Tituluota tinklininkė V.Petrauskaitė siekia naujos gyvenimo pergalės prieš vėžį
Valdonė Petrauskaitė | Organizatorių nuotr.
Viena geriausių Lietuvos tinklininkių Valdonė Petrauskaitė prieš daugiau nei porą metų baigė profesionalės karjerą ir turėjo stoti į neplanuotą gyvenimo kovą – jai buvo diagnozuota onkologinė liga – vėžys.
Vis dėlto kovingumo niekada nepristigusi tinklininkė baigia nugalėti šią ligą ir po šiomis dienomis atliktos kaulų čiulpų transplantacijos jaučiasi gerai. Jau visą mėnesį ligoninėje Gran Kanarijoje (Ispanija) esanti sportininkė prisipažino, kad nekantrauja grįžti į normalų gyvenimą ir neatsisako minčių padėti Lietuvos tinkliniui.
Ispanijos „Gran Canaria J.A.V. Olimpico“ komanda buvo paskutinė jos spalvingos ir daugiau nei 15 metų trukusios profesionalės karjeros stotelė. Per savo karjerą ji yra žaidusi stipriausiose Lietuvos, Prancūzijos, Italijos, Turkijos, Rusijos, Rumunijos ir Azerbaidžano komandose. 2011 metais ji su Urbino „Tiboni“ (Italija) klubu tapo Europos tinklinio konfederacijos (CEV) taurės laimėtoja. Valdonė taip pat yra žaidusi Italijos visų žvaigždžių rungtynėse.
V. Petrauskaitė savo profesionalės karjerą pradėjo 1999 tuometinėje Kauno „Heksoje“, o pačiu tinklinio virusu apsikrėtė, kaip ji pati sako, vos tik gimusi.
„Susidomėjau kai tik gimiau, nes mano mama - tinklininkė. Galima sakyti, kad gimiau su tinklinio kamuoliu. Kai man buvo gal aštuoneri metai, patekau pas trenerę Jolitą Virbickienę. Taip nuo antros klasės jau lankiau tinklinį“, - pasakojo Valdonė.
Vėliau laukė esminis momentas, padėjęs staigiai kopti karjeros laiptais. Kai V. Petrauskaitei buvo 16 metų, ji gavo pasiūlymą išvykti į Prancūziją. Tokią galimybę jai suteikė viena geriausių Lietuvos praėjusio amžiaus pabaigos tinklininkių Daiva Ramoškaitė-Vaitulionienė-Olivier, kuri, deja, vasario mėnesį paliko šį pasaulį.
„Mama išleido mane į Prancūziją, nors dar nebuvau pabaigusi mokyklos Lietuvoje. Mokyklą pabaigiau vėliau. Taip ir prasidėjo karjera – tarsi iš niekur. Vėliau laukė sunkus darbas, teko viską daryti savo jėgomis, išnaudoti fizinius sugebėjimus. Taip kilau, kilau ir pakilau“, - šypsojosi V. Petrauskaitė.
Sunkus darbas, išnaudotos galimybės ir ambicija tapti geriausia – šie dalykai buvo pagrindinis kuras karjeros varikliui.
„Kažką išskirti yra sudėtinga, nes prieš 20 metų, kai pradėjau savo karjerą, negalvojau apie tai, ko reikia, kad kažkur patekčiau. Tiesiog stengiausi ir žaidžiau. Nelabai buvo aišku net kam į tą užsienį išvažiavau. Bet taip, sunku išsilaikyti užsienyje, ypač morališkai, kai amžius gana jaunas. Tenka po truputį grūdinti charakterį ir kažko siekti. Jeigu leidžia fiziniai duomenys, tada lieka daug treniruotis arba viską mesti ir grįžti namo. Pirmi metai užsienyje man tikrai nebuvo lengvi“, - pasakojo V. Petrauskaitė.
Būtent 2009-2011 metais vykęs karjeros etapas Urbino komandoje bei laimėta CEV taurė tinklininkei įsiminė labiausiai.
„Jeigu reikėtų pasirinkti vieną šalį, kurioje patiko labiausiai, tai būtų Italija. Prancūzija yra svarbi dėl to, kad ten praleidau pirmus penkerius metus legionierės karjeroje ir ji man suteikė galimybę kilti toliau. Italijoje gyvenau nemažai metų ir ta šalis man tiesiog yra prie širdies. Nors visose šalyse, kurioje esu žaidusi, pavyko pritapti“, - prisipažino V. Petrauskaitė.
Lietuvos tinklininkams pastaraisiais metais sudėtinga įsitvirtinti stipriose tinklinio šalyse, o profesionalai yra skaičiuojami vienetais. Visgi Valdonė nemano, kad situacija yra visiškai prasta.
„Nemanau, kad viskas taip blogai. Turime žaidėjų užsienyje – JAV, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitur. Lietuva nėra didelė, o lygis Lietuvoje niekada negalės prilygti Italijai ar Rusijai. Ten yra visai kitokia sporto politika, kitokie pinigai. Manau, kad įvertinus tai, kiek yra sportuojančių žaidėjų, tai visai nemažai jų išvyksta į užsienį“, - pabrėžė V. Petrauskaitė.
Turtingesnėse šalyse yra daugiau klubų, o tuo pačiu – daugiau galimybių talentingam jaunimui patekti į profesionalų sportą.
„Pačios treniruotės jaunimui užsienyje nėra daug sunkesnės nei Lietuvoje, bet čia tiesiog trūksta konkurencijos. Klubų yra per mažai, nėra su kuo žaisti ir tobulėti. Turime porą gerų komandų ir jos žaidžia viena prieš kitą, bet to yra mažai. Jaunimui trūksta turnyrų, išvykų“, - svarstė V. Petrauskaitė.
Galutinai išsigydžiusi ligą ir pilnai atsistojusi ant kojų, V. Petrauskaitė neatsisako ateityje savo žiniomis prisidėjo prie geresnės Lietuvos tinklinio ateities.
„Jeigu tik bus galimybė, žinoma, kad padėsiu Lietuvos tinkliniui“, - pridūrė tinklininkė.
