S.Maslobojevas papasakojo apie idėjinę sporto salę, sportą karantino metu ir geriausius „Glory“ kovotojus (3)

 Šiuo metu geriausias Lietuvos kovotojas Sergejus Maslobojevas stipriausioje pasaulyje kikbokso organizacijoje „Glory“ jau yra iškovojęs dvi pergales ir tvirtai skinasi kelią link galimybės kovoti dėl čempiono titulo.

„Combat Press“ sudarytame pussunkio svorio kategorijos reitinge balandžio mėnesį S.Maslobojevas išlaikė 5-ą vietą. Tai – rekordinė pozicija lietuvio karjeroje, kurioje jis jau du mėnesius iš eilės.

S.Maslobojevas „Glory 75“ turnyre greičiau nei per 2 minutes techniniu nokautu nugalėjo olandą Roelį Mannaartą, tuo tarpu pirmoje kovoje praėjusių metų spalio 12-ą pasiuntė į nokdauną azerbaidžanietį Bahramą Rajabzadehą bei šventė pergalę vieningu teisėjų sprendimu.

Kol koronaviruso pandemija sukaustė sporto pasaulį, „Combat Press“ pasikalbėjo su S,.Maslobojevu, o šį interviu pateikiame ir „Sportas.lt“ lankytojams.

– Esate vienas geriausių ir žinomiausių kovotojų iš Lietuvos. Ar galite savo šalyje save vadinti žvaigžde? Ar žmonės dažnai gatvėse prašo nusifotografuoti ar autografo?

– Šiandien esu garsiausias ir labiausiai tituluotas kovotojas Lietuvoje, tačiau niekada nelaikiau savęs žvaigžde. Visgi kiti žmonės jau dabar mane vadina kovos menų legenda Lietuvoje.

Mano nuomone, visos žvaigždės yra danguje, o jeigu tu pradedi save laikyti viena iš jų, tuomet skaudžiai krisi žemyn. Visada stengiuosi išlikti savimi – paprastu ir alkanu sportininku.

Dažnai esu prašomas pasirodyti televizijos laidose, kalbėti per radiją, dalintis patirtimi mokyklose su mokiniais, reabilitacijos centruose ar kalėjimuose. Žmonės gatvėje mane atpažįsta ir prašo nusifotografuoti, socialiniuose tinkluose klausinėja patarimų apie sportą, motyvaciją ir panašiai.

– Kikboksą sportuoti pradėjote nuo 18 metų. Kokiu sportu užsiėmėte prieš tai?

– Kikboksą ir MMA pradėjau sportuoti nuo 18 metų. Prieš tai aš užsiėmiau sunkumų kilnojimų, o būdamas 17 metų tapau Lietuvos jaunimo čempionu. Vėliau, kai perėjau į vyrų kategoriją, supratau, kad su savo kūno sudėjimu negaliu tapti Olimpiniu čempionu. Tuo metu reikėjo priimti sprendimus, todėl pasirinkau sportą, kuris mane visada traukė, tačiau aš jo bijojau.

– Kaip treniruojatės karantino metu?

– Palaikau formą, bet ne daugiau. Kieme pasistačiau skersinį bei kriaušę. Nors motyvacija yra labai maža, nes negaliu dirbti su treneriu ir poromis, o sportuoti kasdieną vienam yra labai sunku, tačiau tai man leidžia skirti daugiau laiko šeimai, mokyti savo vyresnįjį sūnų Ramirą.

– Papasakokite apie savo sporto salę „Champions House“.

– Tai yra idėjinis projektas. Mintis buvo sukurti žmonių bendruomenę, kurie savyje norėtų pažadinti vidinį čempioną. Noriu padėti žengti pirmąjį savarankiško tobulėjimo žingsnį ir pastūmėti žmones tapti geriausiomis jų pačių versijomis ne tik sporte, bet ir gyvenime. Mes neauginame profesionalių sportininkų, tiesiog bandome motyvuoti žmones šiandien tapti geresniais nei buvo vakar.

– Kai pasirašėte sutartį su „Glory“, tai buvo jūsų iniciatyva, ar „Glory“ atėjo pas jus?

– – Kaip ir visos kitos organizacijos – „ONE FC“, FFC, KOK, „Biggers Betters“ ir kitos – kreipėsi į mane. Visada norėjau dalyvauti jų turnyruose, o tada jie man paskambino. Mano gyvenime dažnai taip yra, kai tu kažko labai nori ir dažnai apie tai galvoji, sunkiai dirbti ir bandai pasidalinti gerais dalykais gyvenime, sulauki trokštamos galimybės.

– Ar „Glory“ sutartis draudžia dalyvauti kitose organizacijose?

– Dar nesu jų penketuke, todėl galiu dalyvauti kitose organizacijose, tačiau turi būti ne mažiau nei penkios savaitės tarp „Glory“ kovos ir pasirodymo kitoje organizacijoje. Kalbant apie finansus, nemanau, kad kas nors gali pateikti pelningesnį pasiūlymą.

– Kas buvo jūsų sunkiausias varžovas karjeroje?

– Į šį klausimą visada atsakau taip pat: sunkiausias varžovas esu pats sau. Tose keliose kovose, kurias pralaimėjau, esu tikras, kad buvau stipresnis ir labiau techniškas kovotojas nei varžovas, tačiau vienintelis dalykas, kuris mane vargino, buvo psichologinis pasiruošimas. Aš tiesiog ėjau į muštynes siaubingai perdegęs. Neseniai aš atradau atsakymus į savo klausimus, o mano pasirodymai ėmė stebinti ir džiuginti daugelį kovos menų mėgėjų.

– Nuo 2011 iki 2013 m. varžėtės profesionaliame bokse. Ar tada ketinote visiškai pereiti į boksą?

– Taip, labai to norėjau, bet biurokratija JAV ambasadoje įkišo pagalį į ratus. Negavau vizos į Ameriką, todėl nusprendžiau daryti tai, ką galiu geriausiai: kikboksą.

– Jūs taip pat išmėginote save ir MMA sporte. Priešpaskutinį kartą ten kovojote 2012 m., o tada sugrįžote 2019 m. Kodėl?

– Pradėjau ieškoti perspektyvų ir galimybių pranešti apie save pasauliui kitaip. Tuo metu turėjo gimti mano antrasis sūnus Raonas, todėl turėjau uždirbti daugiau. Sutapimas ar ne, bet po tos kovos aš gavau „Glory“ laišką.

– Kas šiuo metu yra geriausias „Glory“ kovotojas, nepriklausomai nuo svorio kategorijos?

– Kikbokso fenomenas Alexas Pereira (4 pozicija „Combat Press“ pussunkio svorio kategorijos reitinge). Jo technika yra labai nestandartinė ir niekas negali surasti rakto, kaip jį įveikti. Tuo tarpu jis pats labai sėkmingai pasirenka atstumą ir kombinacijas bei nokautuoja varžovus. Būtų labai įdomu pamatyti jį kovojant su „Glory“ pussunkio svorio kategorijos čempionu Artemu Vachitovu, kurį taip pat mėgstu kaip kovotoja – jis greitas, aštrus, daug judantis. Manau, kad gyvenimas taip susidėlios, kad galėsiu išmėginti jėgas su A.Vachitovu ir antrą kartą su A.Pereira. Būtų labai sunku, tačiau laimėti nėra neįmanoma.