V.Dambrauskas: „Komandos komplektacija pergalių negarantuoja“ (2)

Vos prieš tris savaites karjeros skambučio sulaukęs, lagaminus susikrovęs ir į Kroatiją išvykęs treneris Valdas Dambrauskas iškart buvo mestas, tarsi, į ugnį. Jis neturėjo pernelyg daug laiko, kad susipažintų su savo naujais kareiviais, tačiau turėjo pakankamai laiko, kad išgirstų komandos vadovų užduotį – pakovoti dėl kelialapio į UEFA rengiamus turnyrus.

Per tas tris savaites jo naujoji komanda spėjo sužaisti trejas rungtynes, sudalyvauti vos keliose treniruotėse ir atsidurti karantine. Treneriui, kuris tik ką prisijungė prie komandos ir jos dar nelabai pažįsta, atrodytų, tai turėtų būti situacija, kai nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vis tik V.Dambrauskas tikina, kad karantino sąlygomis geriau savo žaidėjų nepažinsi.

„Visame pasaulyje situacija yra ekstremali, nenuspėjama ir sunkiai suprantama. Jos sąlygos keičiasi labai greitai ir beveik kiekvieną dieną. Tikrai negaliu pasakyti, kad man ši situacija padeda, nes kaip ir daugumoje pasaulio šalių klubas sustabdė treniruotes, žaidėjai yra priverstinėse atostogose, o treneriai dirba iš namų. Tokiomis sąlygomis žaidėjų geriau nepažinsi.

Mes buvome paskutinis treniruotes sustabdęs klubas Kroatijoje. Paskutines keletą dienų treniravomės labai mažomis grupėmis po tris keturis žaidėjus, laikydamiesi visų reikalingų atsargumo taisyklių. Tai geriau nei visiškai nesitreniruoti, bet toli gražu nėra tai, ko norėtume. Mes treneriai dabar turime būti kantrūs, daryti tik tai, kas priklauso nuo mūsų, ir grįžti geriau pasiruošę teoriškai bei psichologiškai“, - pokalbį su sportas.lt pradėjo V.Dambrauskas.

Kaip apskritai Kroatija ir jos futbolas gyvena šiomis dienomis?

Ko gero, panašiai, kaip ir visa futbolo visuomenė visame pasaulyje. Futbolas visiškai sustojęs.. Komandos priverstinėse atostogose, treniruotės nevyksta, treniruočių bazės uždarytos, visi laukime. Apie užsikrėtusius futbolininkus Kroatijoje kol kas negirdėti, visi tikisi ir laukia optimistinio scenarijaus.

Ar jūs jau spėjote apsiprasti Kroatijoje?

Jei kalbėtume apie buitį, man daug nereikia. Klubas nuomoja butą, skyrė mašiną, žinau kur pavalgyti, žinau kur stadionas, ko dar gali reikėti? Nebent papildomų valandų per parą, bet čia jau kaip susiplanuosi.

Kalbant apie futbolą, manau, kad tikrai negaliu pasakyti, jog adaptacija jau visiškai praėjo. Manau, ji nepraeis tol, kol neapsilankysiu visuose aukščiausios lygos stadionuose, nesužaisime prieš visus priešininkus, pradėsiu bent minimaliai suprasti, kas kalbama vietine kalba. Tik tada gali pajausti visą aplinką ir susidėlioti visą paveikslą.

Gaila, kad dėl situacijos pasaulyje tai užtruks, bet tuo pačiu – tai papildomas laikas, žiūrint žaidėjus, rungtynes, priešininkus video įrašuose.

Kaip jums pačiam atrodo, ką iki sustabdyto čempionato labiausiai pakeitėte komandoje?

Iki sustabdyto čempionato su komanda turėjau vos keletą treniruočių ir trejas rungtynes. Per šį laiką nei vienas treneris nesugebėtų perorganizuoti komandos taip, kad ji idealiai atitiktų jo žaidimo modelį. Komandos statymui, susidariusiems įpročiams pakeisti, idėjoms perteikti reikia laiko.

Per tą laiką, kurį turėjome, dirbome tokiu ritmu, kad identifikuotume vieną problemą ir ją iki kitų rungtynių ištaisytumėm. Pavyzdžiui, komanda penkerias rungtynes negalėjo pelnyti įvarčio, tad koncentravomės būtent tam. Komanda nežaidžia kompaktiškai, kitose rungtynėse pagrindinis uždavinys buvo pagerinti tai. Manau, pagrindinis dalykas, kuris pasikeitė, tai supratimas, kad kiekvienose rungtynėse turime idėją, rungtynių planą ir jį stengiamės įgyvendinti visi kartu kaip komanda.

O ką labiausiai norėtumėt pakeisti per likusią sezono dalį?

Kiekvienas treneris turi savo sistemą, įsivaizduojamą žaidimo modelį. Jo statymas yra absoliutus prioritetas. Kroatijoje komandos žaidžia technišką, bet kietą futbolą. Galvoti priėmus kamuolį žaidėjai laiko turi labai mažai. Svarbiausia, kad mes turėtume komandinį automatizmą, kuris mums leistų žaisti negaištant laiko, žinant kur judės žaidėjai, kurias zonas jie užsiiminės. Tam reikia laiko, kantrybės ir daugybės pakartojimų.

Tikiuosi, kad prieš atsinaujinant čempionatui, su komanda turėsime laiko padirbėti šiems dalykams. Kitas prioritetas yra mentaliteto augimas. Žaidėjai turi patikėti, kad tik jie patys nusistato ribas, ir jos dažnai yra daug aukščiau, nei jie patys įsivaizduoja.

Tiek „Žalgiris“, tiek RFS klubai buvo komplektuojami pergalėms. Jums pačiam psichologiškai nėra sudėtinga pereiti į komandą, kuri nors ir stipresnėje lygoje, bet yra vidutiniokė?

Komandos komplektacija dar negarantuoja pergalių. Jos susižaidimas, ryšių tarp žaidėjų suradimas, vieningas tikslo siekimas yra geriausias pergalių garantas. „Žalgiris“ yra „Žalgiris“ ir jis visada žais tik pergalei, kad ir kokius žaidėjus turėtų. Rygos RFS klubas man atėjus buvo penktoje vietoje, nors kiekvienais metais deklaruodavo pačius aukščiausius tikslus.

Iššūkis Kroatijoje man labai įdomus, tikrai jaučiuosi žengęs didelį žingsnį į priekį. Tai yra futbolo šalis, kur futbolu domimasi, jis suprantamas ir gerbiamas. Klubas turi didelių ambicijų. Tai tik antras klubo sezonas aukščiausioje lygoje, natūralu, kad reikia stabilizuotis ir įsitvirtinti joje. Tikrai nesu čia, kad padėčiau klubui išlikti toje vietoje. Privalome žiūrėti į viršų ir žengti žingsnį į priekį. Tikrai jaučiu ir tikiu, kad galiu prie to žengimo prisidėti.

Darykime prielaidą, kad nuo jūsų priklauso, ar galima jau šį savaitgalį pratęsti čempionatą, ar ne. Be žiūrovų. Taip pat atmeskime bet kokią galimybę užsikrėsti koronavirusu. Tęstumėt ar vis tik norėtumėt geresnės savo auklėtinių sportinės formos?

Labai sunku kalbėti apie komandos formą, kai jau daugiau nei savaitę nematei visos savo komandos. Kas nepriklauso mano kontrolei, to negaliu gailėtis. Be abejo, jei turėčiau visą komandą treniruotėse laikas būtų mano sąjungininkas. Kaip bus ateityje parodys irgi tik laikas.

Svarstote tokią galimybę, kad čempionatas gali būti nebepratęstas?

Asmeniškai aš tikrai apie tai negalvoju. Turime būti optimistais, esame visuomenės dalis, turime paklusti jos taisyklėmis, bet taip pat tikėti, kad viskas susitvarkys. Manau, ir klubai, ir futbolo visuomenė, ir apskritai visa šalis yra suinteresuota, kad viskas kuo greičiau sugrįžtų į savo vėžes. Tikiu, kad čempionatas atsinaujins. Man to labai reikia, nes sužaisti tas dešimt likusių rungtynių būtų didelė ir naudinga patirtis.

Žiūrint į perspektyvą, kiek stipriai reikia keisti komandą, kad būtų galima su ja Kroatijoje eiti dar aukščiau?

Kaip ir minėjau, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Žaidėjų pavardės ant popieriaus ir jų CV negarantuoja kilimo. Svarbu sukurti komandinį klimatą, kur žaidėjai galėtų tobulėti, priimtų naujas idėjas, būtų vieningi. Svarbu, kad mes žaistume kaip komanda įgyvendindami savo sumanymus automatiškai.

Natūralu, kad tam įgyvendinti kažkurie žaidėjai turės pasikeisti, kažkuriose pozicijose atsiras daugiau konkurencijos, kažkas išeis, kažkas ateis. Žinau, kad turėsime konkurencingą komandą, o kiek pasiruošusi ji bus kilti aukštyn priklausys nuo mūsų darbo, noro ir ribų nusistatymo.