A.Žulpa: „Psichologinę baimę dar jaučiu, bet kasdien tampu vis tvirtesnis“

Skausmas, nuskausminamieji vaistai, operacija, po jos sekusi reabilitacija ir pasiruošimas naujam sezonui – tokiu grafiku pastaruosius metus gyvena Lietuvos nacionalinės rinktinės saugas Artūras Žulpa. Netrukus Kazachstane jis pradės jau trečiąjį sezoną.

„Kazachstano čempionatas prasidės labai greitai – startuojam kovo 8 – ąją. Galiu pasakyti, kad turėjome labai gerą pasiruošimo laikotarpį. Nuo gruodžio mėnesio net keturis kartus po dvi savaites stovyklavome Turkijoje. Tiesa, aš prie komandos prisijungiau tik sausį, nes iki tol atlikau reabilitaciją po peties operacijos.

Kontrolinėse rungtynėse sekėsi neblogai. Su gerais varžovais sužaidėme net penkiolika rungtynių ir tik kartą turėjome pripažinti jų pranašumą. Šiandien (antradienį) atskridome į Kostanaju, o po savaitės pradedame naują sezoną“, - portalui futbolas.lt sakė A.Žulpa.

Artūrai, papasakokite apie tą traumą. Kas nutiko ir ar ji neturės įtakos jūsų formai? Ypač sezono pradžioje.

Praėjusio sezono pradžioje rungtynių metu pargrioviau žaidėją, kuris krisdamas visu svoriu užkrito man ant peties bei išnarino jį. Nuo tada petys pasidarė nestabilus, dažnai pakartotinai išnirdavo tiek per treniruotes, ties per rungtynes. Visą sezoną jaučiau didžiulį diskomfortą, o kad galėčiau žaisti – gėriau nuskausminamuosius. Ypač sunku buvo sezono pabaigoje. Pati operacija lyg ir nėra sudėtinga, tačiau po jos laukia ilga reabilitacija.

Dabar jau viskas gerai, tad tikiu, jog ta trauma neturės jokios įtakos. Svarbiausia, kad viskas pavyko puikiai ir po dviejų mėnesių galėjau sportuoti visa jėga. Žinoma, psichologinė baimė eiti į kontaktą, petys į petį kausto iki dabar, tačiau kiekvieną dieną, kiekvieną treniruotę jaučiuosi vis tvirtesni tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Grįžęs į treniruočių procesą, dirbau su didžiuliu noru, užsivedimu, o tai padėjo įgyti gerą sportinę formą.

Tai bus jau trečiasis sezonas užsienyje – papasakokite, ar skani ta legionieriaus duona?

Man tai tikrai patinka. Žinoma, yra savų pliusų ir minusų, bet čia aš laimingas.

Pirma stotelė buvo „Aktobe“, dabar „Tobol“. Kur buvo/yra geriau? Kuo?

Palyginti tuos du sezonus nėra sunkus, nes jie buvo visiškai skirtingi. Jeigu „Aktobe“ ekipoje praleidau gerus metus, gerai jaučiausi ir rezultatai buvo neblogi, tai „Tobol“ komandoje viskas šiek tiek kitaip.

Visų pirma, neįgyvendinome pagrindinio tikslo – nepatekome į pirmąjį šešetuką. Aš dėl peties skausmų negalėjau komandai padėti šimtu procentų, tad asmeniniu pasirodymu irgi nesu patenkintas. Nebuvau toks naudingas, koks galiu būti.

Aišku, tai jau praeitis, o į ateitį žiūriu optimistiškai. Neabejoju, kad turėsiu gerus metus tiek klube, tiek rinktinėje.

Kazachstanas mums lietuviams yra įdomi šalis. Sakykite, ar labai pasikeitė jūsų nuomonė šiuos šalies klausimu nuo tada, kai dar gyvenote Lietuvoje?

Žinoma. Prieš atvykstant į Kazachstaną, tikrai labai mažai žinojau apie jį. Niekada neįsivaizdavau, kad kada nors žaisiu taip toli nuo namų. Bet toks tas futbolas – vieną dieną tu čia, kitą – visai kitame pasaulio krašte. Šiuo metu apie Kazachstaną esu tikrai labai geros nuomonės.

Mums ši šalis pirmiausia asocijuojasi su Boratu. Yra nors truputis panašumų?

Borato filmas visiskai neatitinka realybės apie Kazachstaną. Viskas ten išgalvota.

Kas per miestas yra Kostanaju?

Kostanaju žmonės vadina kazachstanietišku Las Vegasu, nors nesuprantu kodėl. Jie visiškai neturi jokių panašumų (šypsosi). Pats miestas simpatiškas, yra pramogų, prekybos centrų, parkų. Ne Astana ar Almata, kurie čia yra du top miestai, bet viskas gražu ir tvarkinga.

O kaip su futbolu? Vėlgi kalbant apie asociacijas, tai pirmoji mintis, jog ši šalis futbolui visiškai negaili pinigų. Kokie kiti išskirtiniai bruožai?

Na taip, visi žino, kad čia geri atlyginimai, tačiau nėra taip, kad klubai netaupytų, o pinigus švaistytų ir į kairę, ir į dešinę. Kiekvienais metais klubai stengiasi labiau koncentruotis į infrastruktūrą, ieško top lygio žaidėjų, kurie čia sutinka atvažiuoti dėl tų pačių gerų atlyginimų. Europoje tik top lygos moka tiek, kiek klubai moka čia.

Pernai likote per plauką nuo vietos tarp šešių geriausių komandų. Turėtų būti gerokai apmaudoka likti už borto, surinkus vienodą skaičių taškų?

Tikrai taip. Turėjome ir privalėjome patekti į pirmą šešetuką. Iki šiol puikiai atsimenu tas svarbiausias rungtynes, kai namie žaidėme su „Okzhetpe“, kūrėme progas, tačiau rungtynių pabaigoje praleidome įvartį iš 30 metrų atstumo ir pralaimėjome rungtynes. buvo labai apmaudu.

Šių metų tikslas – pagaliau sugrįžti į top 6?

Mūsų komandos tikslas skamba taip: pasirodyti geriau nei praėjusiais metais (šypsosi).