Karma, Novikovas ir keturios minutės šlovės (2)

Lietuvos rinktinė yra tarsi užkeikta. Ji gali gerai žaisti, gali kurti progas, gali netgi įmušti išlyginamąjį įvartį 89 – ą minutę. To vis tiek nepakaks ir bus patirtas pralaimėjimas, o kuo mažiau šių sąlygų išpildoma – tuo jis būna liūdnesnis.

Rungtynės su Rumunija buvo nykios. Iš tų jau anksčiau įvardintų sąlygų džiaugsmo suteikė tik Artūro Žulpos įvartis. Visa kita – tiek žaidimo prasme, tiek judesio tribūnose vaizdas visiškai nepriminė šventės ir neįtikino, kad žaidžia NACIONALINĖS RINKTINĖ. Reikia argumentų? 2279 žiūrovai tribūnose. Kitaip tariant, LFF stadionas buvo užpildytas mažiau nei penkiasdešimčia procentų.

Na, o pati dvikova prasidėjo nuo to, kad lietuviai atrodę milžiniškai susikaustę, lygioje vietoje leisdavo varžovams lengvai priimti kamuolį, iš esmės jie niekur nespėdavo, o prie to dar prisidėjo, kad niekas nesisekė. Akivaizdu, kad ta penkių gynėjų taktika, kuri itin pasiteisino rungtynėse su Serbija, šįsyk buvo visiškai neveiksni, o žaidimas pagerėjo tik tada, kai A.Žulpa buvo patrauktas į saugų grandį.

Būtent tada Lietuvos komanda tarsi pabudo – pradėjo palaikyti kamuolį, nebeleido taip lengvai jo priimti rumunams, išaugo tikslių perdavimų procentas. Savo ruožtu, rumunai buvo atitraukti žymiai giliau. Nors tuo metu nebuvo sukurta progų, vis tik tą penkiolikos minučių atkarpa bent jau nebuvo liūdna.

Dabar atrodo, kad keturiais gynėjais reikėjo žaisti visą antrą kėlinį, tačiau tiek kėlinio pradžioje, tiek pabaigoje (kai buvo išlygintas rezultatas) buvo nuspręsta tankinti gynybą ir tokiu būdu siekti teigiamo rezultato. Nepavyko.

Apskritai, po tokių rungtynių ieškant pozityvo, norėtųsi išskirti Arvydo Novikovo žvėrišką norą nepralaimėti. Net jei įvertinsime kitų pastangas, jie nežaidė kaip žaistų paskutines savo gyvenimo rungtynes. O tokio lygio rinktinei tai yra neišvengiama.

Kaip kažkada Jose Couseiro yra sakęs apie Deividą Šemberą, tą patį šiai dienai galime pasakyti apie A.Novikovą – turėtumėm tokių Novikovų vienuolika, turėtumėm pagrįstų svajonių kažkur patekti. Deja, vakar aikštėje toks jis buvo vienas. Be to, vakarykštės rungtynės buvo dar vienas įrodymas, kad A.Novikovas jau užaugo iki geriausio Lietuvos futbolininko.

Nauja Lietuvos rinktinės istorija jau sekmadienį. Labai norėtųsi, kad ta istorija turėtų ne lažos, o šventės atspalvį. Galbūt, tada galėsime džiaugtis ne keturiomis minutėmis šlovės, o iškovotais taškais. Sakote neįmanoma? Tačiau juk iki dvikovos su Rumunija atrodė, kad įmušti įvartį irgi neįmanoma.