiko tinkamai pasirengti kovai psichologiškai. Bandžiau ir pats jam padėti: nuolat skatinau treniruotėse, neleidau jam atsikvėpti, stengiausi padėti laikyti tinkamą tempą. Mes atsisveikinome iki kovos likus savaitei, todėl negaliu pasakyti, kas nutiko per tą savaitę, kaip jis rengėsi.
- Kalbant apie UFC... Juliau, po to, kai tau nebuvo pasiūlyta sutartis po pergalės „Dana White Iššūkio“ turnyre, pasirašei sutartį su „Bellator“. Bet, ar tiesa, kad UFC į tave kreipėsi, bet buvo jau per vėlu?
- Taip, UFC atstovai man skambino tą pačią dieną, kada įvyko mano debiutas „Bellator“ organizacijoje. Galima sakyti, jie skambino per pačią kovą su Jordanu Youngu.
- Kaip pasijautei? Po „D.White Iššūkio“ turnyro buvai nusivylęs – laimėjai kovą, bet sutarties niekas nepasiūlė, o po poros mėnesių sulaukei skambučio.
- Pirmiausia, nežinau, ar tai buvo nusivylimas... Dabar esu geroje vietoje. Ir aš negaliu nuolat sėdėti ir galvoti „O, UFC, UFC...“ Dabar turiu visas galimybes pasiekti labai daug „Bellator“ organizacijoje. Mano svorio kategorijoje čia nėra daug kovotojų, todėl į viršų kilti galiu labai greitai. Žinau, kad organizacijai patinku. Jaučiuosi labai gerai – patinku, neblogai moka. Organizacija nori, kad narve kaučiausi su „dideliais vardais“. Todėl jaučiuosi esąs geroje vietoje. Žinau, jei ilgai ir gerai kovosiu, ateityje pateksiu, kur tik norėsiu. Jeigu UFC norės, jie mane susiras, kai baigsis mano sutartis su „Bellator“. Norės? Gerai, eisime į UFC. Be problemų. Jeigu „Bellator“ man daugiau mokės, eisiu su „Bellator“. Skamba įdomiai? Bet juk man reikia galvoti apie pragyvenimą, išsilaikymą – nežinau, kuris lietuviškas žodis čia tinka labiau. Man reikia galvoti apie pinigus. Ar UFC mane prisivilios vien tuo, kad dažniau rodys mane „Instagram’e“. Aš norėčiau daugiau pasiekti pačiame narve, o ne socialiniuose tinkluose. Žiūrėsime, kas daugiau pasiūlys, kas labiau manęs norės už tai, koks kovotojas esu. Žinoma, karjeroje norėčiau įrašo, kad buvau UFC, bet tikrai nenusivilčiau, jei ten nebūsiu. Bet tikiu, kad būsiu. Aš jiems patiksiu, jei varysiu taip, kaip varau dabar.
- Prieš koronaviruso pandemiją jau buvo kalbama, kad tavo kelyje bus „didelių vardų“. Ar žinai, kas laukia, kam jau reikia ruoštis?
- Turėjau kovoti vasario mėnesį, bet kova atkrito. Vėliau man pasiūlė kautis su Philu Davisu. Tačiau jis nenorėjo. Pasirodžiau jam per „mažas vardas“ – būtų negerai, jei pralaimėtų man. Viską paskaičiavo ir nusprendė, kad rizikuoti neapsimoka. Nieko tokio. Surado man kitą priešininką. Turėjau su juo kovoti šio mėnesio pabaigoje. Tai irgi „didelis vardas“, bet negaliu kol kas jo atskleisti, nes, galbūt, su juo kovosiu liepos mėnesį. Organizacija tikisi, kad turnyrai prasidės liepos mėnesį. Laukiame informacijos, laukiame skambučio. Labai tikiuosi, kad priešininkas bus tas pats. Buvau jam puikiai nusiteikęs.
- Kovo mėnesį lankeisi „Invicta FC“ ir buvai Julijos Stoliarenko, iškovojusios čempionės titulą, komandos kampe. Koks tai buvo jausmas?
- Oi, buvo labai fainai. Turnyras vyko tris valandas kelio nuo manęs. Perspėjau, kad atvažiuosiu, o Julija labai apsidžiaugė. Galvojau, kad būsiu tarp žiūrovų, tačiau man „suveikė“, kad galėčiau būti šalia. Nori, pasakysiu atvirai? Aš nesitikėjau, kad ji yra tokia kieta, nemaniau, kad ji yra tokia gera. O, Jėzau, kaip jos plakėsi. Kraujo pilna. Prieš kovą klausiau, koks jos planas. Man atsakė, kad planas – pirmasis raundas pilnu tempu ir pabaiga jame. Pagalvojau, o kas bus, jei pavargs. Pirmame raunde Julija pavargo. Jau maniau, kad tai yra pabaiga. Bet ji vis vien dar varė keturis raundus. Tiek turėjau baimės, kad viskas negerai pasibaigs, bet ji varė ir varė, varė ir varė. Užmotyvavo. Žiūrėjau ir galvojau, kaip smagu, kaip gražu, kad ji – su Lietuvos vėliava. Supratau, kad ir aš noriu taip varyti. Užsikroviau nuo jos energijos. Ir man reikia taip varyti. Labai džiaugiausi, kad Julija laimėjo. Tai buvo labai geras momentas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
